Jis vis dar vilkėjo drabužius, su kuriais rusai išsiuntė jį namo – kariškus žalius marškinėlius ir sportinius treningus. Jis atrodė išblyškęs ir pabalęs, vyresnis nei 31 metų.
„Numečiau daug svorio, – pasakė jis žvelgdamas žemyn. – Aš neatrodau gerai.“
Jis pakeitė padėtį ant lovos. Jau maždaug dvi savaites negalėjo atsistoti, todėl turi reguliariai judinti kojas, kad jos neįsiskaudėtų. Zaporožėje, Ukrainos pietuose, buvo šviesi pavasario diena, tačiau rusai regione rengė bombardavimo reidus ir ligoninės langai buvo užkalti. Palatoje buvo karšta ir tvanku.
Nikita vos prieš tris dienas buvo perduotas Ukrainai per apsikeitimą belaisviais ir atvežtas į šią ligoninę kartu su kitu vyru. Tris niūrias savaites jie praleido Rusijos kalėjime. Kitas vyras, 28 metų Serhijus Vasilja, grįžo be amputuotų abiejų kojų.
„Jam nepasisekė taip, kaip man“, – sakė Nikita.
Dėl apsikeitimo kaliniais derybas vedanti Ukrainos ministro pirmininko pavaduotoja Iryna Vereščuk teigė, kad dalis belaisvių būna itin sunkios būklės.
„Per šiuos mainus buvo sunkiai sužeistų žmonių – amputuotos galūnės, sepsis, kiti sunkūs sužalojimai“, – sakė I. Vereščuk.
„Buvo aiškių kankinimo požymių, – pasakojo ji. – Istorijos, kurias jie mums papasakojo, yra siaubingos.“
Nikitos kančios prasidėjo kovo pradžioje, kai Rusijos kariuomenė įžengė į Andriivką, nedidelį kaimą į vakarus nuo Kijevo. Nikita, Kijevo ligoninės laborantas, slėpėsi šaltame, drėgname rūsyje po sodu kartu su savo tėvu Saša, jų žmonomis ir Nikitos penkerių metų sūnumi.
Rusai ėjo iš namo į namą, ištraukė abu vyrus iš rūsio ir sumušė, pasakojo Nikita: „Buvo šaudoma, kaime buvo žudomi žmonės, buvo baisu“.
Jiems buvo užrištos akys ir, grasinant ginklu, jie buvo nuvesti į, kaip atrodė, lauką, kur buvo kankinami. Nikitai ant rankos piršto kaulo liko šviežias randas, kuris, jo teigimu, atsirado rusams užveržus raktą ant piršto ir sukant jį tol, kol oda plyšo. Jis girdėjo aplink save kitus, bet nežinojo, kiek ir kas ten buvo.
Rusai nuavė batus, pripylė į juos vandens ir vėl apavė. Tada kaliniai buvo priversti gulėti veidu žemyn šaltyje.
„Taip gulėjome tris ar keturias naktis, po lietumi, darėsi vis šalčiau ir šalčiau“, – pasakojo Nikita.
Kai nebegirdėjo netoliese esančių rusų, Nikita tyliai sušuko: „Tėti, ar tu ten?“
Sašos balsas tyliai sugrįžo. Jie buvo kartu. Nuo to momento jie kalbėjosi, kai tik atrodė saugu, patikindami vienas kitą, kad yra arti.
Jiems gulint lauke, Nikitai į kojas įsismelkė gilus šaltis. Netrukus jis jų visai nebejautė. Tada netoli jų ėmė kristi sviediniai, pranešdami apie save su žemę drebinančiu trenksmu.
„Ilgai taip gulėjome ant žemės, vis iš naujo atsisveikindami su savo gyvenimu“, – prisiminė Nikita.
Galiausiai jie buvo pakelti nuo žemės ir įgrūsti į sunkvežimius. Užrištomis akimis Nikita stengėsi įvertinti, kiek laiko praėjo. Kažkuriuo metu jie buvo sujungti su kita kalinių grupe ir patalpinti į sraigtasparnius. Nikita pasakojo, kad nuo tada, kai buvo paimti, jie gavo tik vieną dubenėlį košės, gabalėlį duonos ir sausainių.
Iš sraigtasparnių jie buvo perkelti į krovininį lėktuvą. Nikita pajuto, kaip sukasi varikliai, kaip lėktuvas greitėja nuo pakilimo tako ir pakyla. Jis spėjo, kad kartu su juo buvo su dar maždaug 10 ar 12 kalinių.
Grįžusios į kaimą Nikitos ir Sašos žmonos Nadia ir Svitlana bei Nikitos sūnus Artemas iš rūsio persikėlė į didesnę slėptuvę po kaimynų namu. Jos nežinojo, kur yra jų vyrai.
Už kelių namų esantys Sašos tėvai Nadia ir Volodymyras taip pat pradėjo nerimauti. Saša nebeatsakinėjo į jų skambučius, tačiau nebuvo įmanoma išeiti iš namų ir sužinoti, ar jis saugus. Aplink kaimą krito sviediniai, o per bombardavimo pertraukas rusų kareiviai plėšdavo namus. Daugiau nei mėnesį okupacijos metu nė viena šeimos grupė nežinojo, ar kuri nors kita yra gyva.
Kažkuriuo metu Nikita ir Saša kirto Rusijos oro erdvę ir krovininis lėktuvas pradėjo leistis. Jie buvo nugabenti į sulaikymo stovyklą, kur jiems pagaliau buvo nuimti raiščiai nuo akių ir jie pamatė vienas kitą. Rusai taip pat pririšo raktą ant Sašos piršto, Nikita pasakojo, kad jo situacija buvo blogesnė, ir vienas jo pirštas kabojo tik ant nedidelio kiekio audinio ir odos. Jis buvo nuvežtas į lauko ligoninę gydyti.
Nusiėmęs raištį nuo akių, Nikita pagaliau galėjo matyti savo kojas. Jo kojų pirštai buvo tapę juodi. Jis žinojo, kad nuo šalčio stipriai nušalo, ir paprašė medicininės pagalbos. Lauko ligoninėje jam išdžiovino ir sutvarstė kojų pirštus, bet tai buvo viskas. Jam vėl apsiavė batus ir po penkių stovykloje praleistų dienų kaliniai sunkvežimiu buvo nuvežti į ikiteisminio sulaikymo centrą Nr. 1 – kalėjimą Rusijos Kursko mieste.
Naujieji kaliniai buvo aprengti uniformomis, jiems buvo nukirpti plaukai ir pasakyta, kad jie bus „skiepijami“, o tai, kaip paaiškėjo, buvo mušimo metafora, sakė Nikita. Kai jis ir Saša buvo uždaryti kameroje su dar 10 žmonių, Nikita buvo įsitikinęs, kad gali netekti abiejų kojų.
„Tą pirmąją naktį supratau, kad visiškai nejaučiu ir nevaldau kojų, – prisiminė jis. – Ir jos ėmė baisiai smirdėti.“
Kiti susidūrė su tokia pat niūria padėtimi. Kai kurie vėliau neteko visų galūnių. Priežiūra kalėjime jie gavo minimalią antibiotikų injekciją ir buvo pakeičiaimi tvarsčiai kartą per tris dienas. Pasak Nikitos, kalėjimo gydytojas jam pasakė: „Mes čia turime gerų vaistų ir gydymo priemonių, bet jos skirtos ne tau.“
Kameroje kaliniai vienas kitą linksmino kalbėdami apie savo šeimas ir pasakodami anekdotus. Jie buvo verčiami atmintinai išmokti patriotines rusiškas dainas ir jas atlikti prižiūrėtojams, pasakojo Nikita.
„Rusijos himnas, dar viena bjauri Putiną šlovinanti daina. Jie duodavo jas mums ryte ir liepė išmokti iki pietų“, – sakė jis. Jie buvo tardomi du ar tris kartus per dieną ir mušami, sakė jis. Vėliau jie buvo verčiami pasirašyti dokumentus, kad su jais buvo gerai elgiamasi, jie buvo gerai maitinami ir nebuvo skriaudžiami – taip jie sužinojo, kur yra, nes ant dokumentų buvo uždėtas antspaudas „Kursko ikiteisminio sulaikymo centras 1“.
Po trijų savaičių kalėjime Nikitos kojų būklė smarkiai pablogėjo, todėl galiausiai jis kartu su kitais dviem kaliniais buvo perkeltas į ligoninę. Chirurgas jam pasakė, kad jam bus amputuoti visi kojų pirštai.
„Tuo metu jų būklė buvo tokia bloga, kad per apžiūrą vienas mano pirštas tiesiog nukrito.“
Po operacijos jis savaitę praleido ligoninėje, kol ten esantis pareigūnas jam pasakė, kad jis ir dar keli sunkiai sužeisti vyrai bus išsiųsti namo, „kad vietoj jų jumis pasirūpintų šeimos“.
Premjero pavaduotoja I.Vereščuk pasakojo, kad rusai bandė iškeisti civilius įkaitus į rusų karo belaisvius Ukrainoje – tai draudžia Ženevos konvencija.
„Štai kodėl jie paėmė visus šiuos įkaitus – civilius, moteris, vietos tarybų darbuotojus, kad pabandytų jais pasinaudoti, – sakė ji. – Žinome, kad ten yra daugiau kaip tūkstantis įkaitų – tarp jų beveik 500 moterų. Mes žinome, kad jie yra kalėjimuose ir ikiteisminio sulaikymo centruose Kurske, Brianske, Riazanėje, Rostove.“
Nikita niekada nebuvo nuvežtas atgal į Kursko kalėjimą, kur paskutinį kartą matė Sašą. Iš ligoninės jis vėl buvo perkeltas į krovininį lėktuvą, šį kartą į Simferopolį Kryme. Rusijos valdžia I.Vereščiukui pasakė, kad neturi laisvų greitosios pagalbos automobilių, todėl sunkiai sužeisti kaliniai buvo sodinami į tuščių bortinių sunkvežimių kėbulus ir penkias valandas vežami į apsikeitimo vietą.
Susitikimo vietoje rusai paguldė sužeistuosius ant greitkelio ant neštuvų ir nuėjo, o ukrainiečių kareiviai atvyko ir juos pasiėmė. Nikita vis dar netikėjo, kad yra Ukrainoje, pasakojo jis iki pat tos akimirkos, kai vienas iš kareivių pažvelgė jam į akis ir ukrainietiškai pasakė: „Sveikas sugrįžęs, bičiuli“.
„Aš pravirkau, – prisiminė jis. – Žinojau, kad grįžau į tėvynę.“
Tačiau jis nežinojo, ar jo šeima gyva. Jis nieko nežinojo apie tai, kas įvyko Ukrainoje per pastarąjį mėnesį. Nikita padiktavo ukrainiečių pareigūnui savo žmonos Nadios telefono numerį ir laukė, širdis daužėsi krūtinėje.
„Tiesiog laukiau, kol pasigirs laukimo garsas, kad bent jau žinočiau, jog jos telefonas gyvas, – sakė jis. – Tada jis pradėjo rinkti numerį ir ji numetė ragelį, ir aš žinojau, kad ji gyva.“
Antruoju bandymu Nadija atsiliepė. Ji pasakė, kad yra Belgijoje su Artemu ir jie yra saugūs.
„Penkias minutes mes tiesiog verkėme į telefoną, – sakė Nikita. – Bandėme susikalbėti, bet negalėjome. Skruostais riedėjo ašaros. Vos išgirdau ją pasisveikinant, negalėjau atsikvėpti.“
Nadia paskambino Sašos broliui Viačeslavui ir jo tėvams Nadiai ir Volodymyrui, kad praneštų jiems naujienas.
„Dabar žinome, kad Saša buvo gyvas, kai Nikita išvyko, bet tai buvo prieš dvi savaites, – pasakojo jo motina Nadia. – Taigi mes vis dar čia laukiame ir tikimės. Mums vis dar nesiseka.“
Nuo pat atvykimo atgal į Ukrainą Nikita bandė susitarti dėl perkėlimo iš Zaporožės į Kijevo ligoninę, kurioje dirbo. Atrodė, kad jis įstrigo. Tada staiga, ankstų antradienio rytą, atėjo slaugytoja ir pasakė, kad jis grįžta namo.
Po ilgos kelionės per šalį greitosios pagalbos automobiliu Nikita buvo atvežtas į Kijevo 5-ąją civilinę ligoninę, kur jį didvyriškai pasitiko kolegos. Jis buvo nuvestas į atskirą kambarį su dideliu atviru langu, pro kurį atsiveria vaizdas į pušis. Trečiadienį apie vidudienį jo aplankyti atvyko vyriausiasis gydytojas ir vyriausiasis chirurgas. Jie nervingai laukė žinių apie Nikitą, o jo sugrįžimas juos abu privertė nubraukti ašarą. Du kiti jų kolegos, sutuoktinių pora, kartu su vaikais neseniai žuvo nuo rusų sviedinio.
„Tai, kad jis grįžo, mums reiškia viską, – tikino chirurgas Jurijus Šylenko. – Jam reikės iš naujo išmokti vaikščioti, bet mes dėl jo padarysime viską.“
Nikita apsiavė ligoninės šlepetes ir pademonstravo savo pažangą atsistodamas ir žengdamas kelis žingsnius. Gydytojai aptarinėjo jo sveikimo planus. Bet jis nelabai klausėsi.
„Turiu tik vieną mintį, – pasakė jis, jiems išėjus. – Važiuoti pas žmoną ir sūnų.“
Parengta pagal BBC inf.
