Vulongongo meno galerija prieš ketverius metus šventė 40-ąjį gimtadienį ir garbingai prisiminė B.Šredersą – tik jo dėka šiame industriniame Australijos mieste atsirado meno muziejus.
1982-aisiais miręs Australijos lietuvis paaukojo milijonų vertės meno darbų po Antrojo pasaulinio karo jį priglaudusiam miestui.
Apie šį paslaptingą kolekcininką paskaitos buvo skaitomos ir Lietuvoje.
Tačiau dabar Australijos ir Didžiosios Britanijos žiniasklaida mirga antraštėmis apie tai, kad B.Šredersas Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje dirbo nacių organizacijoje.
Vietoj barų – į aukcionus
Kai 1950 m. Bronius Bobas Šredersas atvyko į Vulongongą, jis niekuo nesiskyrė nuo kitų tūkstančių pokario migrantų iš Europos. Vyras lenkė nugarą Naujojo Pietų Velso pakrantėje, kur plieno gamyklos Port Kembloje po truputį virto didžiule industrija.
B.Šredersui buvo 39-eri. Jis atplaukė laineriu „Fairsea“, dvejus metus gyveno migrantų nakvynės namuose, paskui pasistatė namuką kukliame Vulongongo darbininkų priemiestyje greta monolitinių plieno gamyklų su amžinai rūkstančiais kaminais ir aukštakrosnėmis.
Tylusis lietuvis kasdien eidavo keletą šimtų metrų į darbą iki pat pensijos 1975-aisiais, kai jam sukako 65 metai. Pradžioje buvo paprastas darbininkas, paskui – kranininkas.
Vienišius nesilankydavo triukšminguose Port Kemblos baruose, pilnuose plieno gamyklų ir prieplaukos darbininkų, po pamainos 18 valandą susirinkdavusių praskalauti gerklės. Jis laikėsi atokiai nuo lažybų žirgų lenktynėe, nesidomėjo futbolu ar kriketu.
B.Šredersas kaip pamaldus katalikas reguliariai lankė bažnyčią, laisvalaikiu rūpinosi savo sodu su kopūstais, rožėmis ir citrinomis.
Savaitgaliais dviračiu numindavo iki uosto pažvejoti, o laimikiu pasidalydavo su kate Mice.
Kadangi vyras neturėjo šeimos, o uždarbio neprašvilpdavo baruose, laisvadieniais sėsdavo į seną dyzelinį traukinį ir važiuodavo į Sidnėjų, kur aplankydavo meno aukcionus.
Naudodamasis „McCullouch Australijos meno enciklopedija“ šis lietuvis darbininkas per du dešimtmečius surinko nepaprastą Australijos dailininkų darbų kolekciją. Ji uždengė visas vyro namo sienas.
Be to, B.Šredersas įsigijo ir daugybę Papua Naujosios Gvinėjos aborigenų meno dirbinių.
Tačiau kartą į jo namus kažkas įsilaužė ir pavogė nemažą dalį kolekcijos. B.Šredersas suvokė, kad čia viską laikyti nesaugu, o po mirties nėra kam palikti savo turto, todėl visą daugiau nei šimto darbų kolekciją nusprendė dovanoti Vulongongo miestui.
Dovanojęs virto herojumi
Dėl tokio gesto B.Šredersas buvo garbinamas ir australų, ir Australijos lietuvių bendruomenės.
Vulongongas specialiai kolekcijai demonstruoti 1978-aisiais atidarė meno muziejų, viena galerijų pavadinta B.Šrederso vardu, lentelėje dėkojama už dosnumą.
Paskaitos ir vakarienės vykdavo ir po lietuvio mirties, apie jį buvo rašoma spaudoje, o palikimas trumpai pavadintas „Dovana“.
B.Šredersas pelnė kone mitinį statusą kaip kultūros herojus – nesavanaudiškas migrantas, pasiryžęs atsidėkoti už prieglobstį iš karo nuniokotos Europos jį priėmusiai bendruomenei.
„Neturiu kam dar, tik Vulongongo žmonėms, palikti meno darbus. Jie skirti jaunimui mokytis, vyresniems pasidžiaugti, o man tai gyvenimo prasmė, – kalbėjo B.Šredersas, kai mieste buvo atidarytas muziejus. – Visada svajojau paveikslus išvysti galerijoje. Kai atvykau į Vulongongą, čia buvo daug gamyklų, pastatų ir tiltų. Žmonės iki manęs juos pastatė.
Bet ir aš galiu kai ką nuveikti ateities kartoms. Nepamirškime, kad šiame pasaulyje esame laikinai, bet žmonija gyvens toliau.
Ką nors turime padaryti būsimiems piliečiams.“
Tačiau praėjus keturiems dešimtmečiams po B.Šrederso mirties paaiškėjo kitoks jo gyvenimo paveikslas. Gyvenimas, slėptas nuo tų, kurie lietuvį pažinojo Australijoje.
Nekalbėjo apie karo metus
2018-aisiais buvusiam Vulongongo miesto tarybos nariui Michaelui Samarui kilo įtarimų, kad B.Šrederso istorijoje nesueina galai. Jis pradėjo kapstytis.
Praėjusią vasarą šis australas iš Lietuvos gavo archyvinių įrodymų, kad Antrojo pasaulinio karo metais B.Šredersas tarnavo nacistinės Vokietijos žvalgybos organizacijoje SD, kuri pripažinta prisidėjusi prie sisteminio 212 tūkst. Lietuvos žydų žudymo.
Atrasti ir B.Šrederso prašymo įstoti į SS dokumentai. Jeigu tai bus patvirtinta, ar B.Šrederso pavardė turėtų būti išbraukta iš muziejaus, kuris buvo įkurtas vien dėl jo dovanos?
Ar galerijoje kabanti lentelė turi būti nuimta, o gal pakoreguota su paaiškinimu, kad šios institucijos svarbiausia kolekcija paaukota menamo nacių kolaboranto, galimai – karo nusikaltėlio?
Ar apskritai yra įmanoma atskirti kolekciją nuo žmogaus, kuris susikūrė naują gyvenimą Australijoje ir sugebėjo migloje palikti savo veiklą karo metu?
Jo pirmieji keturiasdešimt gyvenimo metų Europoje, ypač karo metais, visada buvo mįslingi.
„B.Šredersas nusprendė nekalbėti apie savo jaunystę, ką patyrė per Antrąjį pasaulinį karą ir būdamas pabėgėlis. Jis paprasčiausiai manė, kad jo gyvenimas prasidėjo nuo atvykimo į Australiją“, – buvo rašoma 1989-ųjų galerijos kataloge.
Saugoma pypkė ir beretė
2018-aisiais galerijoje buvo surengta atidarymo 40-mečiui skirta paroda, pavadinta „Dovana: Bobą Šredersą prisiminus“.
Parodos kataloge pasakojama apie žmogų, 1910 metų gruodžio 4 d. gimusį pasiturinčioje šeimoje Simferopolyje, Kryme, kuris užaugo nepriklausomoje Lietuvoje. Jis 1933 m. Ukmergėje baigė mokyklą, po to dirbo Lietuvos policijos Kriminalinių tyrimų skyriaus pareigūnu.
Aprašyme tęsiama, kad „jo tarnybą staiga nutraukė Rusijos okupacija... ir Bobo istorija per Antrąjį pasaulinį karą nutyla. Jo Australijos imigracijos dokumentuose teigiama, kad jis buvo ūkio darbininkas, ir pabrėžtinai nurodoma, kad jis nedirbo policininku arba kariu.
Tie, kurie pažinojo Bobą vėlyvaisiais jo gyvenimo metais Australijoje, prisimena jo paslaptingumą kalbant apie save ir praeitį. Tai pridėjo mįslingumo ir intrigos prie to laikotarpio“.
Atsiradus B.Šrederso veiklos karo metais įrodymų žodžiai „mįslingumas ir intriga“ skamba per švelniai.
Nepastebimasis lietuvis tarp visų „naujų australų“, atvykusių po karo, visuomet sugebėdavo išvengti kritinio klausimo: ką būtent tu veikei per karą, Bobai?
Po mirties B.Šrederso, kaip geradario, reputacija dar labiau sustiprėjo, kai savo namą testamentu jis paliko katalikų arkivyskupijai „už pagalbą ir edukaciją neprivilegijuotiems ir skurstantiems vaikams“.
Vulongongo bibliotekoje netgi laikomos trys B.Šrederso asmeninių daiktų dėžės, tarp kurių ne tik gimimo liudijimas ir migracijos dokumentai, bet ir jo aksesuarai – akiniai ir pypkė, beretė bei kryželis.
Kai 2018-aisiais buvo surengta lietuviui atminti skirta paroda, sukurtas ir vaizdo klipas, kuriame aktorius vaidina B.Šredersą. Jis sako: „Aš esu Bobas. Tiesiog Bobas.“
Tačiau dabar darosi akivaizdu, kad jis buvo kai kas daugiau.
Lietuvoje rado dokumentus
„Jo geradarystė buvo garbinama dešimtmečiais, apie tai nuolat rašė vietos spauda. Jo istorija yra Vulongongo istorija. Ji svarbi pasakojant apie žmones iš Europos, pokarį, naują gyvenimą, bendruomenę, jų indėlį.
Visas tas sunkus darbas tarp dūmų ir užteršto oro, investicija į meną ir galiausiai palikimas miestui. Tai graži istorija, ir nesunku suprasti, kodėl ji patinka žmonėms. Tokius pasakojimus miestai mėgsta.
Bet tai pasaka. Yra viso to tamsioji pusė, kurią reikia atskleisti ir ištirti, – sakė Vulongonge užaugęs M.Samaras, kuriam pirmiausia kilo įtarimų dėl Broniaus iš Ukmergės veiklos karo metais. – Per galerijos keturiasdešimtmečio renginius buvo paminėta, kad B.Šredersas Lietuvoje buvo policijos pareigūnas. Tada pagalvojau: palaukite, aš žinau, ką tie batalionai darė karo metais: jie žudė žydus. Galvoje suskambo pavojaus skambutis.“
Graikų emigrantų palikuonis M.Samaras Vulongongo bibliotekoje patikrino B.Šrederso asmenines detales – jo tikrą vardą (Bronislaw Schroeders), gimimo datą (1910 m. gruodžio 4 d.), gimimo vietą (Simferopolis, Krymas) ir informaciją apie tėvus.
M.Samaras viską nusiuntė į Lietuvos ypatingąjį archyvą Vilniuje ir pridėjo jo vardą Bronius Šredersas, kurį jis naudojo migracijos dokumentuose 1950 metais atvykdamas į Australiją.
M.Samaras paprašė bet kokios informacijos apie Schroeders (Šredersą) Lietuvoje 1940–1944 m. laikotarpiu.
Būtent šiuos metus gaubė paslapties skraistė, nes B.Šredersas niekada nesakė, ar jis pasitraukė į Vokietiją kartu su daugybe lietuvių 1940-ųjų rugpjūtį po pirmosios sovietų okupacijos, kuri pasibaigė atėjus naciams 1941-ųjų vasarą, ar paliko Lietuvą po antrosios sovietų okupacijos 1944-ųjų liepą.
Pasak senosios parodos katalogo, B.Šredersas 1944-aisiais „dirbo upės laivuose Kaune“.
Praėjusią vasarą Lietuvos archyvarai atsiuntė M.Samarui atsakymą: Bronislawo Schroederso gyvenimo aprašymą, darbo prašymą ir susijusius dokumentus būti priimtam į SS.
Vardas parašytas kitomis raidėmis, tačiau gimimo data, vieta ir tėvų vardai sutampa su gimimo liudijimu.
„Dokumentai rodo, kad B.Šredersas buvo įdarbintas SD – „Sicherheitsdienst“ – nacių SS žvalgybos padalinyje“, – sakė M.Samaras.
Taryba veiksmų dar nesiėmė
Kad patvirtintų visus archyvinius dokumentus ir jų vertimus, M.Samaras nusiuntė juos garsiajam „nacių medžiotojui“ Efraimui Zuroffui, vadovaujančiam Simono Wiesenthalio centrui.
Šis patvirtino: dokumentai įrodo, kad B.Šredersas dirbo SD ir buvo pateikęs prašymą priimti į SS. Ar prašymas patenkintas – neaišku.
E.Zuroffas teigė, kad B.Šredersas dirbo Kaune SD kriminaliniu tyrėju, 1943 m. lapkričio 7 d. gavo Vokietijos pilietybę ir pateikė prašymą tapti SS savanoriu: „Apibendrinant – jis aktyviai dalyvavo įgyvendinant vokiečių direktyvas bei nurodymus ir greičiausiai galėjo prisijungti prie „Waffen-SS“, kur, tikėtina, dalyvavo holokausto nusikaltimuose.
Faktas, kad 1943 metais jis dirbo vokiečių „Sicherheitsdienst“ kriminaliniu tyrėju Kaune, reiškia, kad jis dalyvavo įgyvendinant Vokietijos politiką žydų klausimu, tai yra holokauste.
Klausimas, kiek ilgai jis ten dirbo?
Jeigu, pavyzdžiui, jau 1941-ųjų antrojoje pusėje, kai buvo nužudyta didžioji Lietuvos žydų dalis, tada nėra jokių abejonių, kad jis dalyvavo holokausto nusikaltimuose.“
Kai atkapstytus B.Šrederso gyvenimo faktus M.Samaras pateikė Vulongongo meno galerijos vadovui, šis sakė pasikonsultuosiąs su miesto taryba.
Šiuo metu neketinama imtis jokių žingsnių.
„Tarybos supratimu, tirti tokius kaltinimus turėtų federalinė policija“, – teigė tarybos atstovas spaudai.
M.Samaro tai nepatenkino. Jis suvokia, jog per dieną niekas nepasikeis, tačiau nori, kad prasidėtų tyrimas, kad į diskusijas būtų įtraukta bendruomenė, žinanti B.Šrederso legendą.
„Jeigu B.Šredersas tikėjosi, kad jo dovana miestui nuramins jo sąžinę, tikiuosi, kad tai neveikė, – sakė M.Samaras. – Tikiuosi, kad jį kankino košmarai apie vaikus, nužudytus ir užkastus Lietuvos miškuose.“
Parengta pagal „The Guardian“ ir ABC inf.
