„Mano galva, V.Putinas neperžengs Lenkijos ar Baltijos šalių sienų, kol nepradės kariauti Padniestrėje. Bet vėliau jis gali pareikalauti, kad Rusijai būtų „grąžintos“ Baltijos šalys“, – teigė 65 metų J.Felštinskis.
Buvusios SSRS ir jos teisių perėmėjos Rusijos santykius su Baltijos šalimis istorikas nagrinėja seniai.
Dar Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse jis savo unikalia knyga prisidėjo, kad Lietuva tuomečiams Kremliaus šeimininkams įrodytų – išėjimas iš SSRS yra visiškai teisėtas.
„1989 metais Vilniuje rusų kalba buvo pakartotinai išleista mano knyga su dokumentų rinkiniu „SSRS–Vokietijos santykiai 1939–1941 m.“.
Ji buvo išsiųsta į Maskvą ir išdalinta visiems tuometės Aukščiausiosios Tarybos deputatams ir vadovybei.
Remdamasi šia mano knyga Lietuva formulavo savo reikalavimus dėl išstojimo iš Sovietų Sąjungos, nes joje įrodžiau, kad sovietinę okupaciją lėmė slapti Ribbentropo-Molotovo sutarties protokolai“, – prisiminė J.Felštinskis.
– Vadinasi, jūs – vienas Lietuvos nepriklausomybės architektų? – J.Felštinskio paklausė „Lietuvos rytas“.
– Būtų nekuklu man tuo girtis, bet džiaugiuosi tada galėjęs pasidalinti savo žiniomis.
Kaip padėką už knygą po jos pasirodymo Lietuvoje gavau Sąjūdžio, kuriam vadovavo Vytautas Landsbergis, kvietimą apsilankyti Vilniuje.
Tai buvo mano pirmoji kelionė į Lietuvą po emigracijos 1978 m. iš SSRS.
– Viešėdamas Vilniuje šių metų gegužę pristatėte savo naujausią knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės. 1917–2036 m.“. Kaip atsirado ši knyga ir apie ką ji?
– Į šią knygą ėjau ilgai. Po to, kai 2006 m. Londone radioaktyviuoju poloniu buvo nunuodytas buvęs Rusijos saugumo pareigūnas Aleksandras Litvinenka, mane 2007 metais susirado kitas buvęs KGB pulkininkas Vladimiras Popovas, nuo 1996 m. gyvenantis Kanadoje. Jis pasisiūlė bendradarbiauti ir dalintis turimomis žiniomis.
2009 metais mes sykiu parašėme knygą „KGB žaidžia šachmatais“ apie tai, kaip saugumiečiai darė įtaką sportui, įskaitant ir šachmatus.
Gilinomės ir aprašėme didmeistrių Viktoro Korčnojaus ir Anatolijaus Karpovo dvikovą dėl pasaulio čempiono titulo.
Kai jie žaidė 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, V.Korčnojus jau buvo pabėgęs iš SSRS.
Sovietų vadovybei buvo gyvybiškai svarbu, kad A.Karpovas laimėtų: šis šachmatininkas buvo KGB agentas, itin artimas saugumiečių vadui Jurijui Andropovui ir kitiems aukštiems kagėbistams. Tai detaliai aprašėme knygoje.
Netrukus su V.Popovu pradėjome rašyti jo atsiminimus. Šiuo darbu susidomėjo Lietuvos leidėjas Karolis Mickevičius ir pamažėle išvertė visas mano knygas.
Dabar rengiamas vertimas „Trečiasis pasaulinis karas. Mūšis už Ukrainą“.
Ši knyga parašyta 2014 m., po metų Lenkijoje išleista lenkų kalba, o Ukrainoje – ukrainiečių ir rusų kalbomis. Joje aprašyta iš esmės visa tai, kas šiuo metu darosi Ukrainoje. Labai gaila, bet mano 2014–2015 metų prognozės pasitvirtino su kaupu.
Dar po kelerių metų visos mano knygos ir jose aprašytos istorijos sugulė lyg dėlionė apie tai, kaip buvo žudomas Vladimiras Leninas, taip pat SSRS valstybės saugumo vadeivos.
Iš viso to man išryškėjo išvada, kad nuo pat valstybės saugumo susikūrimo vyko jo vadų kova dėl valdžios šalyje. Šios nepaprastai kruvinos grumtynės truko nuo 1917 metų iki 1956-ųjų.
Tada tarp SSRS valdžiusios komunistų partijos vedlių ir KGB buvo pasiektas susitarimas, kad daugiau vieni kitų nebežudys.
Nepaisant to, kova tarp partinės nomenklatūros ir KGB viršūnių vyko iki 1991 m. pučo Maskvoje. Tačiau KGB jau buvo laimėjęs akistatą kiek anksčiau, kai prie Sovietų Sąjungos vairo stojo buvęs KGB pirmininkas J.Andropovas. Iki jo visi KGB vadai, siekę valdyti SSRS, buvo nužudyti.
Michailo Gorbačiovo valdymo ir jo pradėtos „perestroikos“ laikais susikūrė organizacija „Aktyvaus rezervo karininkai“.
Tai buvo „pagal neviešintiną įstatymą“ veikianti KGB struktūra. Joje dirbo dešimtys tūkstančių įvairaus rango ir karinių laipsnių saugumo pareigūnų, kurie neva buvo išėję į pensiją, o iš tikrųjų išsiųsti į „aktyvų rezervą“.
Kitaip tariant, dirbti įvairiose ūkinėse, valstybinėse ir civilinės paskirties įstaigose.
Lygiai taip pat KGB išsiųsdavo savo pareigūnus dirbti šnipais užsienyje.
Taip ir V.Putinas buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje dirbo prisidengdamas SSRS ir Vokietijos kultūros centro direktoriaus portfeliu.
– Ar SSRS vadovai žinojo, kad į tam tikras įmones, įstaigas ir valstybės institucijas infiltruoti nemenkus antpečius turintys kagėbistai?
– Tokia informacija buvo tolygi valstybės paslapčiai. Ja disponavo tiktai KGB 1-asis skyrius. SSRS partinė vadovybė kartais gal ir žinodavo, bet nebūtinai.
1991 metais „Aktyvaus rezervo karininkų“ atstovai jau buvo itin rimtai įsitvirtinę įvairiose SSRS struktūrose – užėmė gana aukštus postus. Pavyzdžiui, bankų direktorių pavaduotojų, universitetų prorektorių.
Todėl kai SSRS subyrėjo, valdžią savo rankose jau gana tvirtai laikė „Aktyvaus rezervo karininkai“.
Per 1991 metų rugpjūčio pučą pagrindinis KGB tikslas buvo nuversti partinę SSRS valdžią su M.Gorbačiovu priešakyje ir atsikratyti komunistų partijos kontrolės.
Todėl prasidėjus „perestroikai“ KGB siekė dalyvauti vadinamajame demokratizacijos procese ir iš esmės netrukdė „perestroikai“.
Tai, kas įvyko 1991 m. rugpjūtį, galima drąsiai vadinti KGB su jo vadu Vladimiru Kriučkovu priešakyje siekiu užgrobti valdžią dar gyvuojančioje SSRS.
Bet ši operacija baigėsi V.Kriučkovo vadovaujamo KGB pralaimėjimu, o prie šalies vairo stojo Borisas Jelcinas.
Kai jis pralaimėjus pučui Maskvos centre sakė kalbą ant šarvuočio, šalia jo atsistojo Aleksandras Koržakovas (būsimasis Rusijos prezidento B.Jelcino apsaugos tarnybos vadovas. – Red.) ir tuo metu niekam nežinomas Viktoras Zolotovas (būsimasis vėlesnio Rusijos prezidento V.Putino apsaugos tarnybos vadovas. – Red.).
A.Koržakovas buvo aukštas KGB 9-osios valdybos pareigūnas, vadovavęs J.Andropovo apsaugai, o tai reiškia, kad turėjo išskirtinį savo vadovybės pasitikėjimą.
Kaip paaiškėjo vėliau, A.Koržakovas saugojo ir prižiūrėjo B.Jelciną dar gerokai iki to laiko, kai šis politikas tapo visiems žinomas.
Pučo Maskvoje dieną ugningą kalbą pasakė SSRS demokratas Nr.2 Anatolijus Sobčiakas. Jam už nugaros irgi stovėjo žmogus – tai buvo V.Putinas.
Taigi jau pirmąją demokratinės revoliucijos dieną jos lyderiams už nugaros jau stovėjo aukšti KGB karininkai.
Sąrašą galima tęsti. Jame aukštai galėtume rasti ir KGB užverbuoto agento Vladimiro Gusinskio pavardę (jis vadovavo svarbiausioms Rusijos žiniasklaidos priemonėms, televizijos kanalams. – Red.). V.Gusinskis buvo po KGB 5-osios valdybos vadovo ir J.Andropovo pirmojo pavaduotojo Filipo Babkovo sparnu.
Michailo Chodorkovskio verslo imperijoje darbavosi KGB generolas Aleksejus Kodaurovas.
– O oligarchas Borisas Berezovskis taip pat buvo KGB agentas?
– Ne. Bet jo saugos tarnybai vadovavo kriminalinis nusikaltėlis Andrejus Lugovojus, kuris anksčiau buvo televizijos „Pervyj kanal“ saugos vadovas.
Dar anksčiau A.Lugovojus vadovavo pirmojo Rusijos premjero Jegoro Gaidaro apsaugai.
Tai tiktai keli faktai, įrodantys, kad visą „perestroiką“ ir demokratizaciją akylai prižiūrėjo aukšti kagėbistai.
– Tačiau negi M.Chodorkovskis, B.Berezovskis ir B.Jelcinas nežinojo, kad jų pašonėje atsidūrę kagėbistai?
– Žinojo. Tačiau ir anais laikais, ir vėliau jiems atrodė, kad jie patys tuos kagėbistus už solidžias algas priėmė į darbą manydami, jog „tie žmonės“ dirba tik jiems. Bet iš tikrųjų „tie žmonės“ niekada jiems nedirbo, o tik KGB.
– Negi ir žinomos Sankt Peterbugo antropologės demokratės Galinos Starovoitovos, buvusio Sankt Peterburgo mero A.Sobčiako, garsaus žurnalisto Vladislavo Listjevo mirtys – taip pat KGB darbas?
– Žinoma. V.Listjevo likvidacijai vadovavo A.Koržakovas. Knygoje „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės. 1917–2036 m.“ yra epizodas, kuriame aš aprašiau, jog A.Sobčiako mirties akimirką šalia jo sėdėjo iš Lietuvos kilęs Šabtajus Kalmanovičius. Kaip jis pats yra sakęs, A.Sobčiakas Samaroje „mirė ant jo rankų“.
2009 m. Maskvos gatvėje savo automobilyje nušautas Š.Kalmanovičius buvo aukšto rango SSRS žvalgas.
Kad A.Sobčiakas buvo nužudytas, man nekelia absoliučiai jokių abejonių. Juk tuo metu V.Putinas jau buvo rengiamas Rusijos prezidento postui užimti, o A.Sobčiakas buvo tas žmogus, kuris tam tikru metu galėjo apie V.Putiną paviešinti nemažai neigiamos informacijos.
– Ar V.Putinas, kone verkęs prie A.Sobčiako karsto, galėjo organizuoti jo nužudymą?
– Nebūtinai. Tuo metu jau vyko svarbiausia KGB istorijoje operacija – Rusijos valdžios užgrobimas. Iki šios pergalės saugumas ėjo nuo pat 1917 m. Todėl nužudymais galėjo užsiimti kai kas ir be V.Putino. Nežinau, ar su juo buvo derintas A.Sobčiako pašalinimas.
Taip pat neturiu atsakymo, ar V.Putinas žinojo apie savo tėvų nužudymą.
– Neįtikėtina – V.Putino tėvai buvo nužudyti?
– Jų mirtį gaubia itin tamsi istorija. Egzistuoja versija, kad tikroji V.Putino motina – visai kita moteris, nei anksčiau buvo skelbta.
Moteris iki šiol gyvena Gruzijoje, jai jau beveik 100 metų. Manoma, kad jos vardas – Vera Pavlovna Putina.
Pagal oficialią versiją V.Putino tėvai gyveno Sankt Peterburge. Tačiau apie juos nėra jokios informacijos iki to laiko, kol jis atėjo į pirmą mokyklos klasę. Buvo rašoma, esą motina jį pagimdė būdama 45-erių.
Įdomu, o gal labiau keista, kad abu V.Putino tėvai mirė 1999 m., iki jam tampant prezidentu.
Kai rinkau medžiagą savo knygai, bandžiau sužinoti tikslią jų mirties datą, tačiau supratau, kad tai – neįmanoma užduotis. Tiktai daug vėliau paviešinta ir mirties data, ir kur jie palaidoti.
Analizuodamas V.Putino tėvų mirties aplinkybes rėmiausi dviem jo interviu – vieną jis davė laikraščiui „Pionier“, o kitą – Amerikos režisieriui Oliveriui Stone’ui, kuris sukūrė apie Rusijos prezidentą dokumentinį filmą. Tuose pokalbiuose V.Putinas negalėjo atsakyti, kada mirė jo tėvai.
Galbūt to galima ir neprisiminti. Tačiau man labai keistai atrodė tai, kad jis neprisiminė, kuris mirė pirmiau – tėvas ar motina.
– Vis dėlto ar V.Putinas žino, kad jo motina – ta moteris, kuri gyvena Gruzijoje?
– Manyčiau, kad tikrai žino, bet oficialiai tai būtų galima įrodyti tiktai atlikus genetinius tyrimus. Jeigu tokie ir buvo atlikti, rezultatų niekas nesužinos.
– Sutikite, sveiku protu neįmanoma suprasti, kodėl reikia slėpti, kas tėvai, kas motina ar kur ji gyvena?
– Galbūt tiktai todėl, kad buvo bijoma menkiausio dalyko, galinčio sukompromituoti pagrindinį kandidatą į Rusijos prezidento postą.
Bet kai pavojaus nebeliko, tie duomenys jau skelbiami viešai.
Šiuo metu netgi kalbama apie neoficialius V.Putino vaikus, nors jis pats šios temos vengia.
Dabar jau ir buvę KGB pareigūnai nebebijo prisipažinti dirbę saugume. Tuo net didžiuojamasi.
– Grįžkime į B.Jelcino laikus. Kodėl KGB jam nesutrukdė tapti Rusijos prezidentu?
– Subyrėjus SSRS buvo bijoma ne to, kad tuo metu itin populiarus B.Jelcinas gali būti išrinktas prezidentu, o to, kad šį postą gali užimti žinomas fizikas atomininkas, disidentas Andrejus Sacharovas ar į jį panašus žmogus, nekontroliuojamas valstybės saugumo.
Tuo metu B.Jelcinas buvo partinis funkcionierius – ne demokratas, ne disidentas.
Kita vertus, KGB jį per A.Koržakovą ir savo agentą Valentiną Jumaševą (B.Jelcino dukters Tatjanos vyras. – Red.) jau kontroliavo. Todėl demokratija Rusijoje niekada neturėjo galimybės laimėti. Ir kažin ar turės.
– Nužudyti B.Jelcino KGB nedrįso?
– Gal tiesiog nereikėjo, nes jis gerdamas pats save žudė.
Tiesa, prie to nusigėrimo aktyviai prisidėjo A.Koržakovas. Jis buvo sveikas, todėl galėdavo drauge gerti ilgai ir daug.
– KGB, vėliau pavadinta Federaline saugumo tarnyba (FST), buvo elitinė struktūra. Kodėl jos strategai į Rusijos prezidento postą parinko tokią pilką asmenybę kaip V.Putinas?
– Kaip dabar matome, pilkumu ar negebėjimu valdyti jo nebūtų galima apkaltinti. Jis jau daugiau nei 20 metų savo kumštyje laiko Rusiją, o dabar, išprovokavęs karą Ukrainoje, – ir visą pasaulį. V.Putino smegenų centras – FST kolegija. Joje, jeigu neklystu, dirba 18 aukštų saugumo pareigūnų, kurie ir valdo valstybę.
– Ar 2014 m. Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą, ir dar nežmoniškesnis įsiveržimas šių metų vasario 24 d. yra tik tam, kad V.Putinas ir ateityje išlaikytų valdžią savo rankose?
– Labiau ne. Kalbant apie karus Ukrainoje, jų ištakų reikėtų ieškoti V.Putino kalboje 2007 m., pasakytoje Miunchene. Tada jis užsiminė, kad jo netenkina 1991 m. Rusijos sienos. Netrukus, 2008 m., buvo įsiveržta į Gruziją, o 2014 m. – į Ukrainą.
Tai buvo V.Putino programa minimum, nes NATO į savo sudėtį nepriima šalių, kuriose neišspręsti kariniai konfliktai.
Šiuo metu naikindamas Ukrainą V.Putinas siekia įgyvendinti dar 2014 m. pradėtą „Novorosijos“ planą – per Donbasą, Mariupolį ir Odesą eiti iki Padniestrės, kur jau seniai gyventojams dalijami Rusijos pasai ir dislokuota rusų kariuomenė.
Esu tikras, kad karą Moldovoje V.Putinas pradės dar tuo metu, kai bus kariaujama Ukrainoje.
– Manote, kad Ukraina pralaimės karą Rusijai?
– Tai labai sudėtingas klausimas, nes neaišku, ką laikyti pergale ir ką pralaimėjimu. Rusija praranda nepaprastai daug karių ir karinės technikos.
Esu tikras, kad V.Putino nė kiek nejaudina, kiek Ukrainoje žus jo pasiųstų kariauti žmonių, – kuo daugiau jų žūsta, tuo labiau Rusijoje suprantama, kad tas karas jai yra svarbus. Juk Antrojo pasaulinio karo metu SSRS buvo pripažinta nugalėtoja tik todėl, kad prarado daugiausia žmonių.
Galbūt su mano nuomone ne visi sutiktų, bet manau, kad V.Putinas atėjo į valdžią kaip valstybės saugumo atstovas, toks yra ir iki šiol, nors per tuos du dešimtmečius smarkiai pasikeitė.
Jeigu jis mirtų arba būtų nužudytas, vietoj jo stotų kitas valstybės saugumo atstovas, todėl iš esmės Rusija nepasikeistų.
Ar V.Putinas, pradėjęs karą Ukrainoje, laimės? Jau dabar akivaizdu, kad ne. Bet jis kasdien griauna Ukrainą sulygindamas miestus su žeme. Tokia jo taktika.
Tačiau matant, kaip viskas niokojama ir žudomi žmonės, negalima sakyti, kad Ukraina laimi.
Viena vertus, karas juda kur kas lėčiau, nei V.Putinas tikėjosi.
Kita vertus, jeigu per tris mėnesius buvo sugriauta tiek svarbių Ukrainos miestų ir jie naikinami toliau, sutikite: per metus įmanoma sugriauti tikrai nemenką šalies dalį.
– O visas pasaulis ir toliau stebės, kaip griaunama viena Europos šalių?
– Kol kas pasaulis, nors ir padeda, bet vis dar stebi. Mano galva, ta pagalba tikrai nepakankama. Reikėtų, kad NATO Ukrainai padėtų atvirai ir visomis pajėgomis, nepaisant to, kad Ukraina nėra Aljanso narė.
NATO tam nesiryžta, nes tiesiog bijo, kad V.Putinas griebsis atominio ginklo. Bet laikausi nuostatos, kad NATO anksčiau ar vėliau įsitrauks į karą Ukrainoje, nes tiesiog nebebus kitos išeities.
– Kiek, jūsų manymu, pagrįstos kalbos, kad V.Putinas gali užpulti Lenkiją ir Baltijos šalis?
– Jis neperžengs Lenkijos ar Baltijos šalių sienų, kol nepradės kariauti Padniestrėje. Bet vėliau jis gali pareikalauti, kad Rusijai būtų „grąžintos“ Baltijos šalys.
Taip pat reikėtų akylai stebėti, ar Maskva savo branduolinius ginklus atgabens į Baltarusiją. Jei to imsis, prasidės jau kitas karo etapas. Jei iš tikrųjų V.Putinas ryžtųsi branduoliniam karui, esu linkęs manyti, kad branduolinės raketos būtų paleistos iš Baltarusijos. Atsakomieji smūgiai tektų jai, o ne Rusijai.
Tokiu atveju Lietuva atsidurtų itin pavojingoje zonoje. Lenkija ir Ukraina – taip pat.
Todėl jei tik paaiškėtų, kad branduolinius ginklus Rusija gabena, o tiksliau – grąžina į Baltarusiją arba dislokuoja dar ir užgrobtame Donbase, NATO turėtų jai prevenciškai smogti.
– Tokių pokalbių metu sentimentų neturėtų būti, o vis dėlto: kodėl V.Putino aplinkoje tiek daug žiaurių žmonių, kurie, užuot gyvenę taikiai, taip trokšta kraujo?
– Todėl, kad tik tokius žmones priimdavo dirbti į KGB, o vėliau į FST. Rusija unikali tuo, kad ten, kaip niekur kitur pasaulyje, valstybę valdo saugumas.
