Viskas prasidėjo praėjusiais metais, kai Lietuva dukart per kelis mėnesius timptelėjo „Pekino drakonui“ už ūsų, rašo CNN.
Pirmiausia ji pasitraukė iš vadinamosios „17+1“ grupės – forumo, kuriame 17 Rytų ir Vidurio Europos šalių bendradarbiauja su Kinija, o po to paragino ir kitas šalis pasielgti taip pat.
Atsižvelgiant į tai, kad Kinija turi daug verslo interesų šiame regione, visų pirma vadinamąją Diržo ir kelio iniciatyvą (angl. Belt and Road Initiative, BRI), kurioje daugiausia dėmesio skiriama infrastruktūros projektams, bet koks Europos pasipriešinimas Pekine nėra pageidaujamas.
Be to, lapkritį Lietuva tapo pirmąja Europos šalimi, leidusia Taivanui atidaryti de facto ambasadą, kurios pavadinime yra žodis „Taivanas“. Kitose tokiose atstovybėse Europoje ir Jungtinėse Valstijose naudojamas Taipėjaus, Taivano sostinės, pavadinimas, kad būtų išvengta nuorodų, pripažįstančių salos nepriklausomybę nuo Kinijos.
Taivano užsienio reikalų ministerija tuomet pareiškė, kad Taivano atstovybės Vilniuje atidarymas „pradės naują ir daug žadančią Taivano ir Lietuvos dvišalių santykių kryptį“.
Šis žingsnis, be abejo, supykdė Pekiną, kuris jį įvertino kaip „vienos Kinijos“ principo, pagal kurį Taivanas yra Kinijos dalis, o ne nepriklausoma suvereni teritorija, nepaisant to, kad abi šalys po pilietinio karo daugiau kaip septynis dešimtmečius buvo valdomos atskirai, pažeidimą. Paprastai tie, kurie nori palaikyti santykius su Kinija, turi diplomatiškai pripažinti šią „vienos Kinijos“ politiką.
Lietuva teigia, kad naujoji Taivano atstovybė neturi oficialaus diplomatinio statuso ir neprieštarauja „vienos Kinijos“ politikai. Tačiau Pekinas į tai reagavo nedelsiant pablogindamas diplomatinius santykius su Vilniumi. Taip pat, siekdama nubausti Lietuvą, Kinija neleido lietuviškoms prekėms įvažiuoti į Kiniją ir taip faktiškai sukūrė prekybos barjerą.
Reaguodamas į susidariusią situaciją, Taivanas supirko Kinijai skirtą lietuvišką produkciją, įskaitant 20 400 butelių romo, ir įsipareigojo investuoti šimtus milijonų dolerių į Lietuvos pramonę, kad paremtų šalį Kinijos spaudimo akivaizdoje.
Šis konfliktas įtraukė ir visą Europos Sąjungą, kuri remia valstybę narę Lietuvą. Briuselis mano, kad Pekino elgesys su Lietuva kelia grėsmę kitoms ES valstybėms, kurių daugelis palaiko glaudesnius ekonominius ryšius su Kinija ir norėtų juos dar labiau sustiprinti.
Ketvirtadienį ES pradėjo bylą prieš Kiniją Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), kaltindama Pekiną „diskriminacine prekybos praktika prieš Lietuvą, kuri taip pat daro neigiamą poveikį kitiems eksportuojamiems produktams iš ES bendrosios rinkos“.
PPO byla gali būti tik pradžia griežtesnei ES pozicijai Kinijos atžvilgiu, nors abejojama, ar tai gali paskatinti Pekiną imtis atsakomųjų veiksmų, tokių kaip prekybos karai arba investicijų Europos Sąjungoje atšaukimas.
„Kinija turi pasimokyti“
1990 m. Lietuva tapo pirmąja Sovietų Sąjungos nare, paskelbusia nepriklausomybę nuo Maskvos valdančiosios Komunistų partijos. 2004 m. ji įstojo į Europos Sąjungą bei NATO – gynybinį aljansą, kuris siekė atremti socialistinę ekspansiją Europoje.
Šiame kontekste tokia šalis kaip Kinija, demonstruojanti agresiją savo regione, ypač prieš Taivaną bei naudojanti prekybą kaip ginklą prieš mažesnes Europos valstybes, natūraliai kelia nerimą tiems, kurie prisimena gyvenimą sovietų valdymo laikais.
„Kinijai reikia išmokti pamokas, nes iki šiol jiems buvo leidžiama elgtis taip, kaip jie nori ir nepaisyti mūsų vertybių ir taisyklių, vien dėl to, kad jie yra tokie turtingi“, – CNN sakė europarlamentaras ir buvęs Lietuvos premjeras Andrius Kubilius.
„Nematau, kad didesnės ES šalys būtų ėmusios priešintis. Galbūt iš Lietuvos tai išplis į kitas valstybes ir laikui bėgant Europa susivienys prieš šalį, kuri nesilaiko mūsų standartų“, – pridūrė jis.
Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos pareigūnams gali būti patogiau nei kai kurioms kitoms valstybėms laikytis tokios pozicijos, yra ta, kad Kinija yra palyginti nedidelė šalies eksporto rinka. Į Kiniją 2019 m. iškeliavo tik 1,18 proc. Lietuvos eksporto, palyginti su 13,1 proc. į Rusiją ir 3,64 proc. į JAV, nors Kinija taip pat yra viena iš sparčiausiai augančių Lietuvos eksporto rinkų, rodo Ekonominio kompleksiškumo observatorijos duomenys.
Vis dėlto Lietuvai ši griežta pozicija yra daugiau nei moralinė misija. Su CNN bendravę pareigūnai teigė, kad, pasipriešindami Kinijai, jie taip pat tikisi pasiųsti žinią Maskvai.
Austrijos Europos ir saugumo politikos instituto vadovė Velina Tchakarova paaiškino, kad Lietuva „nuo įstojimo į NATO patiria nuolatinį Rusijos spaudimą. Lietuva nori parodyti pavyzdį Europos narėms, kad niekas nepasiduos autokratiniams Pekino ir Maskvos režimams“.
Lietuvos pareigūnai teigė besitikintys, jog pasipriešinimas Kinijai gali tapti precedentu ES, kaip pasipriešinti autokratiniams režimams. Vienas aukšto rango Lietuvos diplomatas sakė, kad galutinis tikslas yra tai, kad Europos Sąjunga turėtų veiksmingesnes kovos su prievarta priemones.
Neseniai Briuselis pasiūlė teisinį mechanizmą, kuris leistų ES „struktūriškai ir vienodai“ reaguoti į ekonominį bauginimą, taikant „kiekvienai situacijai pritaikytą ir proporcingą atsaką“, kuris galėtų apimti muitus, importo ribojimą ir patekimo į ES vidaus rinką apribojimą.
Tačiau daugelis mažesnių ES valstybių narių yra skeptiškai nusiteikusios, kad jų kolegos, ypač tie, kurie daug prekiauja su Kinija, jas palaikys, kai reikės imtis veiksmų.
Tvirti ekonominiai santykiai su Kinija yra vienas iš pagrindinių ES „strateginės autonomijos“ siekio aspektų – tai Briuselyje vartojamas terminas, kuriuo apibūdinama, kad ES, kaip geopolitinė galybė, tampa labiau nepriklausoma nuo JAV įtakos. Manoma, kad bendradarbiaudama su Pekinu ekonominiu požiūriu Europa galėtų tapti tiltu tarp JAV ir Kinijos, tačiau nebūtų tarp jų suspausta ir dusinama.
Didesnės valstybės narės, visų pirma Prancūzija, aktyviai rėmė strateginės autonomijos siekį. Ir nors Europos politikai vis dažniau jaučia nepasitenkinimą dėl Kinijos elgesio su musulmonais uigūrais, demokratijos slopinimo Honkonge ir agresijos Taivano atžvilgiu, kai kalbama apie pinigus, daugelis Europos šalių nėra pasirengusios atstumti Kiniją.
V.Tchakarova mano, kad „įtraukdama Kiniją į diskusijas Lietuva siekia ne tik sustiprinti JAV pozicijas Europoje, bet ir įspėti Briuselį bei pagrindines valstybes nares (Vokietiją ir Prancūziją) apie galimą riziką ir pavojus, susijusius su dvišaliais santykiais su Kinija ateityje“.
Iš esmės, tikimasi priversti šias šalis užimti tam tikrą poziciją. Tačiau ar tai pasiteisins?
Subtili pusiausvyra
Kai kurie Lietuvos gyventojai mano, kad griežta valstybės pozicija jau davė rezultatų. Pareigūnai atkreipia dėmesį į tai, kad Prancūzija kartu su kitomis ES šalimis juos parėmė ir paragino Kiniją deeskaluoti padėtį. Tai ypač svarbu šiuo metu, nes Prancūzija rotacijos tvarka pirmininkauja ES, be to, šioje šalyje vyksta prezidento rinkimų kampanija.
Anksčiau šį mėnesį Slovėnija paskelbė, kad taip pat sieks didinti prekybą su Taivanu.
Vienas aukšto rango Europos Komisijos pareigūnas teigė, kad Briuselis laikosi pozicijos, jog Lietuva neprieštarauja „vienos Kinijos“ politikai, o jei Kinija ir toliau bus priešiška, ji turi pateikti įrodymų, kad ši politika buvo pažeista, ką Lietuvos pareigūnai vertina kaip pergalę.
Tačiau ne visi, net ir pačioje Lietuvoje, mano, kad ši strategija buvo visiškai sėkminga.
Prezidentas Gitanas Nausėda sakė, kad nors ir pritarė Taivano atstovybės atidarymui, tačiau mano, kad pavadinimas buvo be reikalo provokuojantis ir dabar Lietuva turi spręsti „pasekmes“.
Pekinas įvertino, kad klaidos pripažinimas yra gera pradžia, tačiau vis tiek mano, kad Lietuva pažeidė „vienos Kinijos“ principą.
Pastaruoju metu Briuselis geopolitiniais klausimais demonstravo daugiau vienybės. Gali būti, kad po daugelį metų trukusių piktų ginčų „Brexit“ bei koronaviruso pandemija priminė ES vadovams, kad vienybė bendro intereso vardan reiškia, jog net tokios mažos tautos kaip Lietuva gali pasinaudoti ES mechanizmais ir pasipriešinti vienai turtingiausių ir galingiausių pasaulio valstybių.
Kitas klausimas, ar Lietuvos pozicija – ir kartu su ja ES pozicija – lems kokias nors Pekino nuolaidas. Neseniai nacionalistinio Kinijos laikraščio „Global Times“ redakciniame straipsnyje buvo paskelbta keletas žingsnių, kurių Lietuva turi imtis, kad atkurtų santykius, ir perspėta: „Kinija niekada nenusileis nė per centimetrą principiniais klausimais“.
Tačiau ekspertai sutiko, kad vienintelė, nors ir menka, galimybė priversti Kiniją padaryti kokių nors nuolaidų šiuo klausimu yra vieninga Europos pozicija.
Benedictas Rogersas, ilgametis žmogaus teisių gynėjas ir organizacijos „Hong Kong Watch“ vadovas, sako, kad nors „Kinija įrodė, kad ji labai gerai moka skaldyti ir valdyti, ir sugeba atskirti šalis vieną nuo kitos... Kai šalys susivienija ir kartu stoja prieš Kiniją, Pekino bauginimo taktika yra mažiau veiksminga, o spaudimas Kinijai gali turėti didesnį poveikį“.
Iš šalies visa tai gali atrodyti kaip menkas dviejų šalių ginčas, tačiau ant kortos pastatytas ilgametis darbas, kuriuo ES bandė rasti būdą, kaip suderinti ekonominius santykius su Kinija su savo pareiga valstybėms narėms ir su savo moralinėmis vertybėmis. Kyla klausimas, kiek ilgai ši pusiausvyra gali išsilaikyti.
Parengta pagal CNN inf.
