Pakako vos vieno darbdavio elektroninio laiško pavadinimo, kad Gusas Azusenis imtų nerimauti.
„Naujienos“ – perskaitė jis. Vyrui gerklėje įstrigo gumulas, nes jis pamatė, kad visas laiškas parašytas didžiosiomis raidėmis.
Tada jis perskaitė žodžius, kurių bijojo jau kelis mėnesius: „Grįžimas į biurą“. Net neskaitęs pranešimo G.Azusenis žinojo, kas jame parašyta: daugiau nei po metų Čikagos banko darbuotojai grįš į biurą.
24-erių finansų analitikas bandė įsivaizduoti, kaip galėtų tinkamai pasirūpinti Finley, savo pandemine kalyte, jei jam tektų palikti ją vieną ir dirbti ilgas valandas penkias dienas per savaitę.
„Aš ėmiau ruoštis visiškai katastrofai“, – sakė G.Azusenis.
Kitoje kambario pusėje palaimingai nieko nesuvokdama Finley vizgino uodegą, o G.Azusenio širdis plyšo dar labiau.
Vos metų niufaundlendų veislės šuo iš esmės visą gyvenimą praleido su juo namuose ir nė nenutuokė, kad jų mažas burbulas tuoj sprogs.
„Jaučiausi sugniuždytas“, – tikino G.Azusenis.
Jis neatvertė savo darbdavio laiško paskutinį kartą stengdamasis atidėti realybę dar vienai dienai.
Be augintinio – niekur
Kol įmonės vėl atidarinėja savo biurus, tūkstančiai augintinių savininkų išgyvena panašias emocinio sukrėtimo akimirkas.
Žmonės nerimauja, kaip grįžimas į nenuotolinį darbą paveiks jų mažuosius draugus, ypač po to, kai dėl COVID-19 krizės kilo didelė naujų augintinių priglaudimo banga ir susiklostė situacija, kad daugelis retai palikdavo savo augintinius namie.
2020-ųjų vasarą apklausus 3 tūkst. augintinių savininkų paaiškėjo, kad 1 iš 5 žmonių jaudinasi, jog jų augintiniai patirs atsiskyrimo nerimą.
2021-ųjų pavasarį, kai skiepai pranašavo grįžimą į įprastą gyvenimą, kitos apklausos metu paaiškėjo, kad to bijo net 69 proc. respondentų.
Be to, iš 400 šunų savininkų, kuriuos apklausė gyvūnų produktų bendrovė „Honest Paws“, 67 proc. teigė, kad svarstytų galimybę ieškoti kitokios veiklos, jei jų įmonė nebesiūlytų nuotolinio darbo, o 78 proc. teigė, kad liktų, jei galėtų į biurą atsivesti savo augintinius.
Veterinarijos klinikų tinklo „Banfield Pet Hospital“ atliktoje 1,5 tūkst. gyvūnų augintinių savininkų apklausoje nustatyta, kad beveik pusė 18–24 metų ir trečdalis 25–40 metų atstovų teigė, kad verčiau išeitų iš darbo, nei būtų priversti palikti savo augintinius vienus namuose visą dieną.
G.Azusenis, kuris pernai kovą ėmė globoti Finley, save priskiria prie šių žmonių.
Pirmą kartą šuns šeimininku tapęs vyras anksčiau pirmenybę teikdavo darbui. Tačiau dabar jis nebenori 12 valandų būti prikaustytas prie darbo stalo ir keltis tiktai tam, kad nueitų į tualetą arba atsineštų obuolį. Ypač žinodamas tai, kad Finley laukia namuose ir priklauso nuo jo dėl kiekvieno savo poreikio.
„Šuns įsigijimas iš tikrųjų privertė mane suabejoti tuo, kaip aš dirbu“, – prisipažino G.Azusenis.
Pamatė kačių įpročius
22-ejų Clare Grindinger tą patį suprato po vienos itin įtemptos kovo mėnesio dienos Dalaso moterų prieglaudoje, kurioje ji dirbo.
Tąsyk mergina nepasinaudojo įprasta pietų pertrauka, todėl negalėjo patikrinti, kaip gyvena Rumi – 14 mėnesių mišrūnas, kurį ji priglaudė pernai rugpjūtį.
Grįžusi namo apie vidurnaktį C.Grindinger atidarė duris ir rado Rumi sergantį ir vemiantį. „Nėra malonu pamatyti tokią situaciją, – pasakojo ji. – Nežinojau, kaip jam blogai.“
Po trijų mėnesių mergina išėjo iš darbo ir įsidarbino žmogiškųjų išteklių srityje didelėje oro linijų bendrovėje, kuri leidžia jai nuolat dirbti iš namų.
„Banfield Pet Hospital“ prezidentas Brianas Garishas sako, kad apklausos rezultatai atspindi jam pačiam neseniai kilusį nerimą palikti dvi jaunas kates vienas namuose.
Vyro ryšys su Ashin ir Kenji sustiprėjo, kai jis dirbo iš namų ir labiau pažino savo dvimečius kačiukus. Pavyzdžiui, B.Garishas sužinojo, kad Kenji gali atidaryti duris.
Tai šis gudrus katinas padarė vieną dieną, kai B.Garishas skaitė pranešimą per „Microsoft Teams“ nuotolinio bendravimo platformą.
B.Garishas buvo pradėjęs kalbėti, kai Kenji, atidaręs priekines duris ir išėjęs iš namo, įjungė apsaugos signalizaciją.
„Ne sykį galvojau, ką jie daro, kai esu darbe, o dabar žinau“, – pasakojo B.Garishas, kuris sučiupo Kenji, kol šis dar nebuvo spėjęs nueiti per toli.
Vėliau B.Garishas įrengė papildomų durų užraktų.
Įmonės įžvelgia pranašumų
Atsigaunant ekonomikai darbdaviams darosi sunku išlaikyti ir įdarbinti gerus darbuotojus, teigia žmogiškųjų išteklių ir darbo ekspertai bei keli žurnalo „Time“ apklausti įmonių vadovai.
„Dėl to milijonai darbuotojų įgyja daugiau derybinių galių ir gali daryti įtaką, – sakė Rue Dooley, Nacionalinės profesinės grupės Žmogiškųjų išteklių valdymo draugijos (SHRM) patarėjas. – Darbdaviai dabar kovoja dėl geriausių talentų.“
Tarp svarbiausių darbuotojų reikalavimų – palankios gyvūnų laikymo taisyklės, t.y. lengvesnės darbo iš namų taisyklės arba leidimas atsivesti augintinius į biurą.
Amerikos augintiniams skirtų produktų asociacijos duomenimis, kai Pasaulio sveikatos organizacija 2020 metų kovo mėnesį COVID-19 protrūkį paskelbė pandemija, maždaug 12,6 mln. namų ūkių JAV įsigijo augintinį.
Pelno nesiekiančios organizacijos „Shelter Animals Count“ duomenimis, vien 2020 metais iš prieglaudų buvo paimta globoti mažiausiai 269 tūkst. augintinių – maždaug 36 tūkst. daugiau nei prieš metus.
Dabar įmonės ieško sprendimų, kurie džiugintų ir darbuotojus, ir augintinius. „Banfield Pet Hospital“ apklausoje pusė iš 500 aukščiausio lygio vadovų teigė, kad planuoja leisti atsivesti gyvūnus į darbo vietą, ir taip prisijungė prie tokių didžiųjų bendrovių kaip „Google“, „Amazon“ ir „Ben & Jerry’s“, kurios jau seniai reklamuoja augintiniams draugiškas savo įmonių erdves.
Bent 59 proc. apklaustų vadovų teigė, kad naują gyvūnų laikymo politiką įgyvendina dėl darbuotojų prašymų.
2020 metų gruodį bendrovė „PuppySpot“, jungianti patikrintus šunų veisėjus su potencialiais pirkėjais, nutraukė savo pagrindinės būstinės nuomos sutartį maždaug dvejais metais anksčiau, kad persikeltų į kitą pastatą, kuriame leidžiama laikyti augintinius.
„Tai buvo brangiai kainavęs sprendimas, tačiau ilgiau laukti nebebuvo galima, nes pusė būsimų darbuotojų teiraudavosi, ar biure galima būti su gyvūnais“, – sakė bendrovės generalinis direktorius Jonathanas Cherinsas.
Anot jo, galimybė pagaliau pasakyti „taip“ buvo didžiulis pliusas „PuppySpot“, kaip gyvūnus mylinčios organizacijos, patikimumui ir įdarbinimo pastangoms: „Galimybė atsivesti šunį į darbą yra tikras privalumas.“
Gyvūnų priežiūros svetainės „Animalso“ atstovų teigimu, darbuotojų moralė ir produktyvumas pagerėjo, kai tik 2020 m. birželį biure pirmą kartą pasirodė grupelė šunų ir kačių.
Mažoje bendrovės būstinėje Kalifornijoje prie kiekvieno kabineto yra pūkelių voleliai, o šunys dažnai vejasi naujai įsigytą robotą dulkių siurblį, kuris dirba viršvalandžius, kad susiurbtų kailio krūvas.
Net kalbama apie mažyčių uniformų gyvūnams, kurios derėtų prie jų šeimininkų firminių gobtuvų, sukūrimą.
„Augintiniai – mūsų draugai, jiems tiesiog prasminga sekti paskui mus į darbą, užuot nuobodžiavus namuose, – kalbėjo „Animalso“ veterinarijos konsultantė Rachel Cassidy. – Kartais savęs klausiame: kodėl apie tai nepagalvojome anksčiau?“
Keblumų – irgi daug
Kad užduotų šį klausimą, su augintinių priežiūra susijusioms bendrovėms prireikė laiko, tad nenuostabu, kad dauguma JAV įmonių vis dar nėra nutiesusios raudonojo kilimo keturkojams.
Nepaisant naudos ir didžiulio pandemijos metu augintinių tėvais tapusių darbuotojų susirūpinimo, tik apie 11 proc. JAV darboviečių leidžia atsivesti gyvūnus.
Yra daugybė priežasčių, kodėl. Pirma, kyla keblių draudimo, atsakomybės ir kompensacijų darbuotojams klausimų, jeigu šuo įkanda kitam šuniui arba, dar blogiau, kolegai žmogui.
Kitais atvejais vieno žmogaus biuro šuo kitam žmogui gali tapti košmaru, jei jis alergiškas, bijo šunų arba jį lengvai suerzina lojimas.
„Rizika yra pernelyg įvairialypė, – kalbėjo R.Dooley. – Jeigu tai gerai darbuotojams, dar nereiškia, kad tai geriausia organizacijai.“
Vis dėlto jau kelerius metus pamažu daugėja gyvūnams draugiškų darbo vietų. Augimas, nors ir nedidelis, teikia vilčių naminių gyvūnėlių mylėtojams – 2019 m. skaičius buvo daugiau negu dvigubai didesnis nei 2013 m.
„Jei kada nors ir buvo tinkamas metas visuotiniams pokyčiams, tai dabar“, – sakė R.Dooley, kuris prognozuoja, kad iki 2021 m. pabaigos gyvūnų augintiniams draugiškų biurų skaičius smarkiai didės.
Įrengia specialias vietas
Iki pandemijos tik nedaugelis įmonių kreipė dėmesį į naminių gyvūnėlių vertę, nors pramonės duomenys rodo, kad augintinių savininkai kasmet skiria milijardus dolerių jų priežiūrai.
Tačiau dabar augintiniai atsidūrė priešakyje ir atrodo, kad besikeičianti biurų infrastruktūra ir empatiškesnė visuomenė atveria kelią jiems būti darbo vietoje.
Pavyzdžiui, daugelis įmonių įdiegė mišrius nuotolinio darbo tvarkaraščius arba paskirstė valandas, todėl biure dirba mažiau žmonių – tai reiškia, kad keturkojus draugus ten galima lengviau priimti.
Kad pandemijos metu būtų išvengta mikrobų, daugelyje darboviečių įrengiamos užtvaros, izoliuojančios atskirus kabinetus, kurie gali būti dvigubai didesni nei augintinių aptvarai.
Panašiai kaip ledų ir šaldytų jogurtų koncernui „Ben & Jerry’s“, kuriam pavyko šunims sėkmingai atverti savo didelės būstinės Vermonte duris. Ten registratūroje yra nemokamų skanėstų ir ledų šunims, kiekvieno augintinio šeimininko kabina aptverta kūdikiams skirtais varteliais, o kiekvienoje darbo vietoje yra pliušinė mini sofa šuneliui.
Iki pandemijos ledų milžinė vienu metu priimdavo iki 40 šunų. Šįmet „Ben & Jerry’s“ pasaulinės rinkodaros specialistė Lindsay Bumps neabejoja, kad prie įmonės šeimos prisijungs dar daugiau augintinių.
„Šunys karantino metu buvo emocinės paramos šaltinis“, – tikino L.Bumps ir pridūrė, kad ji nesutiktų dirbti, jeigu negalėtų į darbą atsivesti savo 9 metų prancūzų buldogo Spoko.
Veikia psichikos sveikatą
Psichikos sveikatos stiprinimas yra pagrindinis argumentas, kurio gali prireikti, kad judėjimas už gyvūnus darbe įgautų pagreitį.
Šis momentas atėjo po pusantrų metų trukusios tamsos dėl pasaulinės pandemijos, kuri vien Jungtinėse Valstijose pražudė daugiau nei 730 tūkst. žmonių, padidino izoliaciją ir sukėlė daugybę psichikos sveikatos problemų, įskaitant depresiją.
G.Azusenis anksčiau gyveno vienas ir jautėsi vis labiau vienišas. Vyras sako, kad Finley suteikė jam kai ką, į ką jis galėtų sutelkti dėmesį, – jis visą save atidavė užtikrinti, kad jo šuns laikas Žemėje būtų kupinas laimės.
„Visus pastaruosius metus jaučiausi tarsi vaikščiočiau po lauką vidury nakties, juodoje tamsoje“, – sakė G.Azusienis.
R.Dooley tikina, kad naminiai gyvūnai turi galią suminkštinti net ir kiečiausias širdis, ypač po ilgų, skausmingų periodų: „Vis dažniau bijome vieni kitų, pykstame vieni ant kitų, erziname vieni kitus be jokios priežasties. Mums reikia daugiau švelnumo.“
Atskirties neįsivaizduoja
Kai kurių žmonių augintiniai labai priklausomi nuo savo šeimininkų.
23-ejų Kristen Aikey yra pagrindinė Penny, 16 metų taksų veislės kalytės, kuri pernai apako dėl glaukomos, globėja.
K.Aikey augintinei keturis kartus per dieną lašino trejus skirtingus akių lašus, dusyk per dieną tepė akis ir girdė skydliaukei skirtas tabletes. Jos pareigos prasideda jau ketvirtą valandą ryto, kai Penny atsibunda, kad atsikvėptų ir išgertų pirmąją vaistų dozę, ir tęsiasi kas kelias valandas iki pat miego.
Mergina nuotoliniu būdu dirba Manhatane įsikūrusioje viešųjų ryšių įmonėje, tačiau ji ir į biurą grįžę jos tėvai nerimauja, kaip rūpinsis Penny, jei mergina nebegalės dirbti iš namų.
Labiausiai jie baiminasi, kad Penny nusiris nuo kurių nors iš trejų laiptų, kai nieko nebus namie. Tačiau taip pat nerimauja, kaip jų vyresnio amžiaus augintinė reaguos palikta viena.
„Gyvūnui tai būtų šokas, iškart po metų, kai jai buvo skiriamas visas dėmesys“, – kalbėjo K.Aikey, kuri puikiai prisimena tą dieną, kai 2005 m., jai mokantis antroje klasėje, šeima nusipirko Penny iš gyvūnų parduotuvės.
Įsigyti penkių mėnesių šunelį su rožiniu lankeliu, kurio galva buvo nusėta mažais guziukais nuo nuolatinio daužymo į narve esantį vandens buteliuką, buvo taikoma nuolaida.
K.Aikey iškart pamilo Penny, o nuo 2020 m. jos dar labiau suartėjo.
„Visus pastaruosius metus tai buvo „Kristen ir Penny šou“, – sakė K.Aikey. – Kaip galima tai paleisti?“
Turbūt niekas to nesupranta geriau nei G.Azusenis. Tą vasaros rytą Čikagoje, kai G.Azusenis buvo pasiruošęs susidurti su realybe, jis pagaliau perskaitė žinutę, kuri patvirtino nuogąstavimus. Jo darbdavys primygtinai ragino visus darbuotojus po dviejų savaičių grįžti į biurą, kuriame draudžiama laikyti naminius gyvūnus.
Širdis daužėsi kaip pašėlusi, todėl G.Azusenis paskambino motinai į namus Klivlande ir paprašė tėvų patarimo.
Ji pirmiausia pabandė jį nuraminti, kad viskas bus gerai, bet priminė, kad sūnus žinojo, jog galiausiai taip nutiks.
