2000 m. V.Manskis jau kūrė filmą apie M.Gorbačiovą, kuris tada buvo 70 metų. Tąsyk režisieriui politikas pasirodė senas, bet po dvidešimtmečio V.Manskį sužavėjo sveikas protas, saviironija ir taiklios pastabos žmogaus, kurio kūnas priešinosi gyvenimui.
90-ąjį jubiliejų pasitikęs M.Gorbačiovas pats puikiai suvokė savo fizinę būklę. Jis sunkiai pakildavo nuo kėdės – be kitų pagalbos tai jau buvo neįmanoma – ir judėjo laikydamasis specialaus ramsčio. Gerai, jog atsirado žmonių, kurie jam įrengė liftą į antrą aukštą, kad kelionė į miegamąjį netruktų ištisą valandą.
V.Manskis filmavo M.Gorbačiovą jam iki gyvenimo pabaigos naudotis valstybės skirtame būste Pamaskvyje. Namą supo aukšta tvora, virš jos – spygliuota viela, visur – stebėjimo kameros.
Režisierių stebino, kad būdamas prie milžiniškos SSRS vairo M.Gorbačiovas nieko, išskyrus butą Maskvoje, neužgyveno. Jis išsilaikė iš pinigų, kuriuos uždirbo po SSRS griūties važinėdamas po pasaulį ir sakydamas kalbas.
Kadaise vienas įtakingiausių pasaulio politikų 2020-uosius sutiko su savo pagalbininku – nieko artimesnio jis neturėjo. Namo sienas puošė M.Gorbačiovo žmonos Raisos, mirusios 1999-aisiais, portretai.
Filme jo klausė: nejaugi vyrui užtenka sutikti mylimą moterį ir su ja užauginti vaikus, kad sau nekeltų jokių kitų aukštų tikslų? M.Gorbačiovas atsakė irgi klausimu: o kas šiame gyvenime gali būti vertingesnio? Jis mestelėjo vienintelę frazę, kad anūkės pas jį anksčiau atvažiuodavo, o dabar – ne. M.Gorbačiovo dukra 65-erių Irina Virganskaja ir jo suaugusios anūkės Anastasija bei Ksenija gyvena Vokietijoje.
Kaltinamas dėl Sausio 13-osios aukų
Lietuvoje M.Gorbačiovas laikomas tiesiogiai atsakingu už tai, kad SSRS kariškiai naudojo brutalią jėgą malšindami mūsų šalies nepriklausomybės siekius. 1991 m. sausio 13-osios naktį sovietų daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.
Sausio įvykių Lietuvoje aukų artimieji siekė M.Gorbačiovo atsakomybės iki pat jo mirties. Šįmet keturi žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimieji kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, siekdami įrodyti, kad tuo metu SSRS prezidento pareigas ėjęs, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu būdamas M.Gorbačiovas turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai Lietuvoje ir taip nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.
Pasak aukų artimųjų, M.Gorbačiovo vaidmuo Sausio įvykių metu Lietuvoje taip ir liko neįvertintas bei tinkamai neištirtas. Prokuratūra atsisakydavo suteikti M.Gorbačiovui specialiojo liudytojo statusą Sausio 13-osios baudžiamojoje byloje.
2017 m. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs Sausio 13-osios bylą, išsiuntė šaukimą M.Gorbačiovui apklausti jį byloje kaip specialųjį liudytoją, tačiau Rusija atsisakė jį įteikti.
Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, visuomet laikęs SSRS lyderį atsakingu už Sausio 13-osios įvykius, yra raginęs Lietuvą iškelti bylą jo atžvilgiu.
Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas apie M.Gorbačiovą sakė: „Jis buvo nusikaltėlis, įsakęs žiauriai malšinti taikius protestus Vilniuje, Tbilisyje, Almatoje, Baku ir kituose miestuose. Atgailos nebuvo. Tai toks prisiminimas, nors apie mirusius kalbama gerai arba nieko. Na, ne šį kartą. Vienintelis finalinis pliusas – pasirašė Sovietų Sąjungos kapituliaciją.
Prisimenu, kai 1982–1985 m. vienas po kito buvo nuo deguonies atjungiami generaliniai sekretoriai, M.Gorbačiovas Vakaruose sukėlė euforiją. Bet jis buvo nusikalstamos partijos lyderis ir prigimties nepakeisi net su „glasnot“. Nors ir prisidėjo prie partinio monolito suskaldymo. O lietuviai ir kiti sumaniai pasinaudojo situacija nepriklausomybei atkurti.“
Vėlų rugpjūčio 30-osios vakarą eidamas 92-uosius Maskvoje mirė pirmasis ir paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas – žmogus, kurio politinis palikimas nebus vienareikšmiškai įvertintas net po šimtmečio.
Vakaruose M.Gorbačiovas užsitarnavo didelę pagarbą pasaulyje kaip politikas, kuris padarė daugiau nei bet kas kitas, kad užbaigtų Šaltąjį karą. Tačiau SSRS šlovintojai – ypač Rusijoje – jį iki pat gyvenimo pabaigos kaltino dėl sovietų imperijos subyrėjimo.
Tuo tarpu Lietuvoje M.Gorbačiovas laikomas tiesiogiai atsakingu už tai, kad sovietų kariškiai naudojo brutalią jėgą malšindami mūsų šalies nepriklausomybės siekius 1991-aisiais.
Nuosmukis ir byrėjimas
1985-aisiais, kai 54-erių M.Gorbačiovas užėmė Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) generalinio sekretoriaus pareigas, jis buvo jauniausias Politinio biuro narys ir ypač išsiskyrė šaliai prieš jį vadovavusių sukriošusių funkcionierių fone.
Per du dešimtmečius Leonido Brežnevo, Jurijaus Andropovo ir Konstantino Černenkos valdymo Sovietų Sąjunga paniro į gilų sąstingį. Naftos dolerių antplūdis 8-ajame dešimtmetyje sovietų žmonėms suteikė nors ir kuklų, bet anksčiau nepatirtą gerovės lygį. Tačiau planinės ekonomikos struktūrinės problemos nebuvo išspręstos.
Sovietų ekonomika vietoj sviesto gamino ginklus. Vartojimo prekių – tarp jų ir būtiniausių maisto produktų – stygius nuodijo kasdienybę SSRS, priversdamas žmones daugybę laiko praleisti stovint eilėse.
9-ojo dešimtmečio pradžioje nukritusios pasaulinės naftos kainos apsunkino išteklius ryjančių nepelningų įmonių išlaikymą. Tuo pat metu sovietų kariuomenė įsiveržė į Afganistaną, kur greitai įsivėlė į kruviną partizaninį karą, kurio pabaigos nebuvo matyti.
Naujas karas, tarptautinė izoliacija, per pokario dešimtmečius neišsipildę komunistinės gausos pažadai – visa tai pakirto sovietų žmonių pasitikėjimą valdžia. Šio nepasitikėjimo apraiškos buvo įvairios: alkoholizmas, valstybės turto vogimas ir vis drąsesni nepaklusnumo režimui aktai.
Vienas iš M.Gorbačiovo pirmtakų SSKP generalinio sekretoriaus pareigose J.Andropovas bandė gelbėti sistemą priverždamas varžtus: darbo drausmės griežtinimas (milicija dienomis rengė reidus išaiškinti tuos, kurių be pateisinamos priežasties nebuvo darbo vietoje), paskirų korumpuotų valdininkų klanų parodomieji teismai, disidentų persekiojimas.
Tačiau J.Andropovas mirė, SSRS aukščiausiame poste praleidęs tik apie 15 mėnesių, iš kurių faktiškai dirbo mažiau neidešimt. Jį pakeitęs K.Černenka – taip pat senas ir ligotas žmogus – trumpai pergyveno savo pirmtaką ir liko istorijoje kaip vadovas, praktiškai nepastebėtas savo bendrapiliečių.
Tuo tarpu pačiame jėgų žydėjime buvęs M.Gorbačiovas ėmėsi milžiniškos reformų programos, kurią jis pavadino „perestroika“ – pertvarka.
Senelio šešėlis netrukdė
M.Gorbačiovas gimė valstiečių šeimoje Rusijos pietuose esančiame Stavropolio krašte 1931 m. kovo 2 d. Jo šeima stalinizmo laikotarpiu neišvengė Didžiojo teroro, tiesa, viskas baigėsi geriau nei daugeliui kitų: Michailo senelis iš motinos pusės buvo suimtas 1937 m. už trockizmą (antibolševikinę ideologiją), bet kaltinimas pasirodė toks neįtikimas, kad po metų jis paleistas.
Vėliau M.Gorbačiovas tvirtins, kad būtent ši jo seneliui nutikusi istorija privertė būsimą generalinį sekretorių pakeisti savo požiūrį į sovietinę sistemą. Bet tai nutiks daug vėliau: Josifo Stalino laikais dauguma žmonių gniaužė tokias mintis savyje ir išsižadėjo „nepatikimų“ giminaičių.
Viename interviu M.Gorbačiovas prisiminė, kad jo baigimo rašinio tema mokykloje buvo J.Stalinas. O istorija apie senelio areštą jaunajam kolūkiečiui nė kiek netrukdė užtikrintai kopti socialiniais laiptais.
1948 m. M. Gorbačiovo tėvas, kombainininkas, pasižymėjo derliaus nuėmime ir gavo Vladimiro Lenino ordiną, o jo padėjėju dirbęs paauglys sūnus – Raudonosios darbo vėliavos ordiną.
Sulaukęs 19 metų pirmūnas ir aktyvistas buvo rekomenduotas tapti komunistų partijos nariu ir priimtas į prestižinį Maskvos valstybinio universiteto teisės fakultetą. Be to, be egzaminų – tai yra ne už akademinius pasiekimus, o partinių institucijų nurodymu, kurios jauname žmoguje įžvelgė daug žadantį kadrą iš šalies glūdumos.
Studijos Maskvoje M.Gorbačiovui atvėrė naujus horizontus. 1953 m. mirė J.Stalinas. M.Gorbačiovas susipažino ir susidraugavo su studentais iš kitų šalių – ypač artimu bičiuliu jis įvardijo Zdeneką Mlynarą iš tuometės Čekoslovakijos, kuris (gerokai anksčiau prieš M.Gorbačiovui ateinant į valdžią) taps vienu iš 1968 m. Prahos pavasario architektų, nuslopinto sovietų tankų.
Ten, Maskvos valstybiniame universitete, M.Gorbačiovas susipažino su Raisa Titarenko, kuri tapo jo gyvenimo meile. 1953 m. pora susituokė.
Prasimušė į Maskvą
Baigęs universitetą diplomuotas teisininkas išvyko į gimtinę – Stavropolį, tačiau vietos prokuratūroje darbavosi neilgai. Jis greitai buvo pakeltas į komjaunimo darbą.
Nuosekliai kildamas partinės hierarchijos laipteliais, 1966 m. M.Gorbačiovas tapo SSKP Stavropolio krašto komiteto pirmuoju sekretoriumi, o nuo 1971 m. – SSKP Centro komiteto (CK) nariu.
Stavropolio krašto teritorijoje buvo Kaukazo Mineralinių Vandenų sanatorijos, kuriose pasenę Politinio biuro nariai reguliariai gerino savo sveikatą. Sutikdamas, patogiai priimdamas ir išlydėdamas garbingus svečius iš Maskvos M.Gorbačiovas įgijo reikiamų ryšių. Manoma, kad jį asmeniškai globojo galingas KGB pirmininkas J.Andropovas.
1978-ųjų rugsėjo 19-osios vakarą Mineraliniuose Vandenyse stabtelėjo specialus traukinys, kurio ilsėtis vyko L.Brežnevas, lydimas K.Černenkos. J.Andropovas, tuo metu apsistojęs vietos sanatorijoje „Raudonieji akmenys“, į susitikimą atsivežė M. Gorbačiovą. Taigi stoties perone vienu metu susitiko iškart keturi SSKP CK generaliniai sekretoriai. Manoma, kad būtent tada buvo išspręstas M.Gorbačiovo perkėlimo į sostinę klausimas.
Tų pačių metų lapkričio 27 d. M.Gorbačiovas tapo SSKP CK sekretoriumi žemės ūkio klausimais, o 1980 m. spalį – Politinio biuro nariu.
Daug žadantis jaunas politikas ne kartą su vizitais keliavo į užsienį ir ten jam patiko. M.Gorbačiovas tikėjo, kad Sovietų Sąjunga gali daug ko pasimokyti iš „pūvančio kapitalizmo“.
Ten pat, Vakaruose, įvyko kelios istorinės pažintys.
1984 m. gruodį Londone M.Gorbačiovas susitiko su Didžiosios Britanijos ministre pirmininke Margaret Thatcher ir jai patiko. Premjerė pasakė interviu BBC: „Su šituo žmogumi galima turėti reikalų“.
Kanadoje M.Gorbačiovas susidraugavo su Sovietų Sąjungos ambasadoriumi Aleksandru Jakovlevu, kuris taps pagrindiniu bendražygiu vykdant reformas.
Viešumas ir pertvarka
1985 m. kovo 11 d. atsidūręs SSRS valdžios viršūnėje, M.Gorbačiovas nedelsė signalizuoti apie artėjančias permainas. Kelionės į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas) metu jis išėjo susitikti su minia – tai buvo labai neįprastas sovietų vadovams poelgis.
Skirtingai nei jo pirmtakai, M.Gorbačiovas pradėjo reguliariai rodytis viešumoje su kartu žmona. Vakaruose tai padėjo jam sudaryti įvaizdį žmogaus, kuriam nėra svetima nieko žmogiško.
Sovietų Sąjungoje elegantiška ir išsilavinusi R.Gorbačiova (kaip tais metais juokavo – „pirmoji sovietų vadovo žmona, sverianti mažiau nei jis“) sukeldavo prieštaringą reakciją. Daugelis linko perdėti jos politinį vaidmenį – beje, ir stagnatoriai, ir pertvarkos šalininkai buvo tikri, kad ji daro blogą įtaką savo vyrui.
Pirmasis naujojo lyderio šūkis buvo „greitinimas“ – pirmiausia technologinis atsinaujinimas. Tačiau greitai M.Gorbačiovas prabilo ir apie kitus tikslus – „glasnost“ (viešumas – valstybės institucijų atvirumas ir skaidrumas, galimybė jas kritikuoti žiniasklaidoje), „naują mąstymą“ ir galiausiai „perestroiką“ – pertvarką.
Viešumo kurso išbandymas buvo katatstrofa Černobylio atominėje elektrinėje 1986 m. balandį. Kelias dienas, kol plito radioaktyvių dulkių debesis, didelėse Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos dalyse žmonės gyveno nežinioje arba buvo priversti maitintis gandais, kaip išvengti pavojaus.
M.Gorbačiovo bandymas pažaboti masinį girtavimą tapo smūgiu reformatoriaus populiarumui ir turėjo neigiamų ekonominių pasekmių.
Suartėjimas su Vakarais
M.Gorbačiovas manė, kad ekonominės reformos reikalauja mažinti karinių išlaidų naštą, o tam reikia kurti draugiškesnius santykius su Vakarais.
9-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje L.Brežnevo „nusiginklavimą“ pakeitė naujas santykių tarp Rytų ir Vakarų paaštrėjimas: pirmiausia dėl įvykių Afganistane ir Lenkijoje bei Pietų Korėjos keleivinio lainerio „Boeing“ tragedijos, kurį numušė sovietų naikintuvas. JAV ir Didžiojoje Britanijoje į valdžią atėjo lyderiai, pasisakę už griežtesnę politiką SSRS atžvilgiu.
Labiausiai bekompromisis pasirodė JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, kuris vienoje iš savo kalbų Sovietų Sąjungą pavadino „blogio imperija“.
M.Gorbačiovo ir R.Reigano susitikimas Ženevoje 1985 m. pabaigoje padėjo pralaužti ledus. Nepaisant visų egzistavusių nesutarimų, abiem lyderiams pavyko užmegzti tarpusavio supratimą ir pradėti abipusį branduolinių ginklų mažinimo procesą.
Režimas ėmė byrėti
Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje viešumo politika išleido džiną iš butelio.
Sovietiniai žmonės ėmė sužinoti bjaurią tiesą apie tai, kas nuo jų ilgą laiką buvo slepiama: apie stalininių represijų mastą, Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus, prabangų komunistų partijos nomenklatūros gyvenimą, nuostolius Afganistane ir nestatutinius santykius armijoje.
Šalyje aštrėjo maisto ir namų ūkio prekių tiekimo sutrikimai. Viešumo sąlygomis nepasitenkinimas pradėjo lietis atvirai.
Laisve ir viešumu pasinaudojo ir atskirų sovietinių respublikų žmonės, pasisakę už atsiskyrimą nuo SSRS. Tarpetniniai susirėmimai įvyko Kalnų Karabache, Ferganos slėnyje, Padniestrėje.
1989 m. sovietų vadovybė bandė užsitikrinti visuomenės palaikymą, pirmą kartą surengdama gana konkurencingus rinkimus į Liaudies deputatų suvažiavimą . Kai įprastai nuobodi sovietų valstybinė televizija pradėjo tiesiogiai transliuoti suvažiavimo posėdžius, milijonai žmonių didžiulėje šalyje negalėjo atsiplėšti nuo ekranų.
Žmonės pajuto partinių viršūnių bejėgiškumą masinio judėjimo už demokratinius pokyčius akivaizdoje.
Ragino griauti sieną
Panašus judėjimas, tik dar sparčiau, tuo laiku įsibėgėjo Rytų Europoje. Vietos komunistai, Maskvos patarimu, pradėjo dialogą su pogrindyje užspeista opozicija, sutiko rengti laisvus rinkimus – ir pralaimėjo.
Šio proceso kulminacija buvo ryškiausio Šaltojo karo simbolio – Berlyno sienos – griuvimas.
„Misteri Gorbačiovai, nugriaukite šitą sieną!“ – paskelbė R.Reaganas vienoje garsiausių savo kalbų Vakarų Berlyne 1987 m.
1989 m. lapkričio 9-ąją, per vieną naktį, JAV prezidento palinkėjimas išsipildė. Pasienyje buvo atidaryti kontrolės punktai, rytų vokiečiai ėmė griauti sieną. Formaliai Vokietija galutinai susivienys tik 1991 m., tačiau tuo momentu Vokietijos Demokratinės Respublikos likimas jau buvo nulemtas, o M.Gorbačiovas amžiams pelnė vokiečių meilę abiejose sienos pusėse.
1990 m. jam buvo įteikta Nobelio taikos premija už sovietų kariuomenės išvedimą iš Afganistano ir nuopelnų prisidedant prie Šaltojo karo užbaigimo.
Sužibo nauja žvaigždė
Viešumas ir demokratizacija išaugino žmogų, kuris tapo M.Gorbačiovo priešu. Borisas Jelcinas, 1987 m. žeminančiai išmestas iš Maskvos miesto partijos komiteto pirmojo sekretoriaus posto, po pusantrų metų, nepaisant komunistų biurokratų intrigų, triumfavo išrinktas deputatu Maskvos nacionalinėje-teritorinėje apygardoje – tai yra visų SSRS sostinės gyventojų.
1991 m. birželį B.Jelcinas buvo išrinktas Rusijos sovietų federacinės socialistinės respublikos (RSFSR) prezidentu, gavęs mandatą, kuriuo M.Gorbačiovas negalėjo pasigirti.
1990 m. kovą M.Gorbačiovas buvo išrinktas SSRS prezidentu, bet ne piliečių, o suvažiavimo, kurio teisėtumas buvo abejotinas. Deputatai buvo renkami dar pagal 6-ąjį SSRS konstitucijos straipsnį dėl vadovaujančio SSKP vaidmens, nesant organizuotos opozicijos, visur, išskyrus Maskvą, Leningradą, Sverdlovską (dabar Jekaterinburgas) ir Baltijos šalis, trečdalis deputatų korpuso buvo visuomeninių organizacijų atstovai.
Daug istorikų mano, kad bene pagrindinė M.Gorbačiovo klaida buvo tai, kad jis neišryžo rengti tikrų visos SSRS gyventojų rinkimų.
Padažnėję bandymai jėga slopinti judėjimus už atsiskyrimą nuo SSRS vienoje ar kitoje respublikoje lėmė, kad vietos komunistai galutinai prarasdavo įtaką. Jų vietą užimdavo nauji politikai, vis atkakliau reikalavę nepriklausomybės.
B.Jelcinas faktiškai prisijungė prie šio proceso, 1991 m. birželio 12 d. pasirašydamas deklaraciją dėl RSFSR valstybinio suvereniteto.
1991 m. balandį SSRS vadovybė pradėjo Novo Ogariovo derybas su respublikomis, siekdama apibrėžti santykius su jomis sutarčių pagrindais ir suteikti daugiau savarankiškumo.
Pučas – lyg slenkstis
Sąjungos sutarties pasirašymas buvo numatytas rugpjūčio 20 d. Dieną anksčiau aštuoni asmenys, iš kurių šeši priklausė M.Gorbačiovo artimiausiam ratui, surengė perversmą, paskelbė nepaprastąją padėtį ir įvedė kariuomenę į Maskvą.
B.Gorbačiovas buvo izoliuotas vasarnamyje Forose, Kryme.
Po trijų dienų dėl griežtos B.Jelcino pozicijos, sąmokslininkų neryžtingumo ir Rusijos vyriausybės rūmų ginti stojusių maskviečių pučas žlugo.
M.Gorbačiovas grįžo į savo pareigas, tačiau, anot amžininkų, tapo savo paties šešėliu. Tikroji valdžia buvo B.Jelcino rankose, sąjunginis deputatų suvažiavimas iširo, SSKP veikla buvo sustabdyta, dauguma respublikų veržėsi į nepriklausomybę.
Beviltiški M.Gorbačiovo bandymai išlaikyti reformuotą Sąjungą kitu pavadinimu nesulaukė visuomenės palaikymo.
Lemiamas vaidmuo teko Ukrainos pozicijai, kur 1991 m. gruodžio 1 d. vykusiame referendume 90,3 proc. piliečių balsavo už visišką suverenitetą.
Gruodžio 8 d. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos lyderiai susirinko vyriausybinėje viloje Belovežo girioje Baltarusijoje ir pasirašė susitarimą dėl SSRS iširimo. M.Gorbačiovas buvo pastatytas prieš faktą. Gruodžio 21 d. Alma Atoje prie susitarimo prisijungė ir likusios sovietinės respublikos.
1991 m. gruodžio 25 d. M.Gorbačiovas per televiziją paskelbė apie atsistatydinimą, tapdamas ne tik pirmuoju SSRS prezidentu, bet ir paskutiniu.
Apie V.Putiną – santūriai
Daug buvusios Sovietų Sąjungos gyventojų vis dar apgailestauja dėl šalies subyrėjimo. Kaip ir antrasis posovietinės Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, jie šį įvykį laiko didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa, pasibaigusia skausmingomis ekonominėmis reformomis, o kai kur – ir ginkluotais konfliktais.
Daugelis dėl to kaltino M. Gorbačiovą. 1996 m. jis iškėlė savo kandidatūrą į Rusijos prezidento rinkimus, bet surinko mažiau nei 1 proc. balsų. Nuo pat pradžių visi apžvalgininkai laikė buvusį SSRS vadovą autsaideriu.
M.Gorbačiovo kritikus Rusijoje erzino jo dažnos kelionės į užsienį, kur jis buvo pagerbiamas kaip Nobelio premijos laureatas. Niurzglius piktino ir M.Gorbačiovo pasiryžimas rodytis įvairiose reklamose – nuo picų iki dizainerių sukurtų rankinių.
1999 m. M.Gorbačiovas sunkiai pergyveno savo mylimos žmonos Raisos mirtį nuo leukemijos.
Paskutinis sovietų lyderis kritikavo V.Putino politiką, tačiau gana santūriai. Kalbėdamas apie vienvaldystės žalingumą, lygindamas partiją „Vieningoji Rusija“ su SSKP, smerkdamas žiniasklaidos slopinimą, M.Gorbačiovas vis dėlto ne kartą pritarė antrojo Rusijos prezidento užsienio politikai.
M.Gorbačiovas pastarąjį dvidešimtmetį praleido politiniame užribyje, bet vis paragindavo JAV ir Rusiją gerinti santykius po 2014-ųjų, kai Maskva aneksavo Krymo pusiasalį ir šiemet vasarį pradėjo plataus masto karą Ukrainoje.
Parengta pagal BBC inf.
