Intelekto viršūnės paieškos: ar žmonės gali būti dar protingesni?

Galbūt jūs to nepastebėjote, tačiau dabar gyvename intelektualumo aukso amžiuje.

Nuo intelekto testo sukūrimo praėjus daugiau negu 100 metų mūsų IQ rodikliai nuolat auga.

Šiandienis vidutinio intelekto žmogus būtų laikomas genijumi, palyginti su asmeniu, gimusiu 1919 m. Šis reiškinys yra vadinamas Flynno efektu.

Tačiau tuo reikia mėgautis, kol dar galime. Naujausi duomenys rodo, kad ši tendencija pradeda lėtėti. Gali būti, kad mes net pradėjome judėti atgal. Tai reiškia, kad jau peržengėme žmogaus intelektualinio potencialo viršūnę.

Pradėkime nuo pirmųjų senovės žmogaus intelekto ištakų – momento, kai daugiau nei prieš tris milijonus metų mūsų protėviai pradėjo vaikščioti ant dviejų kojų.

Fosilinių kaukolių tyrimai parodė, kad pirmųjų dvikojų beždžionių – australopitekų – smegenų tūris siekė vos 400 kubinių centimetrų. Tai vos trečdalis šiuolaikinio žmogaus smegenų tūrio.

Bet šis pokytis turėjo didelę kainą. Šiuolaikinio žmogaus smegenys sunaudoja apie 20 proc. viso kūno energijos, todėl didesnis jų tūris turi rimtai palengvinti išgyvenimo procesus, kad kompensuotų jų veikimui reikalingą kalorijų kiekį.

Yra daug galimų paaiškinimų, kodėl mūsų smegenys taip padidėjo, tačiau, kaip teigiama vienoje populiariausių hipotezių, tai greičiausiai buvo atsakas į didėjančius pažinimo poreikius gyvenant bendruomenėse.

Maždaug australopitekų laikotarpiu žmonių protėviai pradėjo gyventi vis didesnėse grupėse.

Galbūt iš pradžių jie tai darė, kad apsigintų nuo plėšrūnų, kurie tapo daug pavojingesni žmonių pirmtakams palikus medžius ir pradėjus miegoti ant žemės.

Bet kartu tai leido jiems kaupti išteklius, sumažinant gyvenimo nepastoviomis sąlygomis keliamą riziką. Gyvenimas grupėse taip pat palengvino atžalų auginimą.

Tačiau gyvenimas su kitais individais reikalauja daug pastangų: kiekvienas žmogus yra asmenybė, turi pomėgių ir nemėgstamų dalykų, taip pat reikia atsiminti, kuriems bendruomenės nariams galima patikėti išgirstas paskalas.

Užsiimant grupine veikla, pavyzdžiui, medžiojant, reikia jausti, ką daro kiekvienas grupės narys, nes tik taip galima koordinuoti reikalingus veiksmus. Bet jeigu šiandieniniam žmogui socialinio supratimo trūkumas gali kelti gėdą, mūsų protėviams tai buvo gyvybės arba mirties klausimas.

Vis dėlto gyvenimas bendruomenėse taip pat leido jų nariams dalytis idėjomis ir gerinti vienam kito išradimus. Tai skatino įvairių technologinių ir kultūrinių naujovių atsiradimą, pavyzdžiui, buvo sukurti įrankiai, padidinę medžioklės efektyvumą.

Tačiau kad tai veiktų, individas turi būti pakankamai protingas, kad galėtų stebėti kitus ir iš jų mokytis, – tai buvo dar vienas postūmis, pagerinęs mūsų protinę galią.

Maždaug prieš 400 tūkst. metų gyvenusių Homo heidelbergensis genties individų smegenų tūris jau siekė 1200 kubinių centimetrų – vos šimtu kubinių centimetrų mažiau nei šiuolaikinių žmonių.

Kai maždaug prieš 70 tūkst. metų mūsų protėviai paliko Afriką, jie jau buvo pakankamai protingi, kad prisitaikytų prie gyvenimo sąlygų beveik bet kokiame žemės kampelyje.

O urvuose aptinkami piešiniai rodo, kad jie buvo pajėgūs mąstyti ir apie didžius kosmologinius klausimus, įskaitant tikriausiai ir apie savo kilmę.

Nedaug ekspertų drįstų teigti, kad pastarieji IQ pokyčiai buvo nulemti tokios genetinės evoliucijos, – tam tiesiog nebūtų užtekę laiko.

Juk vos prieš 100 metų mokslininkai sukūrė intelekto koeficiento testą siekdami įvertinti individo intelektinius gabumus.

Šio testo sėkmę užtikrina tai, kad daugelis protinių gebėjimų yra tarpusavyje susiję.

Žmogaus gebėjimas atlikti erdvinius samprotavimus ar pastebėti tam tikrus pasikartojimus yra tiesiogiai susijęs su jo matematiniais, verbaliniais ir kitais gebėjimais.

Dėl šios priežasties manoma, kad asmens IQ atspindi jo bendrąjį intelektą – pagrindinius protinius sugebėjimus.

Ir nors IQ testai dažnai sulaukia aršios kritikos, nemaža dalis tyrimų rodo, kad jų rezultatai gali būti naudingi vertinant asmens gebėjimą atlikti įvairias užduotis. Negana to, jie gali ypač tiksliai prognozuoti asmens akademinę sėkmę (tai nestebina, nes pirmasis IQ testas buvo sukurtas moksleivių pasiekimams vertinti), taip pat nuspėti, kaip greit žmogus įgaus įgūdžių, reikalingų jo darbui.

Tai jokiu būdu nėra tobulas matas – žmogaus sėkmę lemia ir daugybė kitų aspektų, tačiau IQ testai parodo aiškius gebėjimo mokytis ir apdoroti sudėtingą informaciją skirtumus tarp atskirų asmenų.

Manoma, kad žmonių intelekto augimas prasidėjo XX a. pradžioje, tačiau psichologai šį reiškinį pastebėjo tik neseniai. Taip yra dėl to, kad IQ testų rezultatai yra sunorminami, – atlikus testą žmogaus surinkti balai yra transformuojami taip, kad populiacijos IQ vidurkis visuomet būtų 100.

Tai leidžia lyginti žmonių, atlikusių skirtingus IQ testus, rezultatus. Bet skirtumus tarp kartų galima pastebėti tik išnagrinėjus neapdorotus duomenis.

Kai tyrėjas Jamesas Flynnas peržiūrėjo pastarojo šimtmečio IQ testų rezultatus, jis pastebėjo nuolatinį rezultatų augimą – žmonių IQ kas dešimtmetį padidėjo maždaug po tris balus.

Kai kuriose valstybėse vidutinis populiacijos IQ padidėjo net 30 balų.

Nors tiksli Flynno efekto priežastis vis dar nėra žinoma, manoma, kad tai susiję ne su žmonijos genetika, o su aplinkos veiksniais.

Tikriausiai geriausias to pavyzdys yra mūsų ūgis. Šiandieninis žmogus yra maždaug 11 cm aukštesnis už savo protėvius, gyvenusius XIX a. Tačiau tai nereiškia, jog tai lėmė pakitusi genetika, – tiesiog žmonės dabar yra daug sveikesni.

Manoma, kad kai kurie veiksniai galėjo lemti abu šiuos pokyčius. Pavyzdžiui, geresnė medicina sumažino naujagimių, sergančių infekcinėmis ligomis, skaičių, o daug maistingesnė mityba padėjo mūsų kūnams augti – padidėjo ūgis, o smegenys tapo protingesnės.

Kai kurie mano, kad IQ padidėjimą galėjo lemti ir sumažintas švino kiekis benzine, kuris gali turėti neigiamą poveikį protiniam žmogaus vystymuisi. Švarėjant degalams visuomenė darėsi vis protingesnė.

Svarbu paminėti ir tai, kad dėl didžiulių intelektualinės aplinkos pokyčių abstraktus mąstymas ir kitokie samprotavimo gebėjimai dabar yra lavinami nuo pat mažens.

Švietimo sistemos skatina vaikus mąstyti abstrakčiomis kategorijomis (pavyzdžiui, atskirti, ar tam tikras gyvūnas yra žinduolis, ar roplys).

Mes taip pat vis dažniau remiamės abstrakčiu mąstymu siekdami prisitaikyti prie šiandieninių technologijų.

Pagalvokite apie kompiuterius ir visus juose esančius simbolius, kuriuos turite gebėti atpažinti ir valdyti norėdami atlikti net pačią paprasčiausią užduotį. Kiekvienas tokioje aplinkoje užaugęs individas įgauna šiuos įgūdžius, kurie padeda jam gauti ir geresnius IQ testo rezultatus.

Kad ir kas lemia Flynno efektą, atsiranda vis daugiau įrodymų, jog mes pasiekėme šios eros pabaigą, – IQ rezultatų augimas pradėjo lėtėti, o kai kur net mažėti.

Štai Suomijoje, Norvegijoje ir Danijoje šis lūžis įvyko praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio viduryje. Nuo to laiko šių valstybių populiacijos IQ vidurkis kasmet smukteli maždaug po 0,2 balo.

Taip tarp dviejų kartų atsiranda 7 balų skirtumas.

Tikriausiai todėl, kad ši tendencija buvo pastebėta taip neseniai, ją paaiškinti dar sudėtingiau nei Flynno efektą.

Vienas galimas argumentas yra vis mažiau stimuliuojančios švietimo programos arba jų susitelkimas į neesminius įgūdžius. Kai kurie IQ testai anksčiau matuodavo ir aritmetinius asmenų gebėjimus, bet, kaip pažymi Ole Rogebergas iš Oslo universiteto, šiuolaikiniai moksleiviai vis dažniau naudojasi skaičiuotuvais.

Dabar aišku tik tai, kad mūsų kultūrinė aplinka veikia mūsų protus.

Kol mokslininkai toliau bando suprasti šių tendencijų priežastis, svarbu susimąstyti, kokį poveikį IQ pokyčiai turės mūsų visuomenei.

Ar Flynno efektu vadinamas IQ padidėjimas davė mums tokių vaisių, kokių ir tikėjomės? O jei ne, kodėl taip nutiko?

Į šiuos klausimus bandoma atsakyti naujausiame mokslinio žurnalo „Journal of Intelligence“ numeryje. Kornelio universiteto psichologas Robertas Sternbergas rašo: „Žmonės šiandien geba daug greičiau perprasti sudėtingus mobiliuosius telefonus ir kitas technologines inovacijas, nei jie būtų gebėję XX a. pradžioje. Bet kalbant apie mūsų, kaip visuomenės, elgesį, ar jus žavi tai, ką mums davė tie papildomi 30 balų?

2016 m. JAV prezidento rinkimai buvo lygiai tokie pat vaikiški kaip ir kiti mūsų istorijoje. Negana to, aukštesnis visuomenės IQ nepadėjo rasti sprendimų didžiausioms kai kurių valstybių ir viso pasaulio problemoms – didėjančiam pajamų skirtumui, augančiam skurdui, klimato kaitai, taršai, smurtui, mirtims dėl opiatų perdozavimo ir t.t. – įveikti.“

R.Sternbergo išsakytas požiūris galimai per daug pesimistiškas. Medicinos mokslų laimėjimai gerokai sumažino naujagimių mirtingumo rodiklius, ir nors nepriteklių klausimas vis dar išlieka gajus, skurdo lygis visame pasaulyje yra sumažėjęs. O kur dar milžiniška mokslo ir technologijų pažanga, kuri, žinoma, nebūtų buvus įmanoma be protingėjančios darbo jėgos.

Tačiau šis mokslininkas nėra vienintelis, abejojantis, ar Flynno efektas išties žymi mūsų protinių gebėjimų padidėjimą.

Net pats J.Flynnas yra teigęs, kad jo pastebėtas efektas galimai apsiriboja tiktai keliais protavimo įgūdžiais. Lygiai taip pat kaip tam tikri pratimai stiprina tam tikrus raumenis, tačiau nepadidina viso kūno fizinio parengtumo, gali būti, kad mes lavinome tik tam tikras abstraktaus mąstymo rūšis, kurios nebūtinai pagerino mūsų bendrus protinius gebėjimus. Ir kai kurie šių ne taip gerai išlavintų gebėjimų gali būti ypač svarbūs gerinant pasaulį ateityje. Pavyzdžiui, kūrybingumas.

Kai tokie tyrėjai kaip R.Sternbergas mini kūrybingumą, jie kalba ne tiktai apie meninę jo išraišką, bet ir apie paprastesnius sugebėjimus. Ar jūs gebate rasti problemos sprendimą? Ar turite išlavintą kontrafaktinį mąstymą – gebėjimą apsvarstyti kelis hipotetinius scenarijus, kurie dar neįvyko?

Juk augantis intelektas turėtų padėti mums tapti kūrybiškesniems. Bet didėjant vidutiniam IQ tolygus kūrybinio mąstymo rodiklių augimas nebuvo pastebėtas.

Kad ir kas nulėmė Flynno efektą, tai neskatino mūsų ieškoti naujų ir originalių sprendimų.

Kyla ir racionalumo klausimas. Kaip greitai gebame priimti geriausius sprendimus? Ar apsvarstome visas aplinkybes ir pajėgiame atsiriboti nuo nereikšmingos informacijos?

Gali atrodyti, kad kuo žmogus protingesnis, tuo jis racionalesnis. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Nors didesnis IQ yra susijęs su tokiais įgūdžiais kaip gebėjimas skaičiuoti (kuris būtinas tikimybėms apskaičiuoti ir rizikai pasverti), racionalus sprendimų priėmimas susidaro ir iš daugiau elementų.

Čia vertėtų prisiminti daugybę tyrimų apie mūsų proto šališkumą.

Pavyzdžiui, produktas, ant kurio parašyta „95 procentai sudėties yra ne riebalai“, mums atrodo sveikesnis nei produktas, ant kurio pakuotės teigiama, kad jo riebumas yra 5 procentai. Šis fenomenas kartais vadinamas rėminimu.

Dabar aišku, kad didesnis IQ nepadeda išvengti tokio pobūdžio mąstymo klaidų, taigi net ir protingiausi žmonės gali susižavėti klaidingomis žinutėmis.

Aukštą IQ turintys žmonės taip pat gali būti šališki – atsižvelgti tik į informaciją, kuri patvirtina jų jau turimus įsitikinimus, ir ignoruoti faktus, prieštaraujančius jų požiūriui. Tai tampa rimtu iššūkiu, kai pradedame kalbėti apie tokius dalykus kaip politika.

Didesnis IQ neapsaugo ir nuo kitokių mąstymo klaidų, pavyzdžiui, tendencijos skirti daugiau išteklių griūvančiam projektui nei tiesiog jo atsisakyti, taip sumažinant savo praradimus.

Ši problema ypač svarbi versle. Tikriausiai populiariausias tokios situacijos pavyzdys buvo Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos noras tęsti finansavimą viršgarsiniams keleiviniams „Concorde“ lėktuvams, nepaisant didėjančių įrodymų, kad šis projektas niekada nebus pelningas.

Protingi žmonės taip pat nebūtinai geba geriau atlikti tam tikrus testus, susijusius su ilgalaike nauda, kurie reikalauja atsisakyti greitai pasiekiamų laimėjimų dėl didesnės naudos ilgalaikėje perspektyvoje. Toks mąstymas būtinas siekiant užsitikrinti kuo patogesnę ateitį.

Be gebėjimo į pasaulį žiūrėti objektyviai, yra ir daugybė kitokių naudingų kritinio mąstymo įgūdžių. Pavyzdžiui, mokėjimas suabejoti savo įsitikinimais, gebėjimas rasti trūkstamą informaciją ir kuo įvairesnių paaiškinimų ieškojimas prieš darant bet kokias išvadas.

Nors visi šie gebėjimai būtini efektyviam mąstymui, jie nebūtinai susiję su aukštesniu IQ. Jie taip pat nėra labiau būdingi asmenims, turintiems aukštąjį išsilavinimą. Vienas JAV atliktas tyrimas, kuriame mokslininkai lygino skirtingą išsilavinimą turinčių žmonių kritinio mąstymo sugebėjimus, neparodė beveik jokio skirtumo.

Atsižvelgiant į šias sąsajas galima daryti išvadą, kad IQ padidėjimas nebuvo lydimas geresnių sprendimų priėmimo gabumų.

Racionalumo ir kritinio mąstymo trūkumas gali paaiškinti, kodėl pasaulyje vis dar klesti finansiniai sukčiai, kodėl milijonai žmonių leidžia savo pinigus neištirtiems vaistams ar priima kitokius rizikingus su sveikata susijusius sprendimus.

Visa tai lemia įvairiausias mūsų visuomenės klaidas. Gali būti, kad tai turėjo įtakos ir tokioms nelaimėms kaip naftos išsiliejimas 2010-aisiais Meksikos įlankoje ar net 2007–2010-ųjų pasaulinei ekonominei krizei. Tai taip pat prisideda prie netikrų naujienų plitimo ir didelio politinio susiskaldymo tokiais klausimais kaip klimato kaita, kuris neleidžia priimti būtinų sprendimų, kol dar ne vėlu.

Žvelgdami į žmonijos istoriją galime matyti, kaip vystėsi mūsų smegenys siekiant prisitaikyti prie gyvenimo vis sudėtingesnėse visuomenėse.

Tačiau šiuolaikinis gyvenimas, nors ir suteikia galimybę mąstyti abstrakčiomis temomis, nepakeitė neracionalių tendencijų. Mums atrodo, kad protingi žmonės priima gerus sprendimus. Bet tampa aišku, kad toks požiūris nėra teisingas.

Atvirkštinis Flynno efektas ir galimas intelekto koeficiento sumažėjimas turėtų paskatinti susimąstyti apie tai, kaip mes naudojame savo protus, o tolesnio nuosmukio prevencija turėtų tapti prioritetu. Tačiau turėtume dėti daugiau pastangų ir į kitų esminių įgūdžių, nebūtinai susijusių su aukštesniu IQ, gerinimą.

Pavyzdžiui, daug žadantys tyrimai apie tai, kaip gydytojai priima sprendimus, parodė, kad esminių mąstymo klaidų galima išvengti mokant gydytojus išsamiau apmąstyti savo sprendimus.

Toks metodas galėtų išgelbėti daugybę gyvybių.

O gal pradėkime šiuos gebėjimus lavinti dar mokykloje? Wandi Bruine de Bruin, dėstanti Lidso universiteto verslo mokykloje, kartu su savo kolegomis įrodė, kad diskusijos apie sprendimų priėmimo klaidas galėtų būti įtrauktos į 9–12 klasių istorijos programą.

Šie pokalbiai ne tiktai pagerino mokinių racionalaus mąstymo gebėjimų testų rezultatus, bet ir palengvino istorijos mokymosi procesus.

Kiti siekia į mokyklų ir universitetų programas grąžinti kritinį mąstymą. Pavyzdžiui, diskusijos apie labiausiai paplitusias sąmokslo teorijas supažindina studentus su teisingo mąstymo principais, moko atpažinti logines klaidas, vertinti turimus įrodymus. Tokių paskaitų turėję studentai tampa labiau skeptiški įvairiai dezinformacijai, kartu ir melagienoms.

Šie sėkmingi metodai leidžia pamatyti, ko galėtume pasiekti, jei racionalumui ir kritiniam mąstymui skirtume tiek pat dėmesio, kiek paprastai skiriame kitiems protiniams gabumams.

Idealiu atveju kartu su Flynno efektu pastebėtume ir staigų racionalumo ar net išminties augimą. Tuomet laikinas mūsų IQ vidurkio susvyravimas reikštų ne intelektualinio aukso amžiaus pabaigą, o pradžią.