Dangoraižį pastatė iš medienos: pastatas turi ir savo smegenis – dirbtinį intelektą

Besileidžiant nuo Stokholmo 800 km nutolusiame Šelefteo pasitinka medinis oro eismo kontrolės bokštas, kyšantis virš begalinio pušų ir eglių miško.

Įlipęs į biodujomis varomą autobusą riedi į miestą pro medinius daugiaaukščius namus ir medines mokyklas, pravažiuoji medinį tiltą ir medinę keleto aukštų automobilių stovėjimo aikštelę, o tada pasieki centrą, kur dabar stovi vienas aukščiausių pasaulyje medinių pastatų.

„Nesame medienos Talibanas – leidžiamos ir kitos medžiagos“, – patikino Šelefteo turizmo agentūros atstovas Bo Wikstromas, vedantis lankytojus po „medžio safarį“.

Tačiau kam naudoti ką nors kito, kai esi apsuptas 480 tūkst. hektarų miško, augančio 60 km spinduliu aplink miestą?

Jei įdomu sužinoti, kaip atrodo į klimatą atsižvelgianti ateitis, atsakymų galima ieškoti nedideliame – 33 tūkst. gyventojų turinčiame subarktiniame Šelefteo mieste.

Laukymėje šalimais kyla didžiausia Europoje baterijų gamykla. Čia bus ne tik gaminamos, bet ir perdirbamos naujausios kartos baterijos elektromobiliams. Elektriniai sraigtasparniai jau netrukus skraidins lankytojus į šią gigantišką „Northvolt“ įmonę, o netoliese testuojami ilgesnius nuotolius galintys įveikti elektriniai lėktuvai.

Visas Šelefteo miestas energiją šimtu procentų gauna iš atsinaujinančių šaltinių – vandens ir vėjo jėgainių. Kasmet čia perdirbama 120 tūkst. tonų elektronikos, o procese sukuriamas karštis panaudojamas miesto šilumos tinklams.

Naujasis 20 aukštų medinis pastatas, kyšantis virš žemų pastatų, tapo tarsi monumentu, atspindinčiu Šelefteo siekį mažinti savo anglies dvideginio pėdsakus.

„The Sara Culturar Center“ pirmieji keturi aukštai pastatyti visiškai be betono ir parodo, ką įmanoma sukurti iš medienos, o proceso metu atmosferai sutaupyti 9000 tūkst. tonų anglies dvideginio.

„Kai pamačiau konkurso pasiūlymą, nemaniau, kad tai įmanoma, – prisipažino Šelefteo meras Lorentsas Burmanas. – Dvidešimt aukštų iš medienos? Mūsų mieste?“

Kartu dirbo 3 inžinierių konstruktorių komandos ir gamybos ekspertai, ir dabar bokštas stovi tarsi techninis pavyzdys, kaip atrodo naujosios kartos „fanerinis dangoraižis“.

Pati technologija yra paprasta. Dvi pagrindinės medžiagos – klijuota laminuota mediena, vadinama „glulamu“, ir kryžmai sluoksniuota mediena (CLT plokštės).

Pirmoji gaminama iš sudygsniuotų medienos sluoksnių. „Glulamas“ yra stipresnis nei plienas ir betonas. Jis idealiai tinka kolonoms ir sijoms ir naujajame kultūros centre suformavo struktūros griaučius. Jame įsikūrė du teatrai, muziejus, meno galerija ir biblioteka.

Tuo metu CLT yra tarsi didžiulių gabaritų faneros plokštės, kurių kiekvienas sluoksnis klijuojamas skirtingai – vienas išilgai, kitas stačiai.

Tai reiškia, kad struktūra labai tvirta ir puikiai tinka sienoms ir grindims. Iš CLT sumontuotos ir liftų šachtos abiejuose bokšto galuose, o tarp jų įstatyti moduliniai viešbučio kambariai, kampuose sutvirtinti klijuotos laminuotos medienos kolonomis.

Galiausiai dviguba stiklinė pastato fasado konstrukcija išlaiko viduje cirkuliuojančią šilumą žiemą, o vasarą – vėsą. Medienos išvaizda gali būti palikta natūrali, todėl bokštas pastatytas neįtikėtinai greitai, nes nereikėjo jokio tinkavimo ar kitokio dekoravimo. Palyginti su plieno ir betono statybomis, naudojant medieną buvo sutaupyti visi metai. Kas antrą dieną iškildavo po vieną aukštą.

Prireikė net 90 procentų mažiau medžiagų gabenimo sunkvežimiais, o statybvietėje faktiškai nebuvo jokių statybinių šiukšlių. Dauguma medžiagų atkeliavo iš gamyklų jau paruoštos montuoti, kai kurios plokštės buvo 27 metrų ilgio.

Statyboms buvo naudojami medžiai, auginti 60 km spinduliu nuo miesto. Ir visi jie jau atsodinti. Tai prasmingas vietos medžiagų panaudojimas, o ne blizgus ekologinio mąstymo vaizdavimas.

Tas pat taikoma ir šio regiono restoranuose, kur valgiaraščiai pilni patiekalų iš vietos miško gėrybių.

Nauda dėl viso šito ne tik klimatui. Statybos iš medienos teigiamai veikia ir darbininkus.

Įprastos statybos yra triukšminga ir nuodingų kvapų, dulkių pilna vieta, o statant iš medienos vaizdas – kaip ramybės oazėje.

„Čia dirbę žmonės niekada nenorės sugrįžti prie plieno ir betono“, – sakė statybų vykdytojo „Holmen“ atstovas Jesperis Akerlundas, analizavęs projekto teigiamą poveikį darbininkų psichikos sveikatai.

Yra vienas minusas, ar bent jau taip atrodo viešbučio valdytojams.

„Žalios medinės sienos daug greičiau nei dažytos sugeria dėmes, tarkime, raudonojo vyno.

Taigi turime būti pasiruošę valyti daug staigiau!“ – sakė Sara Johansson iš „Elite“ viešbučių grupės.

Visos medinės sienos, lubos ir grindys sudaro milžiniškos saunos vaizdą, prie to prisideda ir kvapas. Tačiau pažvelgus iš arčiau matyti, kad pastate yra ne tik medienos.

Penktame aukšte prie didelių gabaritų faneros sienos pritaisyti dideli plieno lakštai. Taip bokšto svoris perkeltas ant kultūros centro sienų, todėl apačioje buvo galima sukurti erdvę be atraminių kolonų. Viršutiniuose dviejuose aukštuose panaudota kažkiek betono, kad bokštas per daug nejudėtų pučiant vėjui.

„Norėjome, kad pastato konstrukcija būtų atvira ir žmonės matytų, kaip viskas sukonstruota“, – sakė Oskaras Norelius iš „White Arkitekter“, kuri yra didžiausia architektūros įmonė Skandinavijoje, turinti ilgalaikės statybų iš medienos patirties.

Dėl to neslepiami ir plieno strypai tarp stambių medžio gabalų. Jie virš pagrindinio atviro kultūros centro aukšto esančiose santvarose suformuoja atramų mezginį. Pagrindinė 1200 vietų auditorija – tai medienos šedevras, kur plačios „glulamo“ sijos driekiasi per visas lubas, o briaunoti mediniai pleištai ant sienų veikia kaip akustiniai sugertukai.

„Patalpa atrodo tokia minkšta. Dėl to apima laimės jausmas“, – kalbėjo „Vasterbotten“ regioninio teatro direktorė Fransesca Quartey.

Jei kam nors atrodo, kad medinis pastatas vieną dieną tiesiog sudegs, jie gali nusiraminti.

CLT plokštės yra itin atsparios ugniai, o šiame statinyje jos iš abiejų pusių padengtos papildomu 4 cm sluoksniu, kuris gaisro atveju apanglėtų ir 120 minučių apsaugotų statinį.

Visi paviršiai padengti ir ugnies plitimą stabdančiu sandarikliu, o visame komplekse išvedžiota purkštuvų sistema. Tačiau ji varoma ne įprastu dyzeliniu varikliu, o baterijomis.

Dirbtinis intelektas pasitelktas ir naujojo komplekso energijos sąnaudoms sekti, šildymo poreikiams nuspėti ir komunikuoti su kaimyniniais pastatais.

Pavyzdžiui, saulės baterijomis sukurtos energijos perteklius gali būti tiekiamas šalia esančiam kelionių centrui arba kaupiamas rūsyje esančiose specialiose baterijose. Jei kultūros centrui reikia daugiau šilumos, čia gali atkeliauti perteklius iš kitur.

„Dabar daugybė pastatų turi smegenis. Bet mes pridėjome ausis. Jos vienu metu ir klausysis, ir mokysis“, – sakė miesto energetikos kompanijos „Skelleftea Kraft“ atstovas Patrikas Sundbergas.

„Šiuo metu studijuojame, kaip toli galėtume transportuoti tokį pastatą neaukodami anglies dvideginio santaupų, – sakė Robertas Schmitzas iš „White Arkitekter“. – Manome, kad projektas gali dukart apkeliauti pasaulį ir vis tiek išlaikyti pusiausvyrą tarp išmetamo anglies dvideginio kiekio ir anglies dvideginio absorbavimo iš atmosferos.“