Ieškodama glaudesnio ryšio su aplinkiniu pasauliu dabar 41 metų moteris per 6 metus įveikė 32 tūkst. kilometrų.
Ar ji rado tai, ko ieškojo? Ar buvo verta leistis į šį žygį, kuris gali pasirodyti kaip savęs kankinimas? Į kokias pažinimo šventoves nuvedė ši piligriminė kelionė?
Ryžosi daug nesvarsčiusi
„Kodėl?“ – tokį paprastą klausimą žmonės dažniausiai užduoda A.Maxwell.
Dar visai neseniai amerikietei buvo sunku atsakyti, kodėl ji ėmė ir iš esmės viską pakeitė, atmetusi nusistovėjusį gyvenimą.
Tačiau, pasak A.Maxwell, atsakymo į šį klausimą ieškoti verta – net jei dėl to reikia tempti vežimėlį su daiktais per karštį ir šaltį, trinti nuospaudas, įveikti kalnų perėjas, nakvoti pas nepažįstamus žmones ar lauke po atviru dangumi, būti išprievartautai klajoklio, įveikti savo baimę ir tęsti žygį kad ir kas nutiktų.
2013-aisiais A.Maxwell leidosi į kelionę, kuriai iki tol buvo ryžęsi nedaugelis: pėsčiomis viena aplink pasaulį.
Toks ilgas maršrutas nebuvo ilgai ir kruopščiai planuojamas: sprendimas priimtas beveik spontaniškai.
A.Maxwell pajudėjo į kelią praėjus vos devyniems mėnesiams po to, kai išgirdo istoriją apie vyrą, kuris neva apsuko planetą pėsčiomis.
Įdomu, kad moteris į kelionę leidosi ne dėl asmeninės tragedijos arba kūrybinės krizės.
Kai A.Maxwell tam ryžosi, ji buvo 33 metų, turėjo sėkmingą verslą, o asmeninis gyvenime irgi klostėsi puikiai.
„Maniau, kad man viskas gerai, – kalbėjo A.Maxwell. – Tačiau žvelgdama atgal suprantu, kad ieškojau kai ko daugiau. Glaudesnių ryšių su gamta ir žmonėmis. Kuklesnio gyvenimo, tačiau harmonijoje su mane supančiu pasauliu.“ Ir moteris staiga suvokė: geriausias būdas tai padaryti – tiesiog eiti į priekį, žingsnis po žingsnio.
Įkvėpimas – iš patyrusių
Pradėdama žygį A.Maxwell svarstė: judėjimas pėsčiomis mažina vadinamąjį anglies dvideginio pėdsaką – bet kokios žmogaus veiklos neigiamą poveikį klimatui. Kelionė einant leis labiau pasinerti į supančią gamtą, susipažinti su žmonėmis, pro kuriuos ji kitu atveju būtų tiesiog pravažiavusi. Ir bus proga tyrinėti svetimas kultūras unikaliu būdu, prieinamu tiktai ilgų nuotolių žygeiviams.
Per trumpą pasirengimo laikotarpį A.Maxwell atrado ištisą moterų keliautojų pasaulį ir tai pridėjo jai drąsos.
Ji susižavėjo australės Robyn Davidson, kuri parašė romaną apie savo devynių mėnesių kelionę vienumoje per Australijos dykumas, stiliumi.
Ją pakylėjo Fyonos Campbell pavyzdys – škotė tapo pirmąja moterimi, apkeliavusia pasaulį pėsčiomis, – per 11 metų penkių žemynų takais įveikė 31 519 kilometrų.
Ji įniko į Rosie Swale-Pope užrašus – britų keliautoja per penkerius metus, būdama 59-erių, baigė apsukti pasaulį bėgdama ristele, tuo pat metu surinkdama 250 tūkst. svarų (apie 300 tūkst. eurų), kuriuos paaukojo našlaičiams Rusijoje.
„Skaičiau tas knygas tikėdamasi, kad jos mane įkvėps, papasakos, kokie džiaugsmai ir vargai laukia kelyje, išmokys susidoroti su sunkumais, – sakė A.Maxwell. – Ir ten visa tai radau. Kiekvienos istorija yra savaip unikali, bet jos visos suteikė ryžto, kad turėčiau tai išbandyti.“
Kai tiktai A.Maxwell galutinai nusprendė leistis į kelią, ji išpardavė visus savo daiktus ir įsigijo tik tai, ko prireiks keliui. Į vežimėlį susikrovė 50 kilogramų keliautojo įrangos – palapinę, sausą maistą, karinio standarto vandens valymo filtrą, drabužius bet kuriam metų laikui.
A.Maxwell paliko savo gimtąjį Bendo miestą Oregono valstijoje 2014 m. gegužės 2 d. ir pradėjo tokią grandiozinę kelionę, kad net negalėjo įsivaizduoti, kas laukia priešakyje. Ir tikriausiai taip buvo geriausia.
Visos dienos – skirtingos
Kai BBC žurnalistas 2018-ųjų birželį pirmą kartą susisiekė su A.Maxwell per programėlę „Skype“, amerikietė kelyje jau buvo praleidusi beveik penkerius metus, iki tos dienos įveikusi daugiau nei 20 tūkst. kilometrų per 12 šalių trijuose žemynuose.
Jos paklausė, kokio tipo žmogumi turi būti, kad pėsčias apeitum planetą.
A.Maxwell veidas akimirkai pašviesėjo ir ji sukikeno: „Užsispyręs.“
Tada pridūrė: „Manau, kad tai ambicingumo, šiek tiek užsispyrimo, žiupsnelio entuziazmo ir aistros derinys – ne ėjimui kaip sportui, o savęs pažinimo procesui ir nuotykiams.“
A.Maxwell tada pasakojo, kad greitai įsijautė į kelionės ritmą: pabunda su kylančia saule, pusryčiams – du puodeliai tirpiosios kavos ir dubenėlis avižinių dribsnių, tada susideda visus daiktus į vežimėlį ir pirmyn, žingsnis po žingsnio iki pat vakaro.
Paskui susiranda kur nakvoti, suvalgo greitai paruošiamų makaronų, įlenda į miegmaišį – ir viskas, miegas.
Ir vis dėlto, pabrėžė moteris, nė viena diena nebuvo panaši į ankstesnes.
Iš pradžių ji bandė griežtai laikytis maršruto, tačiau greitai suprato, kad būtent nukrypimai nuo plano daro kelionę įdomią ir pripildo nuotykių.
Todėl, nors ir laikėsi pagrindinės krypties, ji pasikliovė savo vidiniu balsu spręsdama, kur pasukti – į dešinę ar į kairę.
Australijos dykumoje A.Maxwell kentė nuo nudegimų saulėje, patyrė šilumos smūgį, o Vietname jos patykojo Dengės karštligė.
Turkijoje ji girdėjo šūvius netoli savo nedidelės stovyklos. Nakvojant Mongolijoje amerikietę užpuolė ir išprievartavo į palapinę įsiveržęs klajoklis.
Visa tai privertė A.Maxwell išmokti snausti viena akimi ir viena ausimi, nuolat išliekant budriai, – gilus miegas jos situacijoje pasirodė esantis pernelyg prašmatnus dalykas, už kurį galima pernelyg brangiai sumokėti.
Nuo pat pradžių A.Maxwell tikėjosi įvairiausių rūpesčių ir sunkumų – tai jos nesustabdė.
„Vis dėlto, – sakė amerikietė, – aš leidausi į kelią ne todėl, kad esu tokia bebaimė. Priešingai – buvau persigandusi. Labiausiai dėl to, kad nepaklusiu savo širdies šauksmui ir neiškeliausiu.
Tai atrodė baisiau, nei prarasti viską, ką turiu ir ką myliu.“
„Pasiduoti? Niekada!“
Svarbiausias visos kelionės momentas buvo epizodas Mongolijoje. Kovodama su psichologine trauma po išžaginimo A.Maxwell galiausiai tvirtai apsisprendė tęsti žygį.
Ir nors amerikietė iki galo neatsikratė siaubo dėl to, kas įvyko palapinėje, padėjo kitų moterų pasakojimai, jų stiprybė ir tvirtumas: „Buvau pasiryžusi neleisti, kad tas nutikimas priverstų mane pasiduoti, atsisakyti svajonės ir grįžti namo anksčiau.
Leisdamasi į pasaulį mečiau viską, nepasilikau nieko, prie ko būtų prasmė grįžti, ir suvokiau visą su kelione susijusią riziką.“
A.Maxwell žygiavo į priekį, kad suprastų, kokia stipri ji dvasia ir kūnu net ir susidūrusi su smurtu.
Kelionės lėtumas padėjo moteriai giliau – nors ir trumpam – įsiskverbti į svetimas kultūras.
Ji klajojo po mažyčius pajūrio kaimelius Tirėnų jūros pakrantėje Italijoje, mėgaudamasi jų gyva atmosfera ir priimdama kvietimus pasikalbėti, prisėsti ir išgerti vyno.
Vietname išvarginta kopimo į Hai Vano perėją Anamo kalnuose ji sutiko seną moterį, kuri pakvietė į savo mažytį medinį namelį viršukalnėje nakvoti.
Nauja draugystė užsimegzdavo netikėčiausiose vietose – pavyzdžiui, Mongolijos ir Rusijos pasienyje – ir šios pažintys tęsėsi: po metų susitikus Šveicarijoje arba Italijoje, per naujos draugės dukters krikštynas.
Tokiuose susitikimuose ir santykiuose, kurie galėjo trukti ir septynias minutes, ir septynias dienas, A.Maxwell visada prisimindavo du dalykus.
Pirma: norėdamas ko nors išmokti mokėk klausytis.
„Kelionės pėsčiomis išmokė mane, kad viskas turi savo istoriją, kiekvienas turi ką papasakoti. Mums tereikia panorėti išklausyti“, – sakė amerikietė.
Taip ji išmoko iš kartos į kartą perduodamų vienos italų šeimos kulinarinių receptų, bitininkystės paslapčių Gruzijoje ir kupranugarių vadeliojimo ypatybių istoriniame Šilko kelyje.
Antra: A.Maxwell suprato savo asmeninio indėlio svarbą.
Naujojoje Zelandijoje ji skaldė malkas, Italijoje dalijo maistą benamiams, Sardinijos saloje padėjo ūkininkui remontuoti namą.
Bet gerokai dažniau A.Maxwell indėliu padėti kitiems tapdavo jos pačios istorijos. Moteris kalbėdavo per neoficialius susitikimus, lankydamasi mokyklose, universitetuose ir net TEDx konferencijos scenoje Edinburge dalydamasi savo patirtimi su kitais ir juos įkvėpdama.
Ji tapo balsu tų, kurie kovoja už didesnes moterų teises ir galimybes, ypač po to, kai nusprendė tęsti kelionę nepaisant seksualinio išpuolio Mongolijoje.
„Niekada net nepagalvojau visko mesti“, – tvirtino A.Maxwell.
Tikrasis kelias į save
Per savo klajones A.Maxwell rinko aukas labdaros organizacijoms, tokioms kaip „World Pulse“ ir „Her Future Coalition“, kurios padeda merginoms ir jaunoms moterims. Jai pavyko surinkti apie 30 tūkstančių JAV dolerių (26 tūkst. eurų).
Atvirumas naujovėms ir smalsumas, pasak A.Maxwell, yra patikimiausias kelias į didesnį pasaulio ir jo gyventojų pažinimą.
Amerikietė pasirinko šį kelią – moteriai kupino netikrumo ir pavojų – šešeriems su puse metų. Ji tai darė ieškodama asmeninės laimės ir glaudesnio ryšio su aplinkiniu pasauliu. Tam tikra prasme tai buvo piligriminė kelionė.
2020 metų gruodžio 16 dieną A.Maxwell kelionė baigėsi ten, kur ir prasidėjo, – jos geriausios draugės Elyse namuose Bendo mieste, Oregone.
Lygiai taip pat, kaip kadaise ji pajuto, kad atėjo laikas leistis į kelią, dabar A.Maxwell tikrai žinojo: metas tai užbaigti. Moteris žinojo ir tai, kad ši rizikinga kelionė jai tapo gyvenimo būdu, prie kurio ji visada gali sugrįžti.
Dabar A.Maxwell rašo knygą, planuoja būsimas keliones ir sugalvoja naujų galimybių moterims išreikšti save, rasti drąsos išdėstyti savo įsitikinimus kasdieniame gyvenime.
Kad ir kokia būtų mūsų kelionė – aplink pasaulį ar į kitą gatvę, A.Maxwell parodė, koks svarbus gebėjimas sumažinti greitį. Sulėtinti žingsnį, kad daugiau dėmesio skirtum tam, kas yra aplink, ir duotum kitam daugiau, nei pats gauni šiame žemiškajame kelyje.
Parengta pagal BBC inf.
