Anglų ir vokiečių kalbų vertėjas nuo pat kovo 30-osios nebegirdėjo nė šūvio, tačiau daugybę bemiegių naktų sandėliuke praleidusiam jaunam vyrui iki šiol dreba rankos.
„Pasekmes jaučiu ne aš vienas. Kai mūsų kariai išstūmė okupantus, kalbėjau su gretimame kvartale gyvenančiais žmonėmis. Padavęs ranką pajutau, kad drebulys krečia ir, atrodytų, savimi labai pasitikintį stiprų vyrą“, – pasakojo 41 metų I.Syčiovas.
Su ašaromis akyse apie okupacijos dienas kalbėjęs ukrainietis džiaugėsi, kad pagaliau pasveiko jo motina. 70-metę Liubov Aleksejevną prieš pat karą buvo ištikęs insultas. Kai miestą užgrobė rusų kariai, moteris jau buvo atjungta nuo lašelinių, bet negalėjo žengti nė žingsnio.
Liko sauja gyventojų
Greta Bučos upės naujai pastatytame ir pavyzdingai įrengtame kvartale „Fortūna 2“ dabar jau verda gyvenimas.
Namo sugrįžę irpiniečiai tvarko apgadintus būstus, o daugiabučių kiemuose esančiose žaidimų aikštelėse vėl krykštauja vaikai.
Beveik visą kovo mėnesį dauguma iš 1300 butų buvo tušti – čia buvo likę tik 22 gyventojai. Dauguma jų – vieniši, ligoti senoliai ar juos prižiūrintys namiškiai.
Vienas tokių buvo I.Syčiovas. Vyriškis puikiai prisiminė, kaip 2014 metais nuo Ukrainos buvo atplėštas Luhanskas.
Šiame mieste jų šeima turėjo namą, butą, tačiau viską metė ir pabėgo, nes likti buvo pernelyg nesaugu.
Tačiau apšaudymai ir išdaužyti namų langai Donbase pasirodė niekis prieš košmarą, kurį naują gyvenimą pradėjusiems pabėgėliams teko išgyventi Irpinėje.
Susibūrė į bendruomenę
Netoli Kijevo esantis miestas, kuriame iki karo gyveno 62 tūkst. žmonių, tuštėjo nuo pirmosios karo dienos, bet I.Syčiovas negalėjo rizikuoti motinos sveikata.
Netrukus išvažiuoti tapo nebeįmanoma, nes per bombardavimą buvo smarkiai apgadintas vyro automobilis. Kelionė į Vakarų Ukrainoje esantį Lucką, kur laukė saugi pastogė, sužlugo.
Išgąsdinti žmonės bėgo, o likusieji apgulė parduotuves ir šlavė maisto produktus.
Atsargų sukaupti pabandė ir I.Syčiovas, tačiau jam pavyko įsigyti tiktai šaldytų produktų. Kaip paaiškėjo vėliau, jie tapo menkaverčiai, nes dingo elektra, dujos, vanduo.
„Žmonės išgraibstė konservus, košes, mėsos nebuvo išvis. Niekas neėmė tik šaldytos žuvies.
Pardavėja paragino pirkti tai, kas liko, nes susprogdinti tiltai, niekas nieko neatveš – buvome lyg saloje, – sakė I.Syčiovas. – Kai dingo elektra, supratau, kad virtinukai, koldūnai, šaldyta žuvis šioje situacijoje menkai gelbės.“
Bute radęs grikių kruopų vyriškis užpylė šaltu vandeniu, kad bent kiek išbrinktų. Tuo metu viduje dar buvo 15 laipsnių šilumos.
Pravirkdė mamos klausimas
Kovo 5-osios rytą į išpuoselėtą kvartalą pradėjo plūsti šarvuočiai, tankai, o nuo vibracijos drebėjo netgi durų rankenos. I.Syčiovas trumpam apsidžiaugė, kad atvažiavo savi, bet viltis žlugo, kai ant tanko išvydo raidę V.
Vyriškis nubėgo į sandėliuką, susirado nebenaudojamą telefoną, o prieš paslėpdamas naująjį ištrynė iš jo dalį mobiliųjų programėlių, kurių turinys būtų aiškiai parodęs jo priešiškumą rusams.
Motina dar buvo labai silpna, todėl I.Syčiovas atsargiai paragino apsivilkti šiltesnius drabužius, apsiauti žieminius batus.
„Kam rengtis? Ar mus išžudys?“ – prisiminęs netikėtą klausimą ašarą nubraukė vyriškis.
Likę gyventojai pakraupę stebėjo, kaip okupantai kirviu laužia parduotuvės duris, tempia likusias prekes. Įtampa kiek atslūgo, kai iš ketvirtojo aukšto vyriškis ukrainietiškai šūktelėjo: „Vyrai, ką čia veikiate? Ko atvažiavote?“
Vienas tankistas buvo iš Donbaso, todėl jis šnektelėjo su namo gyventoju.
Pastarasis patikino, kad čia gyvena vieni rusakalbiai – jis vienintelis iš Vakarų Ukrainos.
Tankistas patikino, kad civilių niekas neskriaus.
Įtampą malšino judėdami
Kvartalo gyventojai susitarė rinktis į kasdienius pasitarimus cokoliniame daugiabučio aukšte. Ten buvo kalbamasi dėl ateities, dalijamasi naujienomis.
Atkirsti nuo pasaulio žmonės nežinojo, kas dedasi aplink, nes beveik neveikė mobilusis ryšys.
Kovo 9-ąją vienas vyras bandė užsiropšti ant stogo, tačiau jį išsyk pakirto rusų snaiperio kulka.
Snaiperis dažnai iškrypėliškai smaginosi – šaudė išgąsdintiems civiliams po kojomis, išvydęs žmogaus siluetą taikėsi į langus.
„Vienas vyras kasdien nuolatos vaikščiojo aukštyn parkelio link, kur už 400 metrų teka šaltinis. Nepaisydamas pavojaus jis nešė ir nešė vandenį. Matyt, taip malšino įtampą, jautėsi reikalingas, galintis kontroliuoti situaciją“, – pasakojo I.Syčiovas.
Kitas nelaimėlis nuolat eidavo ieškoti maisto. Kartais jam pasisekdavo parnešti konservų dėžutę. Kiti gyventojai iš sudaužytų mašinų sutempė gesintuvus, vaistinėles.
I.Syčiovas iš savo automobilio išėmė akumuliatorių, išlupo porą laidų ir lizdą cigaretei prisidegti. Iš šių detalių vyras susikonstravo savadarbį telefono baterijos įkroviklį. Akumuliatoriaus energijos pakako visam mėnesiui.
Prie laiptinės iškasė kapą
Daugiabučių kvartalas ilgai buvo ugnies linijoje – virš galvų skriejo ir rusų, ir ukrainiečių artilerijos sviediniai.
Greta namų nuolatos pasirodydavo okupantų patrulių grupės. Jie liepė ant rankos užsirišti baltus raiščius, bet ukrainiečiai nepakluso, nes nenorėjo būti laikomi rusais.
Namuose įkalinti gyventojai bendravo atsargiai, nes suprato – neatsargus žodis gali pražudyti. Tiesa, niekas net nežinojo, kas darosi kituose miesto rajonuose, greta esančiame Bučos mieste.
„Jei būtume žinoję, kaip žudomi civiliai, kažin ar būtume patys išgyvenę – buvo dienų, kai jautėmės palyginti saugūs“, – neslėpė I.Syčiovas.
Kovo 24-ąją okupantų pajėgos sugrįžo. Tiesa, šarvuočiai ir tankai suriedėjo į gretimo kvartalo kiemus. Kiekvieną vakarą nuo 21 val. pasigirsdavo vikšrų žlegėjimas – rusų šarvuočiai vis pervažiuodavo į kitą vietą, o po to pasipildavo šūvių salvės.
Netrukus įkalintuosius pasiekė žinia, kad dalis Irpinės miesto jau išvaduota. Tai patvirtino karštligiškas okupantų pasiruošimas žūtbūtinėms kovoms kiemuose.
Vieną vakarą gyventojai pamanė, kad netoliese rausiami apkasai. Išaušus paaiškėjo, kad vyras su žmona kasa kapo duobę mirusiai motinai. Žemė buvo sušalusi, todėl duobę iškasti pavyko per dvi paras.
Pagyrė ukrainiečių karius
Porą parų Irpinėje vyko ypač atkaklūs mūšiai – drebėjo žemė.
Vienas sviedinys pataikė tiesiai į greta esančio daugiabučio langą.
„Sprogimo jėga buvo tokia didelė, kad vonios kambario neliko išvis, buvo pažeista ir laikančioji konstrukcija. Tada supratome, kad kalbos apie dvi visiškai apsaugančias sienas tėra tušti žodžiai“, – kalbėjo vyriškis.
Tarp gyventojų buvo pasitraukti nespėjęs italas verslininkas, kuris drąsiai bendravo su rusų kariais. „Rusai sakė, kad ukrainiečiai stebina drąsa ir atkaklumu, – pila į juos iš visų pabūklų, o tie nesitraukia. Išgirdus šiuos žodžius apėmė pasididžiavimo jausmas“, – prisiminė I.Syčiovas.
Apsaugojo senolius nuo bado
Tik vėliau šio kvartalo gyventojai sužinojo, kas dėjosi aplinkui. Pažįstami pripasakojo siaubingų istorijų, kaip gatvėse ir rūsiuose buvo žudomi civiliai. I.Syčiovas įsitikinęs, kad jiems išvengti tokio likimo padėjo atsargumas.
Gyventojai matė, kaip atsitraukia rusų pajėgos. Okupantai susirinko nukautus saviškius, bet kiemuose ir gatvėse telkšojo kraujo balos, žūtbūtinius mūšius liudijo ištaškytos smegenys.
Po poros dienų, kovo 28-ąją, čia pasirodė ukrainiečiai kariai.
Jie pernelyg nepaguodė, nes vos už 320 metrų ties Bučos riba buvo įsitvirtinusi okupantų grupuotė – apie 2,5 tūkstančio karių.
Miestą išvadavę ukrainiečiai perspėjo, kad vyks arši kova, todėl gali nukentėti ir civiliai. Tiesa, kariškiai pripažino, kad bandymas kur nors trauktis gali būti ne mažiau pavojingas.
Galutinai rusų pajėgos sutriuškintos ir nustumtos nuo miesto kovo 30-ąją. Paskutinę kovo dieną I.Syčiovas pirmąkart išgirdo čiulbančius paukščius.
„Mes pasidžiaugėme, kad sprendimas laikytis kartu buvo teisingas, nes nuo išsekimo nemirė nė vienas mūsų bendruomenės narys“, – kalbėjo vyriškis.
Pabėgėlius kerta ligos
Per pusketvirtos savaitės trukusią okupaciją I.Syčiovas nėkart nenakvojo bute.
Vertėjas su savo motina glaudėsi laiptinėje esančiame 3 kv. m dydžio sandėliuke, kuriame tilpo maža sofa. Ant jos miegojo ligonė, o sūnui lovą atstojo nedidelis staliukas ir pora minkštų kėdžių.
Nepaisant išgyvento košmaro, 70-metės moters sveikata pasitaisė. „Juokais sakiau: mama, kelkis, nes Putinas į duris pasibels, – šypsojosi I.Syčiovas. – Laimė, sukrėtimas net mobilizavo – šiandien mama jau gyvena visavertį gyvenimą.“
Vyriškis atsiduso, kad šio pragaro nebeteko išgyventi tėvui. Jį praėjusiais metais pakirto onkologinė liga. Pasak I.Syčiovo, vėžinės ligos tiesiog šienauja pabėgėlių iš Donbaso gretas: „Gal sukrėtimas išjudina tas ligas?“
Paklaustas apie paliktus namus Luhanske vyriškis neturėjo atsakymo.
Iš buvusių kaimynų jis žino, kad tebestovi ir namas, ir butas. Tiesa, juos yra užgrobę svetimi.
Žiaurumas šokiravo visą pasaulį
Rusijos karių tikrasis veidas atsiskleidė, kai balandžio pradžioje buvo išvaduoti Kijevo priemiesčiai Hostomelis, Buča, Irpinė. Nušautų civilių su už nugaros surištomis rankomis palaikai gulėjo tiesiog gatvėse. Kitur kūnus bandyta slėpti masinėse kapavietėse, rūsiuose, garažuose.
Per kelias dienas buvo surasta daugiau kaip 410 nužudytųjų. Dalis jų prieš mirtį buvo kankinami. Apokaliptiniai vaizdai sukrėtė visą pasaulį, o kai kurioms valstybėms tai buvo lūžio taškas – galutinai apsisprendė padėti Ukrainai.
Rusų kariai ir žudė, ir plėšė – jų grobiu tapo klozetai, plaukų džiovintuvai, buities technika, dėvėti drabužiai, avalynė, netgi apatiniai. Į Irpinę grįžę žmonės patvirtino, kad dalis būstų buvo ne tik apiplėšti, bet ir užminuoti.
Išplėštus būstus radusieji stebėjosi, kad atėjūnų nesudomino dulkių siurbliai robotai. Jie spėliojo, kad tokio stebuklo plėšikai, matyt, dar nebuvo matę.
