Entuziastų siekis įrengti muziejų poeto sovietiniuose namuose ir kova su pensininke – tarsi žaidimas be pabaigos.
Prieš palikdamas Sovietų Sąjungą 1972-aisiais poetas ir eseistas J.Brodskis gyveno pilkame komunaliniame bute Sankt Peterburge, kur tualetu ir virtuve reikėjo dalytis su dar trimis šeimomis.
Į JAV pasitraukęs poetas garsioje 1985 m. esė yra parašęs, kad komunalinė buitis turi ir „atperkančiąją pusę“, nes ji „supaprastina gyvenimą iki minimumo: nebelieka jokių iliuzijų apie žmogiškąją prigimtį“.
Gal komunalinis gyvenimas ir padėjo J.Brodskio kūrybai, tačiau prasidėjus bandymams poeto namus paversti muziejumi netrūko kliūčių.
Išsikraustyti neketina
Rusija mėgsta garbinti savo literatūrinius herojus, tačiau net valstybė nepajėgė atidaryti muziejaus bendrame bute, kuriame vis dar gyveno svetimi žmonės. Vienai pelno nesiekiančiai organizacijai po daug metų trukusių bandymų galiausiai pavyko iškraustyti visus. Išskyrus vieną.
Paskutinė užsispyrėlė – 81 metų N.Fiodorova, kuri tame kambaryje gyveno visą savo gyvenimą. Ji buvo nė už ką nepalenkiama ir vis kartojo: „Seno medžio šaknų neišrausi!“
Tai, ko nepadarė Kremlius, pavyko žmonių sumanytam projektui. Šalyje, kurioje vyriausybė siekia kontroliuoti visas visuomeninio gyvenimo sritis, praėjusį gruodį poeto buvusiuose namuose duris atvėrė privačiomis lėšomis paremtas J.Brodskio muziejus.
„Valdžia įprastai bando pati imtis tokių svarbių asmenų kaip J.Brodskis atminimo įamžinimo. Mes esame išimtis“, – sakė muziejaus darbuotoja Julija Senina.
V.Putinas augo panašiai
J.Brodskiui buvo 55 metai, kai jis 1996-aisiais mirė Brukline.
Daugybė kūrėjo senų draugų Sankt Peterburge gyveno ilgiau ir svajojo atidaryti muziejų toje erdvėje, kuri padarė įtakos jo kūrybai.
Du iš bičiulių – Michailas Milčikas ir Jakovas Gordinas netrukus po J.Brodskio mirties pradėjo išpirkinėti komunalinio buto kambarius, lėšas tam rinkdami įvairiose Rusijos korporacijose.
Komunaliniai butai buvo sovietinio gyvenimo skiriamasis ženklas. Iki šiol apie pusę milijono žmonių Sankt Peterburge gyvena taip susispaudę. Iš išorės šis miestas, kadaise buvęs didinga imperijos sostine, atrodo pilnas įmantrių rūmų ir pastatų.
Tačiau dažnai viduje, pasislėpusios už prabangių fasadų, šeimos glaudžiasi viename kambaryje ir dalijasi bendru tualetu ir virtuve su kitais.
Būsimasis Nobelio premijos laureatas J.Brodskis gyveno kambaryje, kuris kadaise buvo rūmų anfilados dalimi – tai reiškia ilgą eilę kambarių, sujungtų simetriškomis plačiomis durimis. Bet po bolševikų revoliucijos 1917 m. jos buvo užmūrytos, kad kiekvienas kambarys virstų privatesniu.
Už J.Brodskį 12 metų jaunesnis Vladimiras Putinas užaugo panašiame komunaliniame bute už poros kvartalų.
Tiesa, būsimojo Rusijos prezidento namuose net nebuvo vonios: šeima turėjo eiti į bendrą vonią greta esančiame pastate.
Paprašė lupikiškos sumos
J.Brodskio tėvai savo sūnui skyrė mažiausią kambario dalį. Įstatymas neleido erdvės dalyti į du kambarius, tačiau vaikinui paaugus reikėjo daugiau privatumo ir J.Brodskis užsistatė savo kampą aukštomis spintomis. Paskui išėmė vienos jų galinę sienelę ir taip pro spintos duris pas jį lankydavosi draugai.
Savo 1985 m. esė J.Brodskis rašė: „Tie dešimt kvadratinių metrų buvo mano. Ir buvo geriausi mano kada nors turėtų dešimt kvadratinių metrų.“
Po J.Brodskio mirties kambario savininkas iš Gruzijos puikiai suvokė būsto komercinę vertę. Meninę – taip pat. Už kambarį jis užsiprašė lupikiškos sumos – daugiau nei 250 tūkst. JAV dolerių. Kai M.Milčikas tiek surinko, gruzinas kainą pakėlė dar 75 tūkst. dolerių.
Prieš 10 metų M.Milčiko vadovaujamas fondas turėjo visus komunalinio buto kambarius, išskyrus N.Fiodorovos. Be jo neįmanoma atidaryti muziejaus. Paskutinė dėlionės detalė liko sudėtingiausia.
Nors jos kambaryje J.Brodskis niekada negyveno, moteris buvo dalinė bendrų patalpų savininkė, o muziejui tų erdvių reikėjo. Suprantama, N.Fiodorova nenorėjo, kad būriai lankytojų iš viso pasaulio tryptų virtuvėje jai verdant vakarienę ar prie vonios diskutuotų apie eilėraščių rimą jai besiprausiant.
Jei kas nors bandydavo žvilgtelėti vidun, moteris suriaumodavo: „Lankytojams draudžiama!“
Visaip bandė įsiteikti
J.Brodskio draugai, kai kurie miesto valdžios atstovai ir privatūs rėmėjai daug kartų bandė perkalbėti N.Fiodorovą parduoti savo dalį, tačiau ji buvo nepalaužiama.
Keblioje padėtyje atsidūrę J.Gordinas ir M.Milčikas eksperimentavo. J.Brodskio kambaryje jie įtaisė vaizdo kamerą ir leido žmonėms apžiūrinėti erdvę internetu. Bet tai didelio pasitenkinimo nekėlė.
2015-aisiais jiems pavyko įkalbėti N.Fiodorovą leisti bent atverti J.Brodskio kambario duris vienai dienai, taip paminint jo gimimo 75-ąsias metines. Eilė patekti į vidų nusidriekė per visą gatvę.
Bet padėtis be išeities nesikeitė iki 2017-ųjų. Į reikalą įsivėlė vietos nekilnojamojo turto magnatas Maksimas Levčenka. Pirmiausia jis bandė apžavėti N.Fiodorovą – net išnešdavo jos šiukšles.
Pensininkė buvo nepajudinama, bet pasiūlė kitokį sprendimo būdą. Ji pasakė, kad kaimynai nori parduoti gretimą butą, o prijungus jį būtų įmanoma patekti į J.Brodskio kambarį netrikdant jos ramybės.
M.Levčenka nupirko tą butą už pusę milijono JAV dolerių: „Tai pinigais neišmatuojama.“
Galiausiai muziejus galėjo pradėti veikti, tačiau jam dar trūko objektų.
Stalas keliavo iš Bruklino
Nors J.Brodskis niekada negrįžo iš Amerikos į Sankt Peterburgą, čia buvo atkeliavęs vienas jo brangiausių daiktų – Brukline naudotas masyvus rudas darbo stalas.
Kai kuriuos kitus poeto daiktus saugojo jo draugai. Kai 1984-aisiais mirė J.Brodskio tėvai, J.Gordinas surinko jo knygas, dokumentus ir kai kuriuos baldus.
„1984-ieji buvo gilus sovietmetis ir mes negalėjome net įsivaizduoti, kad čia galėtų būti muziejus, – sakė 85 metų J.Gordinas. – Tačiau turėjau keistą nuojautą, kad viską reikia išsaugoti.“
1990-aisiais, pasikonsultavęs su pačiu J.Brodskiu, J.Gordinas viską perdavė Rusijos bibliotekoms ir muziejams. Dėl to kilo problemų: daiktai tapo Rusijos valstybės nuosavybe ir negalėjo būti perleisti privačiam muziejui. Pavyzdžiui, stalas iš Bruklino paskolintas tik laikinai kito muziejaus.
Tačiau poeto draugų dėka galima nuotraukose pamatyti, kaip kambarys atrodė iki J.Brodskio emigracijos. 1972 m. birželio 4-ąją M.Milčikas lydėjo J.Brodskį į oro uostą, kai poetas išskrido į Vieną.
„Tuo metu atsisveikinimo vakarėliai priminė laidotuves. Žinojome, kad niekada nebepasimatysime“, – pasakojo 87 metų menotyrininkas M.Milčikas.
Grįžęs iš oro uosto jis fotografavo kambarį. Kai kuriose nuotraukose matyti vystančios gėlės, kurias likus kelioms dienoms iki emigracijos J.Brodskis gavo per savo paskutinį sovietinį gimtadienį.
Veikla kabo ant plauko
Muziejaus kuratoriai, turėdami tik keletą J.Brodskio asmeninių daiktų, nusprendė palikti jo buto kambarį pustuštį, bet yra įrengta biblioteka, patalpa paskaitoms ir laikinoms parodoms.
Nepaisant to, lankytojų čia netrūksta.
41-erių programuotojas iš Maskvos Andrejus Chapajevas bilietų turėjo laukti ne vieną savaitę: „Ši vieta man labai svarbi.“
Nepaisant populiarumo, muziejaus ateitis tikrai nėra saugi.
M.Levčenka – savininkas to buto, pro kurį žmonės įeina į J.Brodskio atminimo kambarį. O pastarasis priklauso fondui, vadovaujamam M.Milčiko. Jų tarpusavio santykiai įtempti.
Be to, vis dar yra N.Fiodorova. Ji toliau gyvena kitoje sienos pusėje ir bet kada gali sugalvoti išjungti elektrą.
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
