75 metų aštuonių vaikų tėvas L.Walesa – Lenkijos nepriklausomų profsąjungų susivienijimo „Solidarnosc“ („Solidarumas“) įkūrėjas ir lyderis, trečiosios Lenkijos Respublikos prezidentas, laisvės ikona, didvyris.
Prieš 30 metų L.Walesa svariai prisidėjo prie lemtingų pokyčių šalyje. Bet vis dar netylantys ginčai dėl jo vaidmens byloja, kaip stipriai susiskaldžiusi jo tėvynė.
Nesvarbu, su kuo kalbama, visi prisimena esminio lūžio Lenkijoje metus. Norint perprasti dabartinę Lenkiją, reikia įsigilinti į 30 metų senumo įvykius.
Skirtingos nuomonės
„Tai, kaip anuomet jis vedė derybas su komunistinės valdžios atstovais, buvo drąsu ir nepakartojama“, – sako lenkų kilmės britų fotožurnalistas ir fotografas Chrisas Niedenthalas.
„Visi norėjo tokių kaip jo vešlių ūsų“, – prisimena lenkų aktorius Robertas Więckiewiczius.
„Tik asmeniškai bendrauti su juo buvo sunku“, – sako Lenkijos žurnalistas Cezary Lazarewiczius.
„Jis buvo nusišalinęs nuo tėvo pareigų. Iš manęs jį pavogė politika“, – sako Jaroslawas Walesa.
Nieko nesako tiktai didžiausias buvusio „Solidarumo“ lyderio priešas Jaroslawas Kaczynskis.
L.Walesos biografija tarsi nužengusi iš brito Williamo Shakespeare’o dramų. Jis, kaimo vaikas, tapo elektriku, paskui streiko vadovu ir galiausiai Lenkijos prezidentu.
Jis įnešė svarbų indėlį nugyventą šalį paverčiant sėkmės lydima Europos Sąjungos nare.
Nepaisant to, L.Walesa pateko į savo tautos, bendražygių ir savo šeimos nemalonę.
L.Walesa buvo ten, kai 1970 metais maištavo laivų statyklos darbininkai ir saugumo pajėgos žudė streikuojančius. Po dešimties metų jo pastangomis buvo įkurtas „Solidarumas“ – pirmoji laisva profsąjunga Rytų bloko šalyse.
Kai Lenkijos valdžia pradėjo puolimą prieš „Solidarumą“ ir įvedė karo padėtį, L.Walesai buvo skirtas namų areštas.
1989-aisiais jis vedė derybas dėl pirmųjų pusiau laisvų rinkimų šalyje, kurie paskelbė komunistinio valdymo pabaigą. Pokytis derybų būdu – šio principo laikėsi L.Walesa.
Praėjus trims dešimtmečiams po komunistinio režimo žlugimo Varšuvoje yra ne viena, o net dvi Lenkijos.
Šis šalies susiskaldymas daugiausia susijęs su L.Walesa.
Nebijojo autoritetų
Šiuolaikinei Lenkijai vadovauja nacionalistinė konservatyvi, Bažnyčiai artima Teisės ir teisingumo partija (TTP). Jos šalininkai mano, kad šalį reikėtų pertvarkyti daug giliau.
TTP ir jos nariai su didžiausiu malonumu L.Walesa nustumtų nuo pjedestalo. Kodėl jis Lenkijos negalėjo iškuopti labiau? Ar jis buvo komunistinės slaptosios tarnybos informatorius?
L.Walesa – kas jis? Didvyris? Išdavikas? Simbolis? Komiška figūra? Legenda? Gėda?
Veikiausiai nėra kito fotožurnalisto, fotografo, kuris devintajame dešimtmetyje iš taip arti matė komunizmo žlugimą kaip Ch.Niedenthalas. Pradžioje jis dirbo JAV žurnalui „Newsweek“, paskui – „Time“.
Ch.Niedenthalui nebuvo nė 30-ies, kai jis 1980 metų rugpjūčio 15-ąją su savo fotoaparatu stovėjo prie Gdansko laivų statyklos vartų. Buvo antroji streiko diena ir čia jis buvo pirmasis užsienio fotografas.
„Įėjau į patalpą, kur stovėjo ilgas stalas. Vienoje pusėje sėdėjo laivų statyklos direktorius, kitoje – vyriškis vešliais ūsais. Iškart pastebėjau, kaip jis vadovą vynioja aplink pirštą.
Ūsuotasis vyriškis nebijojo autoritetų, buvo įžūlus gerąja prasme“, – prisiminė Ch.Niedenthalas.
Tarp Ščecino ir Gdansko esančių laivų statyklų darbininkai vis streikavo, 1980-ųjų rugpjūčio 14 dieną Gdansko laivų statykloje prasidėjo streikas.
Protestas buvo nukreiptas prieš blogas darbo sąlygas, dideles maisto produktų kainas ir susikompromitavusią komunistų valdžią.
Pastaroji nusilenkė įniršusiai lenkų tautai. 1980 metų rugpjūčio 30-ąją L.Walesa pasirašė susitarimą su Gdansko laivų statyklos direktoriumi. Šio įvykio liudininkai buvo ne tiktai britų fotografas Ch.Niedenthalas, bet ir pasaulio žiniasklaida.
„Jis pradėjo streiką būdamas nežinomas elektrikas. Po dviejų savaičių jį žinojo visas pasaulis“, – sakė britų fotografas.
Norėjo būti svarbus
L.Walesa gimė 1943-iaisiais Popovo kaime, kuris dar priklausė Vakarų Prūsijai. Baigęs pradinę mokyklą mokėsi profesinėje elektrotechnikos mokykloje. Po to dirbo elektromechaniku.
„Esu žmogus, žengiantis tiesiu keliu. Žinau, ką nori girdėti tauta“, – žodį „mes“ buvęs „Solidarumo“ vadovas, Lenkijos prezidentas L.Walesa vartoja retai.
Tačiau kaip dabar atrodo politiko senjoro gyvenimas?
Jis susitinka su mokiniais, žurnalistais ir pensininkų grupėmis. Kiekvieno susitikimo nuotraukos įkeliamos į L.Walesos „Facebook“ paskyrą.
Žmogus, kartą buvęs labai svarbus, padarė tipišką klaidą – visada norėjo būti dar truputį svarbesnis.
L.Walesa buvo ne tik drąsus pavienis kovotojas. Jis buvo masių didvyris ir pažinojo šalies disidentus, kaip antai legendinio Katalikų inteligentų klubo aktyvistą Tadeuszą Mazowieckį.
Pastarasis vėliau tapo pirmuoju po karo pokomunistinės Lenkijos ministru pirmininku.
Šie žmonės maištavo prieš partiją, kai kurie metų metus praleido kalėjime. Ir tam tikru momentu suprato, kad komunistus galima įveikti tik susivienijus su darbininkais.
Disidentai padėjo patarimais, rėmė L.Walesą ir streiko komitetus. Jų taktika – nenuvairuoti streikų per toli, reikalauti atsargių nuolaidų.
„Įsivaizduoti, kad „Solidarumas“ esąs vien darbininkų pergalingas žygis, tėra romantiškas mitas“, – sakė Getingeno (Vokietija) universiteto sociologė Hella Dietz.
Ypač tuo metu, kai Lenkijoje įvedus karo padėtį (1981–1983 m.) profsąjunga, galėjusi veikti tik pogrindyje, prarado daug darbininkų.
1989-aisiais profsąjungai faktiškai vadovavo disidentai. Vėl kilo streikai. Bet buvo išmoktas apskritojo stalo, taikaus susitarimo principas.
Po metų L.Walesa tapo Lenkijos prezidentu.
Ginčijasi dešimtmečius
L.Walesos pergalingo žygio metu du vyrai – broliai – stovėjo nuošalyje ir stebėjo. Jie buvo „Solidarumo“ nariai ir kartkartėmis jo patarėjai, bet norėjo daugiau.
Nuo jų vėliau L.Walesa laikėsi atokiai. Jis nepasitikėjo jais. Tai buvo broliai Kaczynskiai.
Lechas Kaczynskis žuvo per lėktuvo katastrofą 2010 m. Smolenske. Tačiau J.Kaczynskis stengiasi užbaigti savo brolio dvynio darbą.
L.Kaczynskis, TTP vadovas, faktiškai valdo šalį. Daugelis mano, kad keršto persmelkti griežti veiksmai, kuriais jis siekia pervarkyti Lenkiją, susiję su tais audringais metais patirta gėda. Tuomet jo brolis ir jis neišsiveržė į priekį.
Tai asmeninė L.Kaczynskio revoliucija, kuri sukuria naują didvyrį ir nuverčia senąjį.
Kai 2016-aisiais L.Walesa pranešė, kad remia pasipriešinimą nacionalistinei konservatyviai vyriausybei, į viešumą iškilo nauji dokumentai. Jie turėjo įrodyti buvusio „Solidarumo“ įkūrėjo, vadovo, informatoriaus Boleko darbą.
L.Walesa sako, kad dokumentai suklastoti. Tikra tai, kad 1970 m. suimtas jis pasirašė dokumentą, jog nori bendradarbiauti su slaptąja tarnyba.
Bendradarbiavimas baigėsi po šešerių metų. L.Walesa pateikęs tiktai 29 „pranešimus“ – visi daugiau ar mažiau beverčiai.
Jau 30 metų L.Kaczynskis ir L.Walesa ginčijasi, kuris iš jų abiejų dirba ir dirbo Lenkijos naudai.
TTP lyderis priekaištauja buvusiam „Solidarumo“ vadovui, kad jis anuomet per derybas prie apskritojo stalo padarė pernelyg daug kompromisų komunistinei valdžiai.
L.Walesa kaltina L.Kaczynskį, kad jis griauna demokratiją šalyje – taigi ir jo palikimą.
Abu yra labiau panašūs vienas į kitą, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Abu individualistai, užsispyrę, neklausantys patarimų ir dažnai nesijaučia vertinami rimtai.
Teigiama, kad darbuotojai bijo jų abiejų. Gal dėl to L.Walesa ir J.Kaczynskis tapo priešais – jie pernelyg panašūs.
Premiją atsiėmė žmona
„Taip jau pas mus, Lenkijoje, yra. Tas, kuris yra žymus, tas niekinamas. Užsienyje didžiuojamasi savo didvyriais. Tas, kuris Lenkijoje iškyla, tampa įtartinas.
Mes, lenkai, vis dar esame sovietinio mąstymo spąstuose“, – sakė vienas žymiausių lenkų aktorių R.Wieckiewiczius.
Vienas reikšmingiausių jo vaidmenų – L.Walesos legendinio lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos biografiniame filme „Walesa. Vilties žmogus“.
1981 metais žurnalas „Time“ paskelbė „Solidarumo“ lyderį Metų žmogumi. Apie paskirtą Nobelio taikos premiją L.Walesa sužinojo rinkdamas grybus. Jos atsiimti į Oslą nusiuntė savo žmoną Danutą: baiminosi, kad režimas neleis grįžti į šalį.
2011-aisiais D.Walesa išleido memuarus, kurie buvo gerokai populiaresni nei jos vyro. Dabar abu sako: mūsų santuoka baigėsi, nors mes vis dar gyvename kartu.
42-ejų J.Walesa – ketvirtas Walesų sūnus – tapo politiku. Jis dešimt metų Europos Parlamente atstovavo opozicinei Lenkijos Piliečių platformos partijai.
Savo tėvą, kaip sako J.Walesa, jis iš tikrųjų pažino tiktai studijuodamas, kai dirbo jo biure asistentu.
„Jis buvo griežtas, neleido man nieko sakyti. Maždaug tris kartus per savaitę mane atleisdavo iš darbo“, – sakė J.Walesa.
Pasak lenkų reporterio C.Lazarewicziaus, buvęs „Solidarumo“ įkūrėjas ir vadovas moka elgtis su masėmis, bet su pavieniais žmonėmis – tikrai ne.
„Manau, jis retai pastebi, kaip stipriai įžeidžia žmogų“, – sakė šis dažnai su L.Walesa susitikdavęs žurnalistas.
Buvęs „Solidarumo“ įkūrėjas ir vadovas buvo labai geras kovotojas, nugalėtojas. Tiktai su pralaimėjimu niekuomet negali susitaikyti.
Apie savo prezidentavimo klaidas L.Walesa net kalbėti nenori.
Tačiau su politika jis galutinai neatsisveikina, nors vis grasina. Kodėl?
„Nenoriu, bet privalau“, – šiuos žodžius L.Walesa kartoja nuolat.
Šio žmogaus tragedija ta, kad jis praleido progą garbingai pasitraukti.
Ar L.Walesa turi gerą draugą?
„Man nereikia jokių draugų“, – tikino L.Walęsa.
Ką jis veikia vakarais, kai būna vienas? Sėdi prie kompiuterio arba žaidžia šachmatais. Padaro ėjimą, paskui apsuka šachmatų lentą. L.Walesa kovoja su savimi.
Parengta pagal „Der Spiegel“.
