Madagaskaro Didžiųjų Pietų regione – liūčių laikotarpis, bet neiškrito nė lašo lietaus.
„Per pastaruosius trejus metus čia beveik nelijo. Anksčiau iš kalnų atklysdavo vėjas ir atnešdavo lietų. Dabar iš pietų užklumpa atogrąžų audros ir išgainioja debesis jiems dar nespėjus susikaupti“, – sako Ambatomainčio vadovas Jeanas de Dieux Tanandava.
Madagaskarietis stovi savo maždaug futbolo aikštės dydžio lauke, kuris plyti tūkstantį gyventojų turinčios gyvenvietės pakraštyje.
Rausvas smėlis plonu sluoksniu apklojęs juodus J.de Dieux Tanandavos marškinius.
Ten, kur anksčiau augo valgomieji manijokai, saldžiosios bulvės ir arbūzai, po vyriškio šlepetėmis tik kietas vėjo supresuotas smėlis. Derlinga dirva seniai suniokota.
„Jau trejus metus neišbėriau nė vienos sėklos“, – sako kaimo vadovas.
Katastrofiška padėtis
Didieji Pietūs – atogrąžų salos Madagaskaro neturtingųjų prieglobstis. Kone 90 proc. regiono gyventojų turi išsiversti už mažiau nei 2 eurus per dieną.
Sausringame krašte padėtis yra ypač dramatiška. Iš beveik 3 mln. žmonių, įsikūrusių Didžiuosiuose Pietuose, maždaug pusei gresia mirtis nuo bado, 500 tūkst. vaikų kenčia dėl mitybos nepakankamumo, iš jų per 100 tūkst. būklė itin sunki.
Ant katastrofos slenksčio atsidūrusiame regione grėsmės mastas didesnis nei vasarį po rytinę pakrantę praūžusio ciklono „Batsirai“.
Jis pasiglemžė dešimtis gyvybių, sugriovė daugybę namų, palikęs be pastogės 60 tūkst. žmonių.
Tai buvo antroji per tris savaites Madagaskarui smogusi atogrąžų audra.
Sausio pabaigoje šėlusi „Ana“ nusinešė 70 gyvybių, užtvindė laukus ir sunaikino derlių.
Tačiau visa tai nublanksta prieš tragediją sausros nualintuose Madagaskaro salos pietuose.
„Tai – klimato kaitos nulemtas badas, nors šis pasaulio regionas niekuo neprisidėjo prie visuotinio atšilimo“, – sako Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programos (WFP) direktorius Davidas Beasley.
Tokie teiginiai padeda gauti iš aukotojų finansavimą, nes žmonės, gyvenantys išsivysčiusiose valstybėse, jaučia sąžinės priekaištus dėl tragiškos padėties Madagaskare. Bet šie žodžiai Madagaskaro prezidento 47-erių Andry Rajoelinos ausiai malonūs dėl kitos priežasties.
Šalies vyriausybei klimato nulemta krizė – tobulas žmonių kančios paaiškinimas.
Žodžiai apie vargus sukeliančią klimato kaitą padeda valdžiai atsikratyti atsakomybės už sunkią vietos gyventojų padėtį.
Madagaskaro prezidento prioritetai kiti. Jis norėtų savo šalį ir toliau pateikti kaip turistų rojų, biologinės įvairovės prieglobstį su atogrąžų miškais, lemūrais ir kvapiąja vanile.
Tačiau daugelis faktų rodo, kad klimato kaitos veiksnys dėl bado tėra šalutinis.
Regioniniai orų svyravimai prisidėjo prie dabartinės ekstremalios sausros, bet beviltišką situaciją lėmė tai, kad Madagaskaro valdžia šalies pietus visada palikdavo likimo valiai, užuot skatinusi ekonominę regiono plėtrą.
Tenka valgyti kaktusus
Badas šalies pietuose nėra naujas reiškinys. Pagalbos organizacijų ir viso pasaulio krizių valdymo misijų veikla per daugelį dešimtmečių nesumažino skurdo.
Madagaskaras – puikus pavyzdys, kaip parama gali būti neveiksminga, kai pagalbininkai vietos valdžią atleidžia nuo atsakomybės pasirūpinti savo piliečių gerove.
Juk paprasčiau suteikti paramą badaujantiems vaikams, nei įgyvendinti šulinių įrengimo arba žemės ūkio projektus.
Šalia Ambatomainčio kaimo vadovo lauko vienoje varganų trobelių moteris maitina savo dukterį sriuba iš vandens ir kaktusų. Mergaitė apatiškai guli ant žemės, neturi jėgų atsistoti, kalbėti.
Šalia trobelės, po tamarindo medžiu, prie kartono krūvos ant raudonos žemės guli kaimynų sūnus. Ketverių metų liesų rankų ir kojų berniukas. Atrodo, kad jis miega atviromis akimis.
Už poros žingsnių, kaimo viduryje, stovi tarptautinės humanitarinės organizacijos „Gydytojai be sienų“ skubiosios pagalbos brigados išskleista palapinė. Ji kas dvi savaites tampa mobiliąja klinika.
Kitas valstybinis sveikatos postas yra už 8 kilometrų. Mobiliosios klinikos darbo dienomis keli šimtai prastos mitybos iškankintų vaikų su motinomis sėdi dulkėse ir valandų valandas laukia, kol juos pakvies į palapinę. Kai kurie į mobiliąją kliniką eina pėsčiomis 10 valandų.
Maisto stokojantiems vaikams dalijama mažų pakuočių „Plumpy-Nut“ – tiršta, kaloringa daug baltymų turinti žemės riešutų skonio pasta.
Tuščias „Plumpy-Nut“ pakuotes vėjas išblaškė ir ant kaimo vadovo J.de Dieux Tanandavos lauko. Ten jos įstrigo tarp kaktusų.
Anksčiau šie dygliuoti augalai buvo tapę tvora, kuri skyrė dirbamą žemę nuo žolę rupšnojančių naminių galvijų.
Kai dėl sausros nebeaugo jokia žolė, išlikusius savo galvijus kaimo vadovas pradėjo šerti kaktusais – jie Ambatomainčio gyvenvietėje tapo pagrindiniu maistu ir gyvūnams, ir žmonėms.
Maistinė dygliuoto augalo vertė maža, dėl jo užkietėja viduriai. Bet badaujantiems žmonėms nebelieka kito pasirinkimo.
Parama dingsta pakeliui
Dar pernai kovą kaimo vadovas prašė vietos valdžios pagalbos. Ir tik šių metų pradžioje pagaliau atvyko darbuotojai iš valstybinio fondo „Fonds d’Intervention pour le Developpement“ (FID), kuriam Pasaulio bankas suteikė 36 mln. dolerių (32,7 mln. eurų). Jie dalijo grynuosius pinigus skurstantiems. Kiekviena kaimo šeima gavo po 100 tūkst. Madagaskaro ariarių – apie 20 eurų.
Ambatomainčio vadovas už dalį pinigų nusipirko kukurūzų, iš kurių žmona jam ir keturiems jųdviejų vaikams po daugelio mėnesių pirmą kartą išvirė košės.
Kad pinigų pakaktų kuo ilgiau, gyvenvietės vadovo šeima ir toliau valgo tik kartą per dieną. Iš tikrųjų FID pagalbininkai turėtų pinigus skirstyti kas 14 dienų.
„Bet aš nežinau, kada jie vėl atvyks“, – sako kaimo vadovas.
200 km į šiaurę esančiame Manevyje pernai rugpjūtį badu mirė 18 žmonių. Sraigtasparniu atskrido gubernatorius, pasakė kalbą, pažadėjo, kad padėtis gerės. Bet niekas nepasikeitė.
Tokia padėtis kaip Manevyje – daugelyje vietovių.
„Daug pinigų dingsta kelyje iš Madagaskaro sostinės Antananaryvo į pietus“, – sako aukštas vietos Jungtinių Tautų padalinio pareigūnas.
Ir iš ryžių krovinių, kurie pagal Pasaulio maisto programą įvežami iš JAV badui sumažinti, tik dalis atitenka vargstantiems.
Kartais, kaip teigiama, korumpuoti valdininkai tiesiai iš uosto pasiglemžia tonas pagalbos krovinių, kartais – vežėjai, kartais – savanaudiški kaimų vadovai.
Pagalbininkai stebisi
Užuot padėjęs vargstantiems, šalies elitas krizę seniai pavertė verslu. Būtent Didžiųjų Pietų sostinėje Fort Dofine buvo atidarytas „Plumpy-Nut“ fabrikas.
Jam vadovauja Madagaskaro prezidento sutuoktinės fondas ir privatūs asmenys, kurie dabar šia pasta aprūpina pagalbos organizacijas.
„Mes stebimės, kad iki šiol nėra daugiau mirusiųjų“, – sako „Gydytojų be sienų“ medicinos pagalbos koordinatorė Dorothee Deslandes.
Dar praėjusių metų kovą jos organizacija įrengė gerą tuziną namelių su 180 lovų ūmiems, gyvybei pavojų keliantiems bado atvejams. Iš jų šiuo metu užimtos tik dvi – tuberkulioze sergančių pacientų.
„Tai, kad dėl bado nedaugėja aukų, galima paaiškinti tik tuo, kad žmonės čia jau seniai įprato prie mitybos nepakankamumo. Kitose pasaulio vietovėse vaikai masiškai mirtų“, – sako D.Deslandes.
„Kere“ – badas – šis žodis įsitvirtino Didžiųjų Pietų žmonių kalboje. Ir anksčiau ant jų stalo būdavo sriuba iš tamarindų žievės ar žolės.
Į istoriją įėjo katastrofiškas badas 1928 m., kuris vėl pasikartojo 1991-aisiais. Nors visada būdavo pagalbos iš šalies, padėtis nepagerėjo.
Gaujos pavagia galvijus
Tą dieną grėsmingas dangus virš Ambatomainčio išsisklaidė po dešimties minučių. Audra nurimo, tamsa pasitraukė. Kaimo vadovas vėl stovėjo po kepinančia saule savo lauk.
Ryžių siuntos, gautos iš Pasaulio maisto programos, daug kartų padėjo J.de Dieux Tanandavai per sausros periodus. Bet jam būtų daug naudingiau, jei valstybė jį saugotų nuo galvijų vagių „dahalos“.
Šie po 2009-ųjų perversmo, kai prezidentu tapo A.Rajoelina, susibūrė į kriminalines gaujas, apsiginklavusias automatais „Kalašnikov“. Jie pavogė iš J.de Dieux Tanandavos svarbiausią gyvenimo pagrindą – galvijus.
Kartą Madagaskaro vyriausybė pasiuntė į pagalbą kariuomenę.
„Bet mes privalėjome kareivius maitinti. O šie pabėgo, kai atėjo „dahalos“, – sako kaimo vadovo tėvas, kuriam 91-eri.
Daugelis gyventojų mano, kad saugumo pajėgos nuomoja savo ginklus banditams ir už tai gauna dalį grobio.
„Sklando gandai, kad vyriausybė nori, kad Didžiuosiuose Pietuose nebeliktų žmonių, nes regionas turtingas gamtos išteklių“, – sako Toamasinos universiteto konstitucinės teisės docentas Juvence’as Ramasy.
Po sausrų nualinta Didžiųjų Pietų žeme guli auksas, nikelis ir safyrai. Didelė dalis šių išteklių išgaunama nelegaliai. Taip apgaudinėjama savo tauta, kuri galėtų pretenduoti į šią nuosavybę.
Bet tai Ambatomainčio vadovui nerūpi. Jis skundžiasi tik dėl to, kad per sausrą prarado beveik visą naminių galvijų bandą. Iš anksčiau laikytų 80 zebu dabar liko tik keturi. Tuos, kurių iš jo nepavogė, teko parduoti, kad gautų pinigų maisto produktams.
Panašiai atsitiko ir kitiems kaimo gyventojams. Iš kadaise čia buvusių 900 zebu dabar yra tiktai 40.
Aptvarai tušti. Nedidelis dirbtinis vandens telkinys – girdykla išdžiūvusi ir uždengta dembliais. Keturi dar likę zebu kaimo vadovui reikalingi vandeniui atsivežti.
Kas antrą dieną galvijai traukia vežimus 13 kilometrų iki smėlėtos Mandrarės vagos. Per liūčių sezoną tai buvo plati upė.
Dabar Ambatomainčio gyventojams tenka upės vagoje rausti gilias duobes, kad dar pasiektų vandenį. Su kanistrais, pilnais rudo, sūraus tarsi sultinys vandens, jie grįžta į savo kaimą, kuris vis labiau tuštėja.
Per praėjusius metus daugiau nei 100 jaunų šeimų išvyko iš Ambatomainčio ir dvylikos gretimų bendruomenių. Kai kurie ieškojo laimės mieste, kiti persikėlė arčiau miško. Tiksliau sakant, ten, kas dar liko iš miško. Aplink kaimą nebėra nė vieno medžio – visus nupjovė valstiečiai.
„Žinau, kad ir mes išsikasėme sau kapą“, – sako J.de Dieux Tanandava. Jis supranta, kad pirmiausia lyja ten, kur dar yra miško. Šią išmintį jis perėmė iš savo senelių.
Vien per pastaruosius du dešimtmečius Madagaskaras neteko ketvirtadalio miškų ploto. Ir dėl to, kad kiekviena šeima metai iš metų kerta daugiau medžių malkoms ir namo statybai.
Perspektyvos – niūrios
Tam užkirsti kelią didelėmis pastangomis bando humanitarinės pagalbos bendruomenė.
Pasaulio maisto programa papildo savo sandėlių atsargas, kaip tai darė per visas krizes. Nuo 1991 m. kiekvienos ekstremalios sausros metu pagalba padvigubinama – pastarąjį kartą 2016-aisiais. Dabar ir vėl.
Darbininkai iškrauna didžiulius sunkvežimius, 50 kg ryžių maišus ant pečių tempia į naujai įrengtus sandėlius.
Dabar ten laikoma 9,6 mln. tonų ryžių. Praėjusiais metais buvo išdalyta 7 mln. tonų.
„Gelbėk gyvybes, pakeisk gyvenimus“, – tokie didžiuliai lipdukai puikuojasi ant sunkvežimių. Tai nevyriausybinių organizacijų iš viso pasaulio šūkis.
Bet kuo didesnės humanitarinės pagalbos darbuotojų pastangos, tuo labiau auga patyrusių ekspertų, tokių kaip 54-erių prancūzo Philippe’o Jarry, abejonės dėl to, kas daroma.
Džiugu, kad dėl tarptautinės pagalbos iki šiol pavyko išvengti daug mirčių. „Bet ilgalaikės veiklos rezultatas iki šiol lieka lygus nuliui“, – sako P.Jarry.
Jis buvo Pasaulio maisto programos kovos su badu vadovas Madagaskare, šioje šalyje dirba dvidešimt metų.
