Kolaborantai skirtingai talkina agresoriams iš Rusijos.
Vieni už pinigus siunčia įsiveržėliams informaciją apie Ukrainos kariuomenės judėjimą. Kiti specialiais naktį šviečiančiais dažais žymi strateginių pastatų sienas, kad rusų pilotai orientuotųsi, kur numesti bombas.
Treti iš savų arba išsinuomotų butų kompiuteriais platina internetines melagienas. Pavyzdžiui, tokias, kad ne Rusijos pajėgos, bet ukrainiečių kariai patys sprogdina gyvenamuosius namus, ligonines, mokyklas.
Kartais pavyksta pagauti ir kariškius, kurie, davę priesaiką ginti Ukrainos žemę ir žmones, vėliau pereina į Kremliaus pusę ir žudo savo tėvynainius. Šie išdavikai dažniausiai įkliūva Rytų ir Pietų Ukrainos reionuose, kurie ribojasi su Rusija ir kuriuose dauguma gyventojų – rusakalbiai.
Maksimalią bausmę – 15 metų kalėti – Ukrainos teismas neseniai skyrė į nelaisvę mūšyje prie Nova Kachovkos miesto Chersono srityje paimtam rusų kariui.
Paaiškėjo, kad tai buvęs Ukrainos pilietis, tarnavęs kariuomenėje, bet 2014-aisiais Rusijai užėmus Krymą jis išdavė tėvynę ir prisijungė prie okupantų. Vasario 24-ąją prasidėjus šiam karui išdavikas puolė gimtinę su kitais rusų kariškiais, bet buvo sučiuptas ir dabar ilgai nematys laisvės.
Gatvėje šaudė į V.Putiną
„Aš esu už tai, kad kai kurie tėvynės išdavikai būtų be gailesčio sušaudomi, – tie, dėl kurių perduodamos informacijos arba ginklo panaudojimo žūsta nekalti žmonės“, – Lvovo senamiestyje pareiškė Rita prisistačiusi mergina.
Rita įsitraukė į mano pokalbį su buvusia Ukrainos kariūne 33 metų Oksana Melnik.
Pastaroji prieš du mėnesius pasitraukė iš armijos, kad galėtų iš bombarduojamo Sumų miesto išvežti savo 8 metų dukrelę Mariją.
Moterį užkalbinau pamatęs, kaip ji su dideliu įniršiu ir džiugesiu šaudo iš pneumatinio šautuvo į taikinį su Rusijos prezidento Vladimiro Putino portretu.
Maža to, O.Melnik ne tik pati šaudė, bet ir leido tai daryti savo vaikui.
Ši pramoga man pasirodė ne visai tinkama. Ne tiktai todėl, kad šaudyti į taikinyje nupieštą žmogų buvo leidžiama ir mažametei, bet ir todėl, jog veiksmas vyko atviroje ir praeivių gausioje vietoje, kur menkas neatsargumas galėjo baigtis nelaime.
Nelegalų tirą tą pavakarę pačioje Lvovo senamiesčio širdyje, rotušės pašonėje, įrengęs Olehas visus praeivius kvietė „susidoroti“ su V.Putinu.
Vaikinas tvirtino, kad iš šaudančiųjų prašomi paaukoti pinigai atiteks ne jam, bet bus perduoti kariuomenei.
Olehui pareiškus, kad su manimi pasikalbėti galės tik kitą dieną, nes dabar jis labai užsiėmęs, nusprendžiau pašnekinti praeivius. O.Melnik sakė dar neseniai tarnavusi kariuomenės dalinyje, dislokuotame Sumuose.
Kadangi šis miestas yra vos 50 km nuo Rusijos sienos, O.Melnik su bendražygiais pirmą karo dieną vos spėjo susėsti į mašinas ir pasprukti kiek toliau, kai raketos subombardavo jų kareivines.
Dalinio vadas nurodė moterims slėptis miške, o kareiviai vyrai užėmė gynybines pozicijas ir pradėjo kautis.
Vėliau kariūnėms, turinčioms nepilnamečių vaikų, buvo pasiūlyta įteikti atsistatydinimo pareiškimus. Taip padarė dvidešimt iš 68 dalinyje tarnavusių moterų.
„Aš nebūčiau rašiusi pareiškimo, bet nebuvo kam iš fronto zonos išvežti Marijos.
Ji su buvusio mano sutuoktinio tėvais tris savaites slėpėsi namo rūsyje Sumuose ir naktimis krūpčiojo per miegus nuo bombų sprogimų“, – pasakojo O.Melnik.
Nuolat alsuojanti grėsmė
Pasitraukusi iš tarnybos mama su dukrele atvyko į Lvovą, kur gyvena jos brolis – kariškis pensininkas.
„Gal šaudymas į V.Putiną ir nėra tinkama pramoga vaikams, bet Ukrainoje vyksta negailestingas karas.
Vaikai kasdien girdi raginimus ginti tėvynę ir kalbas, kad visos nelaimės yra per niekšą V.Putiną.
Marija pati panoro į jį šauti, ir aš netrukdžiau“, – sakė O.Melnik.
Anot jos, Ukrainoje karas vyksta jau devintus metus, o su tokia grėsminga kaimyne kaip Rusija gali tekti kariauti dar ilgai: „Tad ne tik galime, bet ir privalome savo vaikus auklėti kaip karius nuo pat mažumės – kito pasirinkimo neturime.“
Paklausus, ar iš jos buvusių bendražygių visi tebėra sveiki, kariūnės akyse pasirodė ašaros.
Moteris neįstengė kalbėti šia skaudžia tema, tiktai ištarė, kad V.Putiną galėtų sudoroti savo rankomis.
Mūsų pokalbį girdėjusi ir į V.Putiną taikinyje šaudžiusi Rita irgi panoro pasišnekėti.
Mergina atvyko į Lovą iš Rusijos pasienyje esančio Zaporožės regiono: „Nesu kariūnė, tačiau irgi galėčiau nušauti V.Putiną, ir dar nušaučiau tėvynės išdavikus – tuos, dėl kurių pranešimų žūsta nekalti žmonės.“
Rita papasakojo, kad toje Zaporožės regiono dalyje, kurią okupavo rusų kariuomenė, atsirado žmonių, ėmusių išdavinėti kaimynus vyrus, 2014–2015 metais kovojusius Donbase prieš Rusijos separatistus.
Ukrainos valdžia pirmiesiems savanoriams mokėjo gerą atlygį ir nemažai Zaporožės regiono vyrų tada vyko kariauti. Dabar rusai ukrainiečiams siekia keršyti, juos gaudo išdavikų padedami, o sučiupę išsiveda.
Ką daro su jais – nežinia, Rita girdėjo šnekas, kad kankina ir tardo, siunčia į kalėjimus arba į frontą kovoti prieš ukrainiečius.
Ar dera moralizuoti?
Rita gyveno Ukrainos pajėgų ginamame mieste, bet gyvenvietę, kurioje gyveno jos sesuo, užėmė rusų kariškiai ir suėmė kelis išdavikų įduotus kaimynus.
„O aš nutariau sprukti į Lvovą po to, kai ant penkių aukštų namo, kuriame gyvenau, stogo kažkoks niekšas specialiais šviečiančiais dažais išpaišė trikampį ženklą, kad rusų lakūnai galėtų numesti bombą“, – sakė mergina.
Mergina spėja, kad tikrasis taikinys yra šalia esanti traktorių remonto gamykla. Ant jos stogo išdavikas pabūgo lipti, kad nebūtų sučiuptas, todėl specialų ženklą išpaišė ant gretimo namo.
Ukrainiečių kariškiai nuvalė ženklą, tačiau Rita ir dar būrelis kaimynų nusprendė nerizikuoti: paliko savo butus, nes baiminosi, kad raketos gali būti paleistos ne tik į gamyklą, bet ir į jų namą.
Priminus, kad Ukrainos teisėsaugininkai gaudo tokius išdavikus ir skiria jiems 8–15 metų kalėjimo, Rita pareiškė, kad dalį reikėtų sušaudyti: tų, dėl kurių išdavysčių susprogdinami pastatai ir žūsta nekalti žmonės, gailėtis nereikėtų.
Ką apie tai ir apie į taikinį šaudančius vaikus galvoja tirą ant šaligatvio įrengęs Olehas, nesužinojau. Mat kitą dieną nuėjęs jo neberadau.
Netoliese esančio prekybinio kiosko darbuotojas pasakė, kad Olehas pasišalino po pokalbio su policininkais. Kioskininkas spėjo, kad vaikiną kažkas įskundė suabejojęs jo ketinimų rinkti pinigus labdarai sąžiningumu arba dėl žaidimo pavojingumo.
O man neduoda ramybės aštuonmetei dukrelei šaudyti leidusios O.Melnik žodžiai, kad ukrainiečiai privalo savo vaikus nuo mažumės ruošti karui, nes jų kraštui gintis nuo Rusijos galbūt teks kas kelerius metus ilgus dešimtmečius.
Pagalvojau, kad mano, ramiame krašte gyvenančio piliečio, požiūris į ginklą ukrainiečio vaiko rankose galbūt yra netinkamas.
Ar turiu teisę pamokslauti žmonėms, kas dieną krūpčiojantiems nuo bombų sprogimų ir apraudantiems žuvusius brolius, seseris, vaikus, tėvus, kraštiečius?
