Manoma, kad mergaitė neverkė, nes į jai paliktą pieno buteliuką galėjo būti pridėta stiprių raminamųjų.
Po šio nepaprastai skaudaus įvykio pradėta garsiai kalbėti apie didžiules socialinės politikos spragas ir vis didėjančius šeimose nužudomų vaikų skaičius.
Paskelbta statistika apnuogino neįtikėtiną, bet kraupią tiesą – per pastaruosius 20 metų Italijoje nuo savo gimdytojų rankos mirė beveik 500 vaikų.
Mažylę išsekino badas
36-erių Alessia Pifferi savo namų duris Milane užvėrė liepos 14-ąją ir išvyko į netoliese esantį Bergamo miestą pas naują sužadėtinį. Namuose viena liko jos dukra – vos 18 mėnesių sulaukusi Diana.
Į mergaitės lovytę gimdytoja įdėjo pieno buteliuką ir grįžo tik po šešių dienų – liepos 20-ąją.
Anksčiau mergaitė jau ne kartą buvo palikta viena, bet niekada taip ilgai.
Vos įžengusi į namus A.Pifferi suprato, kad šįkart išvyka baigėsi tragedija.
Savo dukrą ji rado mirusią vienumoje iš bado, troškulio ir baimės. Šalia mergaitės kūnelio mėtėsi tuščias buteliukas ir purvinos sauskelnės.
Atlikta autopsija parodė, kad laukdama motinos Diana kovėsi už savo gyvybę, bet išsekus mažo kūnelio jėgoms mirė para prieš jos sugrįžimą.
Tyrėjai spėja, jog išalkusi lovytėje ji beviltiškai bandė kandžioti pagalvę, kad pasisotintų, mat mergaitės skrandyje rasta pagalvės medžiagos gabaliukų.
Kas dėjosi pusantrų metų mergaitės galvoje, kai ji viena, alkana ir ištroškusi, užrakinta tamsiame bute, laukė savo mamos?
Į šį klausimą dabar neatsakys niekas.
Aišku viena: jeigu A.Pifferi į namus būtų įžengusi bent parą anksčiau, savo dukrą greičiausiai būtų radusi dar gyvą.
Dar labiau šokiruoja faktas, kad per tą laiką motina buvo sugrįžusi į Milaną kartu su sužadėtiniu, tačiau namo taip ir neužsuko, nors per apklausas ramiai prisipažino žinojusi, kad šešioms dienoms paliktas vaikas gali numirti.
Sukūrė apgaulės tinklą
Tyrėjams moteris pasakojo, kad namuose užrakintu vaiku nepasirūpino niekas. Biologinis mergaitės tėvas nežinomas.
Savo motinai ir seseriai A.Pifferi melavo, kad Diana liko su aukle, sužadėtiniui tikino, kad paliko mažylę prie jūros su savo seserimi, nes pati norėjo įkvėpti šiek tiek laisvės oro.
Įvykių eigą kruopščiai analizuojantys pareigūnai daro išvadą, kad dukrą apleidusi italė nesiekė jos nužudyti, tačiau buvo tiek apsėsta naujų santykių, kad internetinėje pažinčių svetainėje sutiktas vyriškis jai rūpėjo kur kas labiau nei duktė.
„Tikėjausi turėti su juo ateitį, iš tikrųjų tomis dienomis ir bandžiau tai suprasti. Štai kodėl jaučiau, kad labai svarbu nepertraukti tų dienų, kai buvau su juo, net kai bijojau, kad vaikas gali labai sirgti ar mirti.
Nuo sekmadienio pradėjau bijoti, kad vaikas mirs, tačiau bet kokiu atveju tikėjausi, kad taip nenutiks.
Tai buvo savotiška viltis. Buvo mintis, kad galbūt to, ką aš jai palikau, jai pakaks“, – Italijos žiniasklaida citavo šokiruojančius moters parodymus teisėsaugai.
„Įtariamoji per šešias dienas, kurioms ji paliko vaiką vieną, iš pradinės paviršutiniškos nesąmoningumo būsenos, tikriausiai nulemtos fakto, kad anksčiau, palikus vaiką 48 valandoms, neįvyko nieko nepataisomo, perėjo į daug gilesnį supratimą ir vaiko mirtį laikė faktiškai tikra ar labai tikėtina baigtimi“, – rašoma sudėtingą ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų išvadose.
Davė raminamųjų?
Tyčine vaiko žmogžudyste įtariamą ir dabar kalėjime esančią A.Pifferi netrukus gali užgriūti dar sunkesni kaltinimai, jei pasitvirtins spėjimai, kad prieš išvykdama pusantrų metų Dianai į vienintelį paliktą pieno buteliuką ji pripylė stiprių raminamųjų, kad mergaitė neverktų ir nesukeltų įtarimo kaimynams.
Iš tiesų niekas iš kaimynų per tą laiką negirdėjo nei mergaitės verksmo, nei kitų įtartinų garsų.
Pustuštis benzodiazepinų grupės vaistų „En“ buteliukas, kurį A.Pifferi davė buvęs draugas, rastas namuose virtuvėje.
Pareigūnai šiuo metu ieško raminamųjų pėdsakų piene ir ant buteliuko.
Jeigu toksikologinio tyrimo rezultatai parodys, kad vaikas buvo apkvaišintas vaistais, prie dabartinių įtarimų vaikžudyste prisidėtų sunkinančios aplinkybės ir galimas nusikaltimo planavimas iš anksto.
Tokiu atveju įtariamoji rizikuotų įkalinimu iki gyvos galvos.
Trūko visų atsakomybės
Absurdiška mažo vaiko mirtis namuose šalyje, kur nevyksta karas, kur, atrodytų, netrūksta nieko, nebent mamos meilės ir atsakomybės, sukrėtė visą Italiją, o labiausiai – Milano pakraštyje esantį Ponte Lambro kvartalą, kur A.Pifferi su dukra gyveno.
Įėjimas į tragedijos vieta tapusius namus buvo tiesiog nuklotas gėlėmis, balionais, pliušiniais žaislais ir laiškais, skirtais mažai mergaitei, užgesusiai visiškoje vienumoje.
Dianos laidotuvių dieną į Šv.Petro ir Pauliaus bažnyčią San Džuliano Milanezės miestelyje susirinko gausus būrys žmonių. Prie mažo balto karsto turėjo būti ir suimta nužudymu įtariama mergaitės motina, bet pareigūnai jos neišleido į laidotuves bijodami minios keršto.
Karstą atlydėjo neabejingos miestelio mamos, vilkinčios baltais marškinėliais su užrašu: „Kartu su tavimi į dangų nuskrido ir dalis mūsų širdies.“
Atsisveikinti su anūke atėjo ir močiutė, patikinusi, kad net nenutuokė, kas dėjosi jos dukters galvoje ir kokia tragedija bręsta.
Vis dėlto mišiose ne vieną kartą skambėjo į daugelio sąžinę besibeldžiantis klausimas: kaip galėjo nutikti, kad apie beveik savaitei namuose vieną paliktą pusantrų metų mažylę visiškai niekas nežinojo?
„Nesuprantama, kaip vaikas galėjo būti taip apleistas ir tragiškai mirti kančiose. Mes jaučiame sumišimą ir siaubą. Gyvenimas mieste turėtų reikšti buvimą bendruomenės dalimi, kiekviena vienatvė turėtų sulaukti atsako – dėmesio ir solidarumo. Dabar turime pripažinti savo bejėgiškumą“, – apie visų atsakomybę kalbėjo Milano arkivyskupas Mario Delpini.
„Šis tikrai baisus istorinis laikotarpis turėtų lemti, kad šeimoje, bendruomenėje, institucijose ir pačioje bažnyčioje turėtų vyrauti atsakomybė. Nėra lengva pastebėti visus ženklus. Labai svarbu, kad visi praneštų apie matomus pavojus, kad nebijotų būti informatoriai.
Žmoniškumas turi nugalėti visuose mumyse, kitaip bus tikrai sunku užgydyti visas žaizdas, kurios šiuo metu ryškėja mūsų visuomenėje“, – pabrėžė laidotuvėse dalyvavęs Milano meras Giuseppe Sala.
Statistika – šiurpinanti
Mažosios Dianos gedinti Italija dar nespėjo pamiršti kitoje šalies pusėje – Pietų Sicilijoje – birželio viduryje kraupiai nužudytos 5-erių Elenos Del Pozzo. Ją savo rankomis mirtinai subadė motina 23-ejų Martina Patti, pradžioje bandžiusi klaidinti tyrėjus, kad mergaitę neva pagrobė kaukėti mafijos atstovai.
Penkiametės kūnas buvo rastas užkastas laukuose. Prispausta įrodymų gimdytoja savo kaltę pripažino, tačiau nusikaltimo motyvų nepaaiškino.
Ir šiuo atveju niekas nenujautė vaiko laukusios grėsmės.
Paskutinį mergaitės ir mamos susitikimą nufilmavusios darželio vaizdo kameros užfiksavo įprastą momentą – mergaitė bėga pasitikti nusikaltimą jau suplanavusios mamos ir ją stipriai apkabina.
Netrukus motina dukrą be gailesčio nužudė nusivedusi į anksčiau apžiūrėtą atokią vietą. Autopsijos rezultatai parodė, kad jai buvo suduota bent vienuolika dūriu peiliu.
Tragiški Elenos ir Dianos likimai – toli gražu ne vieninteliai tokie. Istorijos apie tėvų nužudytus vaikus nuolat pildo Italijos kriminalines kronikas. Sunku patikėti, bet tai tiesa – vaikžudysčių skaičius Italijoje kraupiai didėja.
Šalies žiniasklaidoje paskelbta statistika – šiurpinanti ir verčianti susimąstyti.
Ekonominių ir socialinių tyrimų asociacijos EURES pateiktoje naujausioje ataskaitoje teigiama, kad nuo 2010 m. Italijoje buvo įvykdytos 268 vaikžudystės – vidutiniškai kiek daugiau nei kas dvi savaites šeimoje nuo tėvų rankos mirė po vaiką.
55,6 proc. atvejų tai buvo vaikai iki 12 metų. Analizė rodo, kad moterys dažniau žudė pačius mažiausius vaikus, o didėjant vaikų amžiui augo ir jų tėvų kaltė.
Kas lemia, kad tokių motinų Medėjų, praliejančių savo vaikų kraują, daugėja ir kas vyksta jų aptemusioje sąmonėje, ne kartą klausė susirūpinusi visuomenė.
„Samuele, Loris, Elena, o dabar Diana, aštuoniolikos mėnesių mergaitė, mirusi iš bado, kai ją šešias dienas namuose Milane vieną paliko jos motina A.Pifferi.
Moterų, kurios žudo savo vaikus be priežasties, sąrašas dramatiškai auga. Motinos, nekenčiančios vaikų, jų pačių paleistų į šį pasaulį, tiek, kad juos daužytų, žudytų peiliu, nustumtų nuo uolų, suspaustų rankas ant kaklo ar paliktų juos visiškoje vienatvėje, su pieno buteliuku ir raminamaisiais vaistais šalia.
Tai didžiulis skaičius: per pastaruosius dvidešimt metų – 472 vaikai, kuriuos nužudė jų tėvai (84 buvo jaunesni nei 1 metų, 93 – nuo 1 iki 5 metų, 87 – nuo 6 iki 13 metų, 208 – daugiau negu 14 metų).
Pirmaisiais gyvenimo metais nusikaltimą dažniau padaro būtent motinos“, – apie nerimą keliančią situaciją rašo dienraštis „La Repubblica“.
Ragina stiprinti prevenciją
Ar buvo galima išvengti šių ir kitų vaikų mirčių, Italijoje pastarosiomis savaitėmis svarstė daugelis. Šalies politikai, rugsėjį besiruošiantys pirmalaikiams rinkimams, šeimos politikos gerinimą dažnai skambiai vadina svarbiausiu jų rūpesčiu.
Vis dėlto specialistai sako, kad trūksta ne tuščių pažadų, o rimtos ir viską apimančios strategijos, ką daryti, kad vaikai šeimose jaustųsi saugūs.
„Deja, mes esame „po to“ šalis. Atsitiktinės ar vienkartinės intervencijos šiuo atveju yra mažai naudingos, būtina atkurti teisingą raidos ir augimo kryptį, kitaip šiuos kraštutinius nusikaltimus vis labiau matysime kasdieniame gyvenime.
Tai liudija ir dabar ypač dažnos kriminalinių kronikų žinutės, – teigė psichologė ir psichoterapeutė Maura Manca. – Jei norime užkirsti kelią tokio pobūdžio žiaurumui, pirmiausia turime dirbti su „prieš“, o ne su „po“, nes daugeliu atvejų buvo ženklų, kurie nebuvo geri, bet kurių daug kartų nepastebėjo nepatyrusios akys.“
Prevencija ir laiku sutelkta pagalba tiek vaikams, tiek jų tėvams turėtų būti atramos taškas norint nutraukti panašias tragedijas. Psichologai sako, kad tokios situacijos bręsta ilgai ir turi daug dedamųjų, signalizuojančių apie galimą pavojų. Svarbu tai laiku pastebėti.
„Mums reikia perauklėjimo daugeliu požiūrių, reikia keisti ir sistemą. Čia kalbame apie nužudytus vaikus, bet taip pat yra vaikų, kurie žudo tėvus, yra daugybė netinkamo elgesio ir smurto šeimoje.
Turime sukurti socialinį tinklą ir stiprinti socialinių darbuotojų, ypač pedagogų, sistemą. Mes, psichologai, iš tikrųjų labai dažnai įsikišame, kai simptomas jau akivaizdus.
Būtina atkurti pagalbą socialiniu lygmeniu, nes jeigu žmonės prašo pagalbos ir neranda kompetentingo personalo, pašalina simptomus ir sukuria būklę, kuri pagreitina ir sustiprina procesus“, – pabrėžė M.Manca.
Ar skaudi Dianos ir kitų mažųjų aukų istorija taps taip reikalingu postūmiu į būtinas socialinės politikos reformas, kol kas sunku atsakyti. Jei ne, siaubingiems pasakojimams, kurių norėtųsi nebegirdėti, vėl bus lemta kartotis. Apmaudu, tačiau dėmesys į juos sutelkiamas tik įvykus tragedijai, po to vėl viskas nugrimzta į užmarštį. Iki kitos vaikžudystės tarp namų sienų.
