Kraštutinės nacionalistinės Liberalų demokratų partijos (LDPR) pirmininkui balandžio 25-ąją būtų sukakę 76-eri. Trečiadienį jis mirė nuo sunkių COVID-19 komplikacijų, vienoje Maskvos ligoninių gydytas dar nuo vasario 2 d. ir ne kartą niręs į komą.
Likimo ironija – V.Žirinovskis taip bijojo pandemijos, kad skelbėsi nuo koronaviruso rusiška vakcina pasiskiepijęs 8 kartus.
Grasinimai prieš Vakarų valstybes panaudoti branduolinį ginklą, užgrobti Europos šalis ir Aliaską, išplėsti Rusijos sienas tiek, kad kariai galėtų „skalauti savo batus šiltame Indijos vandenyne“, – tokia buvo V.Žirinovskio retorika.
Nors oficialiai LDPR buvo vadinamosios Rusijos „sisteminės opozicijos“ dalis, neabejojama, kad V.Žirinovskis viešai reikšdavo radikalią nuomonę su Kremliaus pritarimu ir taip tikrindavo visuomenės reakciją. Jis užsitarnavo Vladimiro Putino klouno pravardę, palaikė visus Maskvos agresyvius užmojus, pavyzdžiui, 2014 m. įvykdytą Krymo aneksiją.
Dar pernai gruodį V.Žirinovskis iš Dūmos tribūnos pareiškė, kad karas Ukrainoje prasidės vasario 22-ąją: „Norėčiau, kad 2022 metai būtų taikūs metai, bet man patinka tiesa – tai nebus taikūs metai. Tai bus metai, kai Rusija pagaliau vėl taps didžia šalimi.“ Matyt, jis žinojo V.Putino planą: rusų pajėgos įsiveržė į Ukrainą vasario 24-ąją.
Iš šešėlio – į sceną
Faktas, kad su V.Žirinovskio vardu siejama pastarųjų trijų dešimtmečių Rusijos politika, vedusi į kruvinus karus. Jis buvo labai pastebimas – kėlė skandalus, plūdosi nesirinkdamas žodžių. Liberaldemokratų partijos lyderis nevengdavo iškeikti ir liberalų, ir pačios demokratijos, „Playboy“ žurnale pasakojo apie šimtus turėtų moterų.
Praėjusio amžiaus priešpaskutiniame dešimtmetyje sovietinių televizorių ekranuose pasirodė niekuo neišsiskiriančios išvaizdos žmogus kailine kepure ir paltu. Tai buvo V.Žirinovskio karjeros pradžia. Jis stovėjo prie kažkokios įstaigos durų ir samprotavo apie įstatymus, demokratinius rinkimus ir situaciją šalyje – kalbėjo ramiai, laikydamasis tuometės SSRS komunistų partijos linijos.
Ir net per pirmąjį LDPR partijos suvažiavimą iš jo lūpų skambėjo nuobodūs žodžiai, nuo kurių ėmė žiovulys. Tikriausiai jis pats tai suprato. V.Žirinovskį traukė didžioji politika – dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jis pateko į Demokratinės sąjungos koordinacinę tarybą, tačiau ten ilgai neužsibuvo ir vėliau prisijungė prie politiko Vladimiro Bogačiovo iniciatyvinės grupės.
Tuo metu V.Žirinovskis jau buvo parašęs savo politinės veiklos gaires, kurios iš pradžių vadinosi „Kandidato į SSRS liaudies deputatus programa“, o vėliau – „Rusijos socialdemokratų partijos programa“. Ji ir tapo V.Bogačiovo kuriamos Sovietų Sąjungos liberalų demokratų partijos (LDPSS) programa. Pasikeitė tik du dalykai: vietoj žodžių „socialdemokratinė“ atsirado „liberali demokratinė“, o lyderį V.Bogačiovą pakeitė lyderis V.Žirinovskis. V.Bogačiovas tapo partijos koordinatoriumi.
Po to V.Žirinovskis staiga pradėjo sulaukti netikėto valstybinės spaudos ir televizijos dėmesio.
Sklido gandai, kad LDPSS yra KGB projektas, bet partijos vadovas ir tada, ir vėliau tai aršiai neigė.
Vis dėlto būtent dėl tokių įtarimų 1990 m. spalio 6 dieną 2-ajame neeiliniame partijos suvažiavime V.Bogačiovas iškėlė klausimą dėl V.Žirinovskio pašalinimo, tačiau šis po dviejų dienų pats išvijo V.Bogačiovą.
Gandus apie bendradarbiavimą su KGB pakurstė netikėta V.Žirinovskio parama Valstybiniam nepaprastųjų situacijų komitetui (GKČP) per 1991 metų rugpjūčio pučą – tada komiteto nariai, įskaitant aukšto rango saugumo pareigūnus, nušalino sovietų vadovą Michailą Gorbačiovą ir bandė perimti valdžią, kad, kaip jie tikėjo, išgelbėtų SSRS.
V.Žirinovskis buvo vienas iš nedaugelio viešai stojusių į pučistų pusę: LDPSS vadovas pasirodė viešbučio balkone netoli Maniežo aikštės Maskvos centre ir garsiai šūkavo lozungus, palaikančius Valstybinį nepaprastųjų situacijų komitetą.
Kai dulkės nusėdo ir perversmas buvo užkardytas, už tai, kad V.Žirinovskis palaikė pučistų veiksmus, jo partija gavo Teisingumo ministerijos įspėjimą. LDPSS tuoj pat surengė parodomąją saviplaką: partijos tarybos nariai, vadovaujami V.Žirinovskio, patys sau pareiškė papeikimą.
Bet vėliau V.Žirinovskis niekada neapgailestavo, kad rėmė pučistus, teigdamas, jog GKČP buvo sukurtas laikantis įstatymų, o tai esą reiškia, kad įstatymus gerbiančiam sovietų piliečiui parama šiam dariniui buvo visiškai pateisinama.
Rėksmingi pareiškimai
Žlugus Sovietų Sąjungai 1992 metais LDPSS buvo pervadinta Rusijos liberalų demokratų partija (LDPR). Būtent to dešimtmečio pradžioje galutinai susiformavo partijos ideologija: programoje aiškiai buvo nurodyta, kad pagrindinis uždavinys yra „Rusijos valstybės atgimimas ir stiprinimas 1997 metų SSRS ribose“.
Ten buvo minimas ir „pasaulinis sąmokslas prieš slavų tautą“, pagal kurį planuojama apsupti Rusiją „kinais, musulmonais, vokiečiais, baltais“, o paskui ir „visiškai padaryti galą rusams“.
Paties V.Žirinovskio politinis pareiškimas buvo 1993 m. pasirodžiusi jo knyga „Paskutinis šuolis į Pietus“, kurioje politikas rašė apie Rusijos armijos „taikos palaikymo žygio“ Indijos vandenyno link būtinybę, kad būtų „perkirsta“ grėsmė, tykanti Viduriniuose Rytuose, ir visiems parodyta geopolitinė „didžios valstybės“, t.y. Rusijos, reikšmė.
Tokius pareiškimus anuomet Rusijos visuomenė vertino gana neigiamai, V.Žirinovskis buvo vadinamas „Adolfu Hitleriu su kepure“, nes būtent toks galvos apdangalas su snapeliu tapo jo firminiu aksesuaru.
Vis dėlto ir nuo komunistų, ir nuo liberalų pavargusiems rusams ėmė patikti bravūriška ir juokingai prieštaringa LDPR lyderio retorika. O jei taip, kodėl gi nebalsavus už tokį linksmą pilietį – bent pasijuoksime. Ir žmonės balsavo: 1993 metais V.Žirinovskio partija surinko 22,92 proc. balsų ir tapo didžiausia politine jėga pirmojo šaukimo Valstybės Dūmoje.
LDPR lyderis puikiai pajuto momentą ir suprato, kad šokiruojantys, populistiniai pareiškimai ties padorumo riba ir absurdiškos kalbos – ne tik apie politiką, bet ir apie save patį – veikia daug geriau nei gerai apgalvota ir nuosekli politika, kurios rusai buvo persisotinę sovietmečiu.
Vieną tokių V.Žirinovskio teiginių jam televizijos laidoje 1995 metais priminė Borisas Nemcovas – tuometis Žemutinio Naugardo srities gubernatorius atvertė žurnalą „Playboy“, kuriame buvo publikuotas liberaldemokratų vadovo interviu.
B.Nemcovas perskaitė eilutes, kur V.Žirinovskis gyrėsi permiegojęs su 200 moterų, ir žadėjo jį išgydyti nuo sifilio „dviem švirkštais“. Tą akimirką V.Žirinovskis pastvėrė stiklinę su sultimis ir šliūkštelėjo B.Nemcovui į veidą. Bekylančias muštynes sutramdė laidos vedėjas.
V.Žirinovskis demonstravo savo ugningą charakterį ir Dūmoje, garsiai kaltindamas visus iš eilės dėl visko. Jo kalbos dažnai baigdavosi tokiais šūksniais kaip „Padugnės! Niekšai!“
Surado savąją nišą
Triukšmingas politikas buvo pastebėtas ir Vakaruose: LDPR lyderiui ten imta pranašauti Rusijos diktatoriaus ateitis. Baimintasi, kad toks žmogus tikrai sukels Trečiąjį pasaulinį karą.
V.Žirinovskis buvo vadinamas „fanatišku rusų nacionalistu“.
Tuo metu pačių rusų, garsėjančių nepakantumu kitataučiams, V.Žirinovskis buvo pašiepiamas dėl tautybės. Savo žydiškų šaknų – jo tėvas buvo Volfas Eidelšteinas – politikas neslėpė, bet ir pernelyg neafišavo. V.Žirinovskis nesikratė savo garsiosios frazės, kad jo „motina rusė, o tėvas – teisininkas“, bet patikslino, kad tiesiog atsakė į klausimą iš salės, parašytą ant popieriaus, kur buvo teiraujamasi, kokia yra jo motinos tautybė ir tėvo profesija.
Nerimavusių, kad V.Žirinovskio asmenyje Rusija netrukus sulauks jei ne naujo A.Hitlerio, tai tikrai Benito Mussolini, baimės nepasitvirtino. Jau antrojo šaukimo Dūmoje lyderystę perėmė Rusijos komunistų partija, o už liberaldemokratus balsavo tiktai 11 proc. rinkėjų.
Tačiau V.Žirinovskis ir jo partija užėmė savo nišą ir nuo to laiko niekada jos neprarado, svyruodama ties 10 proc. riba. Greičiausiai tai labai tiko LDPR lyderiui: jis tikrai neskurdo ir dėl savo šokiruojančio įvaizdžio visada išliko visuomenės dėmesio objektu.
Bėgant metams V.Žirinovskis nesikeitė – jo pareiškimai ne tik kad nesušvelnėjo, o priešingai.
Tikėjosi gyventi ilgai
V.Žirinovskis nuolat kėlė savo kandidatūrą į Rusijos prezidentus, bet šioje srityje sėkmės nepasiekė: rinkėjai jam niekada nedavė daugiau nei 10 proc. balsų.
Tačiau per prezidento rinkimų kampanijas jis išsiliedavo. Pakanka prisiminti kvailas 2012-ųjų reklamas, kuriose V.Žirinovskis, sėdėdamas su kailiniais rogėse, botagu tranko pakinkytą liūdną asilą: politikas gyvūną lygina su Rusija ir žada pakeisti „bjaurų mažą asiliuką“ trimis žirgais.
Pastaraisiais metais V.Žirinovskis nuolat pasirodydavo įvairiose politinių šou laidose: išsakydavo visiškai absurdiškus pareiškimus, kokių niekas kitas negalėjo sau leisti.
Politikas mėgo gyvenimą, bet labiausiai reklamavo savo keliones į pirtį ir atostogas paplūdimiuose su jaunimu iš LDPR partijos aktyvistų. Vienas iš nedaugelio, išdrįsusių tiesiai pasakyti, kaip keistai tai atrodo, buvo žurnalistas Jurijus Dudis. Bet V.Žirinovskis atšovė: tai ne berniukai, o būsimi deputatai iš didžiausios Rusijoje veikiančios jaunimo partinės organizacijos.
2021-ųjų kovą, kai pirmajam ir paskutiniam SSRS prezidentui M.Gorbačiovui sukako 90 metų, liberaldemokratų lyderis pranešė, kad parašė pareiškimą, kuriame pasiprašė atleidžiamas iš visų einamų pareigų nuo 2036 m. gegužės 1 dienos – kai jis pats sulauks 90-mečio.
Bet V.Žirinovskio politinę klounadą visam laikui nutraukė koronavirusas.
Parengta pagal BBC ir „Lenta“ inf.
