Vadinamasis rusiškas raštas – kirilica iš tiesų nėra rusiškas. Jis buvo sukurtas IX–X a. sandūroje Bizantijos imperijoje, skleidžiant Rytų tradicijos krikščionybę pagonių slavų kraštuose.
Kirilicos pavadinimas siejamas su dviejų didžiųjų stačiatikių misionierių brolių Kirilo ir Metodijaus veikla, nors, tikėtina, jie sugalvojo dar senesnį raštą, pavadintą glagolica.
Kiek vėlesnės kirilicos sukūrimas paprastai priskiriamas Kirilo mokiniams. Šis raštas sudarytas remiantis senojo graikų raidyno simboliais.
Vis dėlto visuotiniu slavų raštu kirilica netapo, nes vakariniame ir iš dalies pietiniame slavų areale galiausiai įsitvirtino katalikybė su lotyniška rašto sistema.
Į dabartinės Ukrainos ir Rusijos teritorijas kirilica kartu su stačiatikybe atkeliavo X a. pabaigoje iš anuomet jau krikščioniškos Bulgarijos karalystės. Rytų slavų krikštas vyko palengva ir tęsėsi bemaž iki XIII a.
Nuo caro iki bolševikų
Įsigalėjus Maskvai, o vėliau susikūrus Rusijos imperijai kirilica jau buvo tapusi vieninteliu bažnytinės ir pasaulietinės valdžios raštu, faktiškai valstybiniu.
Tiesa, ir šis raštas neišvengė reformų. XVIII a. pradžioje vakarietiškomis ambicijomis, bet rytietišku valdymo būdu garsėjęs caras Petras I gerokai supaprastino sudėtingą rašybą, kirilicos rašmenys vizualiai tapo gerokai panašesni į lotyniškus.
Spausdinimo įrangą Petras I užsakė Olandijoje, kartu atvyko ir olandų spaustuvininkai, tad kirilica atnaujinta ne be vakariečių pagalbos.
Vėliau buvo dar kelios smulkesnės rašto reformos, džiuginusios vadinamuosius „zapadnikus“ (Rusijos vakarėjimo šalininkus) ir piktinusios konservatyviuosius rusofilus.
Pirmieji siūlymai visiškai atsisakyti kirilicos ir pereiti prie lotyniškų rašmenų ar bent jau pakeisti kai kuriuos „neprogresyvios“ kirilicos simbolius lotyniškais pasigirdo XIX a.
Tiesa, tai buvo daugiau pavieniai balsai nei rimtos iniciatyvos.
Vargu ar kas nors to amžiaus pabaigoje, kai rusifikacija ir „kirilizacija“ (prisiminkime lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą) buvo ypač stipri, galėjo pagalvoti, kad vos po kelių dešimtmečių neliks nei caro, nei didžiarusiškos stačiatikių imperijos, o rašto klausimus imsis spręsti bolševikai.
Priežasčių – ne viena
1917 m. rudenį valdžią užgrobę komunistai ne tik ėmė naikinti visus, nepritariančius naujajam „raudonajam kursui“, bet ir karštligiškai griauti „senąją tvarką“.
Neišvengė pokyčių ir kalba bei raštas.
Atsirado galybė sunkiai ištariamų bolševikinių įstaigų bei pareigybių trumpinių, vaikams pradėti duoti lig tol negirdėti dirbtinai sukurpti bolševikiniai vardai (pavyzdžiui, Vladlenas (sutrumpintai Vladimiras Leninas) ar Iskra (V.Lenino leisto laikraščio „Iskra“ – „Kibirkštis“ – garbei).
Bolševikai taip pat įvykdė dar vieną rašybos supaprastinimo reformą (tiesa, planuotą ankstesnės nekomunistinės valdžios): iš rusiškos kirilicos išbraukė kelis „nereikalingus“ simbolius.
Tačiau svarstymai visiškai atsisakyti tradicinio raidyno – kur kas mažiau žinoma iniciatyva. Kurių galų bolševikams to prireikė?
Atsakymas į šį klausimą slypi ideologinėse, politinėse, net ekonominėse komunistų nuostatose.
Kirilica sieta su atgyvenusia praeitimi, carizmo epocha ir stačiatikybe, o štai lotyniškas raštas, kuriuo rašė XVIII a. pabaigos prancūzų revoliucionieriai, vokiečiai revoliucionierių ideologai Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas, laikytas pažangesniu.
Ne paskutinį vaidmenį vaidino ir lotyniško rašto tarptautinis statusas, puikiai derantis su bolševikų pranašaujamos pasaulinės revoliucijos vizijomis.
Esą bendras visiems pažįstamas raidynas kur kas geriau pasitarnautų glaudesniam „visų šalių proletarų“ savitarpio supratimui kovojant dėl „klasinio išsivadavimo“.
Būta ir grynai ekonominio pragmatizmo: lotyniškas raštas kiek kompaktiškesnis už kirilicą, o tai leistų sutaupyti spausdinant.
Aktyviausiai už lotynišką raidyną pasisakė pirmasis sovietų Rusijos švietimo liaudies komisaras Anatolijus Lunačiarskis.
Tarp savo partijos kolegų, dažnas iš kurių menkai mokėjo rašyti, A.Lunačiarskis pasižymėjo geru išsilavinimu, laisvai šnekėjo keliomis užsienio kalbomis, įskaitant lotynų.
1930 metais pasirodžiusiame straipsnyje „Rusų rašto lotynizavimas“ A.Lunačiarskis teigė kalbėjęsis šia tema su V.Leninu.
Bolševikų lyderis esą pritaręs kirilicos atsisakymui ir lotyniško raidyno įvedimui, bet pasiūlęs neskubėti, viską daryti apdairiai.
Drąsius siūlymus atmetė
Aplink save A.Lunačiarskis subūrė sovietų kalbininkus – lotynizavimo šalininkus, tarp kurių buvo garsus to meto lingvistas ir sociologas Nikolajus Jakovlevas.
Drauge su kolegomis N.Jakovlevas sėmėsi patirties pritaikydamas lotynų rašmenų pagrindu sudarytus raidynus daugybei SSRS gyvenančių tautų bei tautelių kalbų: ingušų (raidynas pritaikytas 1923 m.), abchazų (1924 m.), baškirų ir uzbekų (1927 m.), samių (1931 m.), vepsų ir komių (1932 m.), uzbekų ir kitų.
Kai kurios musulmoniškos tautos iki tol naudojo arabišką raidyną, tad „lotynizuojant“ rašybą buvo kartu siekiama tas tautas atitraukti ir nuo islamo.
1929 m. lapkritį po Rusijos švietimo liaudies komisariatui pavaldžios Vyriausiosios mokslo įstaigų valdybos („Glavnauka“) sparnu susibūrė N.Jakovlevo vadovaujama kalbotyros specialistų komisija, turinti pateikti konkrečias ir galutines išvadas dėl rusų rašto lotynizavimo.
Komisija darbavosi kelis mėnesius. Pasiūlyti keli galimi raidynų variantai, aptartos sudėtingesnių rusų kalbos garsų perteikimo lotyniškais rašmenimis problemos, o svarbiausia – pateikta oficiali išvada, kad anksčiau ar vėliau perėjimas nuo kirilicos prie lotyniško raidyno yra neišvengiamas.
Atrodė, po tokių komisijos teiginių sovietų vyriausybė pradės plačią agitaciją už lotynišką raidyną, bet to nenutiko. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje sovietų lyderis Josifas Stalinas nuo ankstyvojo bolševikinio internacionalizmo vis labiau krypo prie raudonojo imperinio didžiarusiškumo, nors pats ir buvo gruzinas.
Pasaulinės revoliucijos šūkius keitė šūkiai apie Sovietų Sąjungos išskirtinumą ir unikalų kelią. Maždaug nuo 1936 m. bet kokios kalbos apie galimą kirilicos atsisakymą tapo nepageidaujamos ir net pavojingos. Nuo tada „kirilizuoti“ pradėti daugelio mažųjų SSRS tautų raidynai.
