Pašto tarnybos išgyvena ne pačius geriausius laikus. Skelbiama, kad JAV pašto tarnyba artėja prie bankroto slenksčio, – šią sudėtingą situaciją sukėlė visame pasaulyje ūžianti koronaviruso pandemija.
Bet vis daugiau žmonių pradėjo suvokti, kokia svarbi pašto funkcija mūsų laikais ir kaip sunku būtų išsiversti be laiškanešių, ypač tuose kraštuose, kur nėra interneto ar mobiliojo ryšio.
Tik nedidelė dalis planetos gyventojų žino, kaip susiformavo pašto veikla.
Dalis istorikų tikina, kad senovės Persijos laiškanešių tinklas buvo vienas iš tų, kurio pavyzdžiu remdamiesi dar ir šiandien dirba šiuolaikinių pašto tarnybų darbuotojai.
Keliavo milžiniškus atstumus
Senovės Kinijos ir Egipto civilizacijos buvo laikomos pirmosiomis, kuriose pradėjo veikti paštininkų tinklai, Asirijos ir Babilono imperijos, gyvavusios šių dienų Irako teritorijoje, naudojo įvairias daiktų gabenimo ir informacijos sklaidos formas, tačiau niekas negalėjo prilygti persams.
Persijos laiškanešiai naudojosi didžiuliu kelių tinklu. Juo keliavo patyrę ir savo darbą išmanantys raiteliai – jie nukakdavo milžiniškus atstumus didžiulėje imperijoje.
Achaimenidų imperijos laikais (550–330 m. pr. Kr.) vietos kurjeriai naudojosi pažangia raitelių sistema, o žinutės iš vieno Persijos krašto į kitą buvo perduodamos vos per kelias dienas.
Anot mokslininkų, raiteliai perduoti ypatingos svarbos žinutes galėjo vos per 7–9 dienas.
Per šį laiką jie nukakdavo nuo dabartinio Vakarų Irano iki dabartinės Vakarų Turkijos teritorijos.
Pasiekti tokių įspūdingų rezultatų jiems padėjo karališkasis kelias – savotiškas šių dienų greitkelių atitikmuo. Šis kelias jungė du imperijos administracinius taškus – Sardų ir Sūzų miestus.
Graikų istorikas Herodotas buvo apskaičiavęs, kad įveikti 2,6 tūkst. km atstumą užtruktų net 3 mėnesius einant pėsčiomis, tačiau Persijos imperijos laiškanešiai žirgais nukakdavo gerokai greičiau ir efektyviau. Vėliau kelias buvo išplėstas.
„Tai tik vienas karališkųjų kelių milžiniškoje Persijos imperijoje“, – kalbėjo dr. Pierre’as Briant’as.
Geriausi Azijos raiteliai
Darijaus I laikais Persijos imperija išsiplėtė nuo dabartinės Graikijos iki Indijos žemių. Laiškai keliaudavo iš tuometės sostinės Persepolio (maždaug 70 km nuo dabartinio Širazo Irane) iki tolimiausių Indijos kraštų.
P.Briant’as savo knygoje „Nuo Kyro Didžiojo iki Aleksandro Makedoniečio: Persijos imperijos istorija“ rašo, kad visoje imperijoje veikė šimtus ar net tūkstančius žmonių turintis senovės paštininkų tinklas, jis itin greitai perduodavo žinutes.
Niekada anksčiau svarbi informacija nebuvo perduodama tokiais dideliais srautais.
Bet to nebūtų buvę pasiekta, jeigu nebūtų buvę pasitelkti savo darbą puikiai išmanantys raiteliai, kurie buvo bene geriausi žirgų prižiūrėtojai visoje Azijoje.
Senovės iraniečiai buvo nepralenkiami raiteliai. Tai padėjo jiems ir užkariaujant naujas žemes. Jie buvo vieni pirmųjų pasaulyje, kurie naudojo kavaleriją mūšiuose su graikais iš Atėnų.
„Žvelgiant istoriškai, Persijos karališkasis kelias buvo pirmoji kelių sistema, kuria efektyviai galėjo naudotis raiteliai norėdami įveikti didžiulius atstumus“, – sakė dr. Lucas Normand’as Tellier.
Vartojo vieną kalbą
Pasak Londono karališkojo koledžo senovės istorijos dėstytojos Lindsay Allen, Persijos pašto sistema pasižymėjo ir tuo, kad laiškuose buvo vartojama viena kalba ir nesiskiriantis žinučių formatas. Senoji persų kalba buvo gimtoji šios imperijos gyventojų kalba, bet žinutėse buvo vartojama aramėjų kalba.
„Šie laiškai aramėjų kalba buvo parašyti ant nudirtos gyvūnų odos, deramai supakuoti ir užklijuoti. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai viskas buvo atliekama būtent tokiu būdu. Gaila, tačiau tokių laiškų išliko labai nedaug“, – pasakojo istorikė L.Allen.
Nors karališkasis kelias buvo žinomas dėl savo efektyvumo ir kokybės perduodant svarbius laiškus, paprasti žmonės juo naudotis negalėjo.
Visos šios privilegijos tekdavo Persijos imperatoriams, kurie perduodavo svarbias žinias savo kariams ir duoklių nešėjams.
Imperatoriai taip pat naudojosi keliu norėdami sužinoti naujausias žinias apie įvykius milžiniškoje savo valdomoje teritorijoje.
Tūkstantis akių ir ausų
Senovės graikų rašytojas Ksenofontas savo knygoje yra rašęs apie Persijos laiškanešių tinklą. Jis visus jo sukūrimo nuopelnus priskiria Persijos karaliui Kyrui.
„Karalius turi 1000 akių ir 1000 ausų. Visi jo bijo, tad nenori jam priešintis, o jei kas nors padarys kokią nedorybę, jis tuoj pat tai sužinos ir netrukus atvyks įsitikinti“, – rašė Ksenofontas.
Pasak senovės rašytojo, Kyras pirmasis sužinojo apie žirgų galimybes nujoti milžiniškus atstumus. Jis taip pat minėjo, kad Persijos pašto raiteliai yra greičiausi keliautojai Žemėje.
Herodotas savo raštuose taip pat mini įspūdingąjį Persijos kelią: „Pirmasis raitelis perduoda žinutę antrajam, o šis trečiajam. Žinutė taip keliauja iš rankų į rankas.
Niekas nesustabdo šių raitelių: nei sniegas, nei lietus, nei karštis, nei tamsa. Jie keliauja visu greičiu, kad pasiektų savo tikslą.“
Šūkis išpopuliarėjo visur
Garsieji Herodoto žodžiai puikiai atspindėjo visą Persijos laiškanešių veiklą ir jų žygdarbius.
Nieko nuostabaus, kad garsųjį šūkį savo reikmėms panaudojo ir JAV paštininkai.
„Nei sniegas, nei lietus, nei karštis, nei nakties niūrumas nesustabdys mūsų kurjerių atlikti savo darbą“ – šie žodžiai tapo neoficialiu JAV pašto tarnybos šūkiu.
Šie žodžiai iškalti ir ant JAV pašto tarnybos Jameso Farley padalinio pastato Niujorke fasado.
Populiariojoje JAV kultūroje šis šūkis siejamas su šalies paštininko atsidavimu darbui ir populiaraus JAV komedinio serialo „Į sveikatą“ („Cheers“) herojaus laiškanešio Klifo Klavino vienoje serijoje pasakytais žodžiais.
Garsusis terminas „karališkasis kelias“, kurį išgarsino Herodotas, buvo panaudotas ir kituose istoriniuose leidiniuose.
„Nėra karališkojo kelio į mokslą. Tik tie, kurie nebijo sudėtingo lipimo į aukštus kalnus, gali pasiekti įspūdingas viršukalnes“, – rašė Karlas Marxas knygos „Kapitalas“ prancūziškojo leidimo pratarmėje.
Šlovės dienos – praeityje
Po Sasanidų imperijos žlugimo VII a. Persijos pašto sistema ir toliau išliko. Ją naudojosi arabai ir mongolai, taip pat Safavidų, Zandų ir Kadžarų dinastijos.
Tačiau Achaimenidų pašto šlovės dienos jau buvo praeityje. XIX a. parašytame kelionių kataloge „Persijos paveikslai“ Gertrude Bell rašė, kaip ji ir jos kelionės partneriai surado nedidelį paštininkų pastatą, kuriame nebuvo nė gyvos dvasios. Šie nenaudojami pašto centrai buvo visiškai nevertingi ir labiau pasitarnavo kaip tam tikros užuovėjos nuo karščio ar poilsio vietos.
T.S.Anderson savo kelionių kataloge „Mano klajonės Persijoje“ teigė, kad ją sužavėjo galimybė pasidžiaugti rytietiška mėnesiena ir suvalgyti gardžią vakarienę ant kadaise paštininkų naudoto nedidelio pastato stogo.
Šiomis dienomis tokie paštininkų centrai Irano teritorijose naudojami visai pagal kitą paskirtį. Centriniame Irano Meibodo mieste esantis pašto centras veikia kaip Pašto ir komunikacijos muziejus ir yra turistų pamėgta vieta.
Turistai gali apžiūrėti ir netoli Irano Sabzevaro miesto esančio pašto griuvėsius.
Karališkasis kelias ir įžymioji Persijos pašto sistema gal ir išnykusi, bet Achaimenidų laikų kūrinys ir jo padaryta įtaka peržengė ne tik senovės Irano, Persijos sienas, bet ir turėjo įtakos šiuolaikinio pašto veiklai visame pasaulyje.
Parengta pagal BBC inf.
