„Turiu svajonę: padėkite man nugalėti pandemijas“, – L.Brilliantas, kuriam dabar 77-eri, taip pavadino savo garsiąją kalbą idėjų ir įžvalgų konferencijoje TED tolimais 2006-aisiais, kai atrodė, kad baisių ir nesuvokiamų ligų pasaulinės epidemijos egzistuoja tik tolimoje praeityje ir Holivudo filmuose, bet jokiu būdu ne ateityje.
Kaip L.Brilliantas, kurio protėviai kilę iš Kauno ir Jonavos, priėjo prie to, kad jau tada tiksliai išdėstė, koks bus dabartinės pandemijos veidas, ir kuriuos jo patarimus galima pritaikyti ateityje, kad nepasikartotų 2020-ųjų scenarijus?
Ragavo aktoriaus duonos
Larry pavardė – Brilliantas – iš anglų kalbos verčiama kaip „puikus“, „nuostabus“, o tam tikrame kontekste – netgi „genialus“.
Pats mokslininkas, nepaisant visų pasiekimų, yra kuklus ir mano, kad neatitinka savo pavardės. Todėl autobiografinę knygą apie savo mokslinį ir dvasinį kelią „Kartais puikus: dvasinio ieškotojo ir vizionieriaus, kuris padėjo įveikti baisiausią istorijoje ligą, neįtikėtinas nuotykis“ („Sometimes Brilliant: The Impossible Adventure of a Spiritual Seeker and Visionary Physician Who Helped Conquer the Worst Disease in History“) savo skaitytojams pasirašo pažodžiui: „Kartais puikus, o kartais ne toks puikus.“
Bet išstudijavus L.Brillianto istoriją peršasi išvada – jei jis ne genialus, tai bent jau puikus gydytojas, filantropas ir nepaprasto likimo vizionierius.
Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, kai L.Brilliantas tik pradėjo savo karjerą medicinoje, buvo sunku įsivaizduoti, kad kada nors jis taps vienu kampanijos, kuria siekiama išnaikinti raupus visame pasaulyje, lyderių.
Tikriausiai išgirdęs tokią prielaidą būtų nusijuokęs ir pats L.Brilliantas – tada jis buvo apimtas „gėlių vaikų“ politinio aktyvumo. 1967-aisiais L.Brilliantas, kuriam tuomet buvo 23-eji – pats metas aktyvioms medicinos studijoms ir rezidentūrai – susibičiuliavo su hipiais ir prisijungė prie jų akcijos „Meilės vasara“ San Fransiske.
Paskui, 1969-aisiais, jis išgirdo, kad greta San Fransisko esančią Alkatraso salą užėmė indėnai protestuodami prieš neteisybę seniausių Šiaurės Amerikos gyventojų atžvilgiu. Tarp jų buvo ir nėščia moteris, kuri norėjo gimdyti šioje saloje, tačiau nė vienas gydytojas nepanoro ten vykti ir jai padėti.
L.Brilliantas sutiko pagelbėti ir saloje praleido net tris savaites, o iš ten grįžęs netikėtai pamatė virtęs įžymybe: gausybė žurnalistų jį apsupo San Fransisko oro uoste, visi norėjo sužinoti, koks yra indėnų gyvenimas Alkatraso saloje.
L.Brilliantas po šios trumpalaikės šlovės netgi buvo pakviestas filmuotis – jis sutiko vaidinti jauną gydytoją, keliaujantį su roko muzikantais per visą Ameriką, ir tapo aktoriumi filme „Medicine Ball Caravan“.
Paklausė guru patarimo
L.Brilliantui patiko istorija apie gyvenimą ant ratų ir po filmavimo jis su žmona Elaine (ji vėliau pasikeitė vardą ir tapo Girija) leidosi jau į savąją kelionę su hipių kompanija.
„Gėlių vaikai“ norėjo važiuoti per Europą, pasiekti Indiją ir Nepalą, o ten dalyti maistą ir medicinos reikmenis tiems, kuriems jų trūksta.
„Žinote, kaip buvo septintajame dešimtmetyje: arba išlipi iš autobuso, arba važiuoji toliau. Tada nusprendžiau likti autobuse“, – prisimena L.Brilliantas.
Galiausiai pora pateko į Indiją ir atsidūrė Himalajų vienuolyne.
„Kaip bet kurie normalūs mūsų kartos jauni žmonės. Mums tai buvo faktiškai rezidentūra – mano kolegos medikai supras“, – juokauja L.Brilliantas.
Ten „rezidentūros“ vadovas buvo vietos guru Karoli Baba. Jis liepė jaunam gydytojui nusivilkti meditacijos rūbą, apsivilkti mediko chalatą ir prisijungti prie Jungtinių Tautų (JT) misijos dirbti kartu su Pasaulio sveikatos organizacija (PSO).
Indijoje tuomet siautė mirtini raupai, tačiau guru išsakė prognozę, kad netrukus pasauliui pavyks jų atsikratyti, ir L.Brilliantas turi tame dalyvauti.
Guru reikalavo: L.Brilliantas turi leistis į 17 valandų kelionę – traukiniu, paskui autobusu ir rikša, kad pasiektų artimiausią JT biurą Indijoje ir pasiūlytų savo paslaugas. Tai atrodė visiškai beprotiška, bet jis kažkodėl pakluso.
Taip jaunas gydytojas atvyko į JT – su savo budistiniu apdaru (mediko chalato po ranka neatsirado), su didžiule barzda, kuri per meditacijos laiką užaugo iki pat pilvo.
„Įėjęs į biurą ten radau kitą amerikietį – jis ką tik buvo atvykęs iš Ženevos dirbti kovos su raupais programoje Indijoje“, – prisimena L.Brilliantas.
Jam iškart buvo pasiūlyta vieta komandoje. Karoli Baba spėjimas išsipildė – 1980 m. kolektyvas, kuriame L.Brilliantas dirbo, kartu su PSO paskelbė: pasaulyje raupų nebėra.
Pergalė prieš raupus
PSO raupų likvidavimo programa visame pasaulyje prasidėjo dar tada, kai L.Brilliantas laiką leido su hipiais, – 1967-aisiais. Tuo laiku mirtina liga buvo pristabdyta 34 šalyse. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai prie misijos prisijungė L.Brilliantas, tokių šalių jau buvo likę 18, o 1974-aisiais jų skaičius sumažėjo iki keturių.
Didžiausias raupų protrūkis ką tik buvo užfiksuotas Indijoje, kur tuomet gyveno apie 600 mln. žmonių – šimtai tūkstančių jų sirgo.
Net ir totalinė vakcinacija nebūtų išgelbėjusi Indijos gyventojų nuo raupų: kad ir paskiepijus visus, po metų bus gimę daugiau nei 21 mln. naujų vaikų ir net vienas raupų infekcijos atvejis, likęs šalyje, galėjo sukelti naują protrūkį.
Todėl L.Brillianto ir jo komandos strategija buvo ankstyvas ligos nustatymas – tiesiogine prasme kiekvieno raupų atvejo fiksavimas daugiamilijoninėje Indijoje, kurioje daugiau kaip 20 valstijų, o jose žmonės šneka skirtingomis kalbomis ir kiekviena valstija iš esmės yra šalis šalyje.
L.Brilliantas su kolegomis išspausdino 2 mlrd. atvaizdų mažo berniuko, užsikrėtusio raupais, – tada nebuvo interneto, o tokių nuotraukų rodymas vietos gyventojams buvo kone vienintelis būdas nustatyti infekcijos atvejus.
150 tūkst. JT misijos dalyvių komanda apėjo visą Indiją, namą po namo, visus 120 mln. namų ūkių – rodydavo sergančio berniuko nuotrauką ir klausė, ar šeimoje nėra žmonių, turinčių panašių simptomų.
Iš pradžių indai nelabai norėjo bendradarbiauti su gydytojais: manė, kad raupai namuose yra deivės Šitalos, „šaltos motinos“, apsilankymo ženklas, o svetimus įsileisti jos akivaizdoje nėra gerai. Bet pamažu juos pavyko įtikinti.
Kuo daugiau JT misijos gydytojai vaikščiojo po namus, tuo daugiau jie aptikdavo raupų atvejų, o patys žmonės ėmė aktyviau pranešinėti apie ligą savo šeimose.
Būtent tada L.Brilliantas sukūrė savąją kovos su bet kokia pandemija formulę: kuo anksčiau nustatyti kiekvieną atvejį, nedelsiant pradėti gydyti pacientą, jį izoliuoti ir nustatyti visus paskutinius kontaktus, kad būtų galima rasti tuos, kurie taip pat gali būti užsikrėtę.
L.Brilliantas laiko didele privilegija, kad jis buvo paskutinio raupų atvejo Žemėje liudininkas, – maža mergaitė Rahima Banu 1975 metų spalį susirgo šia liga ir sėkmingai išgijo. Ties ja nutrūko mirtinos infekcijos grandinė, kuri planetoje plito mažiausiai 10 tūkst. metų – bent jau nuo Egipto faraono Ramzio laikų.
„Istorijoje milijardai mirė nuo raupų.
Stebuklas, kad žmonės susivienijo ir sugebėjo sunaikinti ligą. Mokslas – magija, bet tikras stebuklas – būtent žmonės“, – apibendrino pergalę prieš raupus L.Brilliantas.
Dalijosi savo patirtimi
L.Brilliantas ir kai kurie jo kolegos, dalyvavę raupų likvidavimo misijoje, įkūrė „The Seva Foundation“. Organizacijos misija buvo spręsti esamas epidemines visuomenės sveikatos problemas, tokias kaip gripas ir maliarija, taip pat numatyti būsimas pandemijas ir, jei įmanoma, užkirsti joms kelią.
Epidemijos L.Brilliantui reiškė ne tik infekcines ligas. „The Seva Foundation“ rimtai žiūrėjo į aklumo epidemiją pasaulyje ir nustatė, kad žmonių regėjimo problemos dažnai yra išgydomos. Iki 2006-ųjų, per 27 darbo metus, 15-oje šalių organizacija padėjo sugrąžinti regėjimą daugiau negu 2 mln. žmonių.
Veikla „The Seva Foundation“ nebuvo vienintelis L.Brillianto bandymas padaryti pasaulį geresnį. 2007 metais jis prisijungė prie „Google“, kad vadovautų bendrovės filantropijos padaliniui.
Šias pareigas jis ėjo 3 metus – per tą laiką interneto milžinė aktyviai plėtojo atsinaujinančiosios energetikos projektus ir, kas svarbiausia L.Brilliantui, prognozavo būsimas pandemijas. 2009 m. jis paliko įmonę, bet liko „Google“ patarėju projektams, kurie susiję su jo patirtimi.
Pranašystė išsipildė
O dabar – apie prognozes: 2006 metais, prieš prisijungdamas prie „Google“, L.Brilliantas kalbėdamas idėjų ir įžvalgų konferencijoje TED numatė 2020 m. koronaviruso pandemiją.
Tai, žinoma, vargu ar galima pavadinti pranašyste – visi mokslininkų turimi duomenys bylojo, kad anksčiau ar vėliau kažkas panašaus įvyks.
Štai kaip L.Brilliantas tada apibūdino, ką sukels naujojo viruso pandemija: „Pasaulio tokiu pavidalu, kokį mes jį pažįstame, neliks. Lėktuvai nustos skraidyti. Jūs juk nenorėtumėte lipti į orlaivį su 250 nepažįstamųjų, kurie čiaudi ir kosi, kai jie gali būti ligos, galinčios jus nužudyti, nešiotojai – ligos, nuo kurios nėra nei vakcinos, nei vaistų? Iki milijardo žmonių gali susirgti, iki 165 milijonų – mirti.
Pasaulis patirs globalinį nuosmukį, panašų į Didžiąją depresiją. Juk mūsų tiekimas ir gamyba yra susieti pasaulinėse rinkose, o šis ryšys nutrūks – vien JAV ekonomikai tai atsieis 1–3 trilijonus dolerių.
Ir tai bus dar blogiau nei tiesiog 100 mln. žmonių mirčių, nes daugelis neteks darbo, savo sveikatos draudimo, o to pasekmės tiesiog neįsivaizduojamos.“
Skamba pažįstamai, tiesa?
L.Brilliantas galėjo klysti kai kuriuose skaičiavimuose – juk mirštamumas nuo naujojo koronaviruso nebuvo toks didelis kaip nuo jo pirmtako SARS, kurio pavyzdžiu epidemiologas sukūrė savo prognozę.
Bet jis nuspėjo visas kitas pandemijos pasekmes kone žodis į žodį. O ekonominės žalos netgi neįvertino iki galo – dabar ekspertai teigia, kad iki 2030 m. JAV dėl pandemijos praras apie 8 trilijonus dolerių.
L.Brilliantas atspėjo ir tai, kad naujasis virusas atkeliaus iš Azijos, pirmiausia bus lokalizuotas poroje regionų, tačiau per mėnesį pasklis po pasaulį.
Jis siūlė sprendimą: iš karto izoliuoti kiekvieną atvejį ir „uždusinti“ epidemiją taip, kaip jo misija kadaise naikino raupus.
Tačiau Kinijos vyriausybė, nors ir įvedė karantiną, neatsižvelgė į pagrindinį garsaus epidemiologo patarimą – kuo anksčiau nustatyti atvejus ir skubiai gydyti ligonius. Ir virusas, deja, išplito.
Pamoką būtina išmokti
Pateikdamas savo perspėjimus L.Brilliantas neapsiribodavo žodžiais ir paskaitomis – jis tapo moksliniu patarėju 2011 m. pasirodžiusioje juostoje „Užkratas“, kurią režisavo Stevenas Soderberghas.
Užklupus koronaviruso pandemijai žmonės suskubo vėl pamatyti „Užkratą“ – filmas atsidūrė populiariausių peržiūrų sąrašuose, visi stebėjosi, kaip scenarijaus autoriai viską „atspėjo“. L.Brilliantas sako, kad čia nebuvo jokios magijos, – vienas tvirtas mokslas.
„Visa epidemiologų bendruomenė pastaruosius 10–15 metų perspėdavo pasaulį, kad panaši pandemija įvyks. Net nebuvo klausimo, kils ar ne, tik klausimas – kada. Bet pasirodė, kad labai sunku priversti žmones mūsų klausytis“, – dabar sako L.Brilliantas.
Anuomet – būtent 2006-aisiais – jis siūlė sukurti sekimo sistemas, kurios, pasitelkus naujienų svetainių analizę ir paieškos užklausas, padėtų nustatyti ankstyvus naujų infekcijų atvejus.
Jau tada tuo užsiėmė Pasaulinis visuomenės sveikatos informacinis tinklas (GPHIN) – jis stebėjo apie 20 tūkst. interneto svetainių septyniomis kalbomis – ir šios nevyriausybinės organizacijos pastangomis Kinijoje buvo greitai aptiktas SARS, o tai galbūt leido šiai infekcijai netapti pandemija.
L.Brilliantas siūlė gerokai išplėsti šios organizacijos kompetenciją: vietoj 20 tūkst. svetainių – 20 milijonų, nuo septynių kalbų pereiti prie 70-ies, pridėti palydovinį stebėjimą ir pranešimus iš vartotojų, kurie pastebėjo keistus savo ar artimųjų simptomus.
Dabar L.Brilliantas sako, kad sistemos, apie kurias jis svajojo dar 2006 m., vis dėlto buvo sukurtos ir pradėtos naudoti, tačiau, matyt, nepakankamai efektyviai.
Pavyzdžiui, JAV kova su pandemija buvo organizuota, jo nuomone, prastai: reikėjo vieno žmogaus, kuris sujungtų visas pastangas ir kurį gerbtų tiek politikai, tiek medikų bendruomenė.
Taip L.Brilliantas dar kartą primena, kad svarbiausia yra žmonės, kurie susivienija spręsti problemos, kad ją kuo greičiau nustatytų ir pašalintų. Pasauliui iš esmės nepavyko atlaikyti koronaviruso išbandymo – tik reikia tikėtis, kad ateityje politikai atsižvelgs į šią klaidą ir naujų grėsmių akivaizdoje veiks koordinuotai.
Parengta pagal „Forbes“ inf.
