Prasilenkiant dviem keleiviniams traukiniams nugriaudėjo galingas sprogimas, kurį lėmė dujų nuotėkis iš greta ėjusio vamzdyno. Sprogimas buvo toks stiprus, kad visiškai sudraskė kelis vagonus, o gretimuose kaimuose išbyrėjo namų langai.
Ugnies stulpas buvo matomas iš Ufos, esančios už 70 km, – būtent pagal tai orientavosi savanoriai, skubėję gelbėti nukentėjusiųjų.
Skirtingais duomenimis, žuvo nuo 575 iki 645 žmonių, tarp jų – 181 vaikas. Daugiau kaip 600 žmonių buvo sužeisti.
Lemtingas sutapimas
1981-aisiais SSRS ministrų taryba nurodė Naftos pramonės ministerijai tiesti dujotiekį Vakarų Sibiras–Uralas–Pavolgis.
Baigiantis statybai dujotiekį, nusižengiant taisyklėms, buvo nuspręsta naudoti propano, butano ir dar sunkesniems dujiniams angliavandeniliams transportuoti.
Vykstant darbams ekskavatoriaus kaušu buvo pažeistas vienas vamzdis, ir tai tapo dujų nuotėkio priežastimi.
Be to, dujotiekis ėjo pavojingai arti geležinkelio, o kai kuriose vietose su juo netgi kirtosi.
Tarp tokių vietų buvo ir Transsibiro geležinkelio magistralė, kuria kursavo ir keleiviniai traukiniai.
1989 metais naktį iš birželio 3-iosios į 4-ąją traukiniai Nr.211 Novosibirskas–Adleris ir Nr.212 Adleris–Novosibirskas susitiko atkarpoje Aša–Ulu–Teliakas būtent toje vietoje, kur žemumoje kaupėsi nutekėjusios dujos.
Beje, traukinys iš Novosibirsko nuo grafiko buvo atsilikęs valanda ir turėjo prasilenkti su priešinga kryptimi važiuojančiu sąstatu visai kitoje vietoje.
Tai lemiama detalė, nes kibirkštis, dėl kurios įvyko sprogimas, buvo įskelta arba priešingomis kryptimis važiuojantiems traukiniams pristabdant, arba iš vieno elektrovežių sistemos.
Šia atkarpa prieš tai vykusių kitų traukinių mašinistai perspėjo geležinkelio dispečerius dėl dujų kvapo, bet jų pastabos buvo ignoruojamos.
Siaubinga sutapimų virtinė ir žmonių neatsakingumas atvedė prie to, kad 1 val. 14 min. vietos laiku Transsibiro magistralės 1710-ajame kilometre įvyko sprogimas, akimirksniu pavertęs viską aplinkui daugiakilometriniu laužu.
Sprogimo banga vagonus nusviedė nuo bėgių.
Miegantys ir besiilsintys keleiviai buvo išmesti per išdaužytus langus. Gaisre gyvi sudegė šimtai žmonių. Liudininkai prisimena klyksmus, paniką ir apdegusius žmones.
Vaizdai buvo siaubingi
To laiko laikraščiuose pasirodė tragedijos liudininkų pasakojimai.
Traukinio palydovė Nina Balakina, apdovanota ordinu už didvyriškumą gelbėjant sužeistuosius, pasakojo apie sumaištį iškart po sprogimo.
„Išbėgau į tambūrą. Atidariau duris, tačiau tamsoje nieko negalėjau suprasti. Grįžau į vagoną, keleiviai žvalgosi pro langus, triukšmauja.
Matau, už mūsų dega vagonai. Kojos ėmė linkti. Sukaupiau visą valią ir rėkiu: „Keleiviai! Susirinkite daiktus ir greičiau palikite vagoną“, – prisiminė N.Balakina.
Tada ji grįžo į savo kupė: „Nevalingai paėmiau šluotą ir pradėjau šluoti išbyrėjusius stiklus. Matau, kaip iš tamsos prie vagono prieina jaunas vyras vienomis trumpikėmis, visas apdegęs, vos pastovi, baisu žiūrėti. Puoliau prie jo, noriu padėti, o kaip – nežinau. Visi keleiviai irgi žiūri nežinodami, ką daryti.“
Artimiausių miestelių gyventojai skubėjo į pagalbą automobiliais, vežimais ir traktoriais.
Vienas savanorių Valerijus Michejevas pasakojo: „Mane pažadino nepaprasto ryškumo blyksnis. Po poros sekundžių atsirito sprogimo banga, išdaužusi stiklus. Supratau, kad įvyko kažkas baisaus.
Puolėme į tą vietą. Ką ten pamatėme, neįmanoma įsivaizduoti baisiausiame sapne!
Kaip milžiniškos žvakės degė medžiai, šalia sankasos rūko vagonai. Skambėjo protu nesuvokiamos šimtų apdegusių ir mirštančių žmonių aimanos. Degė miškas, degė pabėgiai ir žmonės. Mes puolėme gaudyti besiblaškančių gyvų fakelų, gesinome ant jų ugnį, nešėme tolyn nuo gaisro.“
V.Michejevas tęsė: „Apokalipsė? O kiek daug buvo vaikų! Netrukus pasirodė medikų brigados. Į vieną pusę krovėme gyvuosius, į kitą – mirusiuosius. Atsimenu, nešiau mažą mergaitę, ji vis manęs klausinėjo apie savo mamą. Perdaviau gydytojui – dėk tvarsčius! O tas atsako: „Jau viskas.“ „Kaip tai viskas, ką tik kalbėjomės?!“ „Tai dėl šoko.“
Liko ir neatpažintų aukų
Praėjus dviem dienoms po katastrofos iš Omsko į Ufą buvo pasiųstas pirmasis traukinys su nukentėjusiųjų artimaisiais.
Tie, kuriems pasisekė rasti saviškius, siuntė telegramas prašydami pagalbos gydymui: „Slava pateko į avariją. Stiprūs nudegimai. Skubiai reikia šaltalankių aliejaus ir viso kito nuo nudegimų.“
Kiek tiksliai žmonių žuvo ir buvo sužeista, iki šiol neaišku. Oficialiais skaičiavimais, žuvusiais laikomi 575 žmonės, tarp jų 181 vaikas. Daugelio sudegusiųjų negalėjo atpažinti netgi artimieji. Kai kurie palaikai iškart buvo kremuoti.
Viename traukinių važiavo dešimt to meto perspektyviausių SSRS jaunųjų ledo ritulininkų – gyvas liko tik vienas.
Pagal traukinių maršrutus nesunku suprasti, kad jie buvo kurortiniai, – link Juodosios jūros ir nuo jos. Daugybė vaikų važiavo atostogauti su tėvais, į stovyklas arba atvirkščiai.
Tačiau viskas baigėsi siaubinga katastrofa, kurią lėmė ir tragiški sutapimai, ir siaubingas neatsakingumas.
