Europos gamtinių dujų poreikį subalansuoti turėjo Rusijos noras jas parduoti. Todėl Europos energijos diversifikavimo strategija suteiktų Vakarams reikiamą svertą prieš Maskvą, kuri nenorėtų rizikuoti Europos rinkos praradimu, atlikdama drąsius politinius žaidimus.
Buvo planuojama, kad Europos vyriausybės skatins dujų tiekėjus pereiti nuo didelės apimties daugiamečių sutarčių su Rusijos „Gazprom“ prie trumpalaikių susitarimų, pagal kuriuos jos pirks energiją neilgam naudojimui konkurencingomis kainomis tiesioginėje rinkoje.
Tuo pat metu Europa investuotų į naujas jungtis ir vamzdynus visame žemyne, užtikrindama, kad nė vienas regionas nebūtų priklausomas nuo vienintelio energijos šaltinio. Tuomet Rusija būtų skatinama ir toliau naudoti Ukrainą kaip „patikimą įėjimo tašką“ į Europos rinkas, taip išlaikant savo, kaip „patikimos energijos tiekėjo“, pozicijas žemyne.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai Europa kalbėjo apie savo, kaip didžiulės energijos vartotojos, pranašumą prieš tiekėją Rusiją. Anksčiau europiečiai manė, kad gali rasti būdą, kaip į Vakarus pritraukti didžiulius Irano ir Centrinės Azijos dujų rezervus, tačiau dėl JAV sankcijų Iranui ir padidėjusios Kinijos paklausos, Europai tapo sunku pasiekti šį tikslą.
Pavyzdžiui, plataus užmojo Europos Sąjungos „Nabucco“ dujotiekio projektas, turėjęs į Bendriją tiekti 31 mlrd. kubinių metrų dujų per metus tarp Rytų Turkijos ir Austrijos, galiausiai buvo atšauktas dėl kur kas kuklesnio projekto, kuris Europos rinkoms atgabentų tik 16 mlrd. kubinių metrų dujų per metus.
Pietų energetikos koridorius galiausiai tik padidino, o ne pakeitė priklausomybę nuo rusiškų dujų.
Už Europoje sparčiai kylačių energijos kainų slypi didelis Rusijos šešėlis. Kai kurie dėl žemyno dujų krizės kaltina ES klimato kaitos politiką, kuri padidino konkurenciją dėl gamtinių dujų, nes vis daugiau šalių nusigręžia nuo anglies, tačiau šį kaltinimą tvirtai paneigė Tarptautinė energetikos agentūra.
Realybė tokia, kad šiandieninė krizė yra stipriai susijusi su daugybe geopolitinių ir geoekonominių lošimų, kuriais Europa bandė suvaldyti Rusiją – lošimų, kurie nepasiteisino.
Kai kurias bėdas lėmė tiesiog sėkmės trūkumas. Dar 2016 m. vyravo prielaida, kad Irano branduolinis susitarimas kartu su daugybe gamtinių dujų atradimų Viduržemio jūros rytuose užbaigs Rusijos dominavimą Europos energetikos rinkoje.
Po sankcijų panaikinimo buvo tikimasi, kad tai atvers kelią didelėms investicijoms į nepakankamai išnaudotą ir nepakankamai panaudotą Irano gamtinių dujų sektorių. Tuo pat metu buvo tikimasi, kad Viduržemio jūros rytų valstybių konsorciumas imsis priemonių, kad pradėtų eksplatuoti naujai atrastus atviros jūros dujų telkinius ir sukurtų infrastruktūrą, reikalingą tiems naujiems ištekliams pristatyti laukiantiems Europos vartotojams.
Tačiau buvusio JAV Prezidento Donaldo Trumpo sprendimas 2018 metais išeiti iš Irano branduolinio susitarimo ir atkurti JAV sankcijas nulėmė tokių planų nesėkmę.
Turkija, Libanas, Izraelis, Kipras ir Graikija taip pat nesugebėjo išspręsti savo nesutarimų dėl rytinės Viduržemio jūros dalies.
Maždaug tuo pačiu metu D.Trumpo administracija europiečiams kaip kompensaciją pasiūlė tai, kad jie suteiks žemynui apsauginį skėtį ir parduos didesnį kiekį Šiaurės Amerikos dujų. Tačiau JAV eksporto infrastruktūra į Europą tuo metu buvo nepakankamai išvystyta ir tokia išlieka ir šiandien.
Bet kokiu atveju Amerikos gamintojai mieliau parduodavo į pelningesnes Azijos rinkas, kuriose kainos yra didesnės nei Europos pirkėjų.
D.Trumpas numanomas didysis sandoris niekada nepasiteisino. Be to, kai kurios naujausios aplinkosaugos priemonės, kurių ėmėsi prezidento Joe Bideno administracija, dar labiau trukdys JAV tapti alternatyviu tiekėju Europai.
Tuo pačiu metu per pastarąjį dešimtmetį Rusija pati stengėsi pakeisti geoekonominį balansą. 2004 metais Ukrainos oranžinės revoliucijos metu demokratinis sukilimas neleido Rusijos remiamam kandidatui Viktorui Janukovyčiui laimėti prezidento posto per suklastotus rinkimus.
Tai paskatino rusus sumažinti savo priklausomybę nuo Ukrainos, pradėjus naują dujotiekio projektą: „Nord Stream II“, kuris buvo skirtas tiesiogiai prijungti Rusiją prie Vokietijos per Baltijos jūrą.
Po dešimtmečio, per 2014 m. Ukrainos „Maidano revoliuciją“, V.Janukovičius, kuriam galiausiai pavyko užsitikrinti prezidento postą, buvo pašalintas kito populiaraus protesto judėjimo. Maskvai šis nušalinimas buvo galutinis smūgis Rusijos planams sukurti Eurazijos ekonominę ir politinę sferą per Ukrainos teritoriją.
Taigi Maskva nusprendė tęsti du naujus dujotiekio projektus: antrąjį „Nord Stream“ ir Turkijos projektą „TurkStream“. Pastaroji pakeistų Ukrainą į Turkiją, kaip Rusijos energetinius vartus į ES, ir dar labiau paskatintų Turkijos geopolitinį poslinkį nuo Vakarų.
Europiečiai jau seniai tvirtina, kad ES turi pranašumą Rusijos ir Europos energetikos santykiuose, nes didelė dalis Rusijos gamtinių dujų buvo parduodama tik Europai. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį Rusija išplėtė savo galimybes gaminti suskystintas gamtines dujas arba SGD, kurios gamtines dujas paverčia patogiau gabenama preke, tokia kaip nafta.
Ji taip pat sukūrė naujus eksporto į Aziją maršrutus, ypač svarbų dujotiekį „Gazprom's Power of Siberia“(liet. Gazpromo Sibiro energija“, kuriuo gamtinės dujos tiekiamos į Rusijos Tolimuosius Rytus ir Kiniją, bei vis dažniau gamtines dujas naudoja elektros energijai gaminti.
Tuomet dabartinė Europos energetikos krizė pasireiškė dėl šių geoekonominių veiksnių kartu su oro tendencijomis ir paklausos padidėjimu. Praėjusi žiema Europoje buvo šaltesnė, nei tikėtasi, ir iš saugyklų ištraukė daugiau gamtinių dujų nei įprastai – taigi prognozės, kad ši žiema bus tokia pat šalta, kelia susirūpinimą dėl energijos tiekimo.
Tuo pačiu metu, nepaisant ekonominių nuosmukių, kuriuos sukėlė koronaviruso delta atmaina, pasaulio ekonomika išgyvena atsigavimą. Paklausa auga – ir energetikos pramonėje tai reiškė didesnius nei tikėtasi energijos ir žaliavų atsargų poreikius.
Kol kas Rusija sutiko ir toliau siųsti dujas per Ukrainą iki 2024 m. – apie 40 milijardų kubinių metrų per metus, kaip numatyta sutartyje su Vokietija 2019 m. Tačiau nepaisant JAV bandymų sustabdyti „Nord Stream 2“ statybas taikant sankcijas, dujotiekis buvo baigtas šių metų pradžioje.
Dabar Maskva siekia sertifikuoti „Nord Stream 2“ ir kuo greičiau pradėti ją eksploatuoti, kad pagaliau galėtų atsieti savo energetikos strategiją nuo Ukrainos.
Jei „Nord Stream 2“ pradės veikti, tai pakeis Maskvos ir Kijevo jėgų pusiausvyrą. Ukraina nebegalės pasinaudoti tranzito veto teise dėl Rusijos energijos tiekimo į Europą. Be to, dujotiekis atims iš Ukrainos didelį pajamų šaltinį, o tai savo ruožtu apribos jos galimybes toliau aprūpinti ginkluotąsias pajėgas ir jas didinti, taip dar labiau susilpnant poziciją Rusijos atžvilgiu.
Jungtinės Amerikos Valstijos ir kai kurios Europos šalys vis dar nori sustabdyti dujotiekio projektą, jei įmanoma, neribotam laikui, tikėdamosi, kad delsimas privers Rusiją pasikliauti Ukraina kaip tranzito šalimi.
Tačiau čia Europos strategija atsisuko prieš pačią ES. Laikui bėgant Europos vartotojai nutraukė ilgalaikes sutartis su „Gazprom“, manydami, kad dabartinėje rinkoje bus pakankamai dujų. Vis dėlto šiandien trumpalaikių atsargų itin sunku rasti.
Nors atrodo, kad „Gazprom“ vykdo visus turimus sutartinius įsipareigojimus, pasak ES energetikos komisaro Kadri Simsono, kompanija neišleidžia daugiau dujų tiesioginėms rinkoms.
Kitaip tariant, pagrindinė Europos prielaida – kad „Gazprom“ bus priversta parduoti neįsipareigotas dujas Europai, nes nėra kitų pirkėjų, susiduria su sunkia realybe.
Pirma, „Gazprom“ padarė išvadą, kad šiuo metu yra patenkinta savo pelnu, todėl jiems nereikia parduoti likusių dujų Europai per Ukrainą. Bendrovės pareigūnai teigė, kad jiems turėtų būti suteikta laisvė eksportuoti į Azijos rinkas, parduoti juos vietiniam saugojimui arba panaudoti juos elektros energijai gaminti, kurią vėliau galima parduoti Kinijai šiaurės rytuose.
Antra, atrodo, kad alternatyvūs Europos energijos tiekėjai taip pat mieliau parduos Azijos rinkoms – ypač todėl, nes Pekinas siekia pranokti Europą, kad galėtų užtikrinti, jog šią žiemą Kinijoje nepritrūktų energijos.
Naudodami šį naują svertą, „Gazprom“ laukia, kas nutiks su „Nord Stream 2“, kuris šiuo metu laukia Vokietijos reguliavimo institucijų sprendimo dėl sertifikavimo. Pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užsiminė, kad Europa gaus daugiau Rusijos dujų tik priėmus reikiamą sprendimą. Jei „Nord Stream 2“ nebus sertifikuota, Europa niekada nematys nė vieno kubinio metro dujų, viršijančių 2019 metų dujų sutartyje numatytą kiekį.
Kitas svarbus Europos strategijos elementas buvo glaudžiau integruoti žemyną kaip būdą atsispirti Rusijos energetinei prievartai. Dabar tą pačią vienybę Rusija panaudojo savo naudai.
Daugelį metų Vengrija turėjo tam tikrą ekonominę reikšmę, būdama Rusijos dujų, kertančių per Ukrainą, centru. Kad Rusija galėtų puoselėti Budapeštą kaip savo partnerį Europoje, ji turėjo leisti dujoms tekėti per Ukrainą, tačiau rugsėjo pabaigoje Maskva pasirašė naują ilgalaikę dujų sutartį su Budapeštu, demonstruodama savo naują galią Kijevui.
Jame Vengrija vėl sutiko būti rusiškos energijos gabenimo centru, tačiau šį kartą į šalį patenka ne per Ukrainos maršrutą, bet per naują pietinį maršrutą, kuriame naudojamas „TurkStream“ dujotiekis.
Iš tiesų, net jei „Nord Stream 2“ paleidimas bus delsiamas, Rusijos dujos jau teka per Juodąją jūrą į Europinę Turkijos dalį. Iš ten dujos gali pasiekti visus Rusijos klientus pietryčių Europoje, o jiems nebereikia nerimauti, kad tolesni nesutarimai Ukrainos ir Rusijos santykiuose paveiks jų pačių energetinį saugumą.
Rusija įsitikusi, kad Europos šalys nenorės savo energetinio ir ekonominio saugumo susieti su Ukrainos, kaip pagrindinės Rusijos dujų tranzito šalies, likimu. „Gazprom“ taip pat suskubo parodyti savo Europos klientams, kad Rusijos gamintojai dabar domisi pirkėjais už žemyno ribų.
Tačiau Rusijos strategijoje taip pat yra pavojų. Galų gale daugelis energijos technologijų, kurias laikome savaime suprantamu dalyku – nuo ličio baterijų iki skalūninių dujų – buvo sukurtos praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmetyje. Ir toliau didėjant Europos kainoms, kai kurios šiuo metu į Azijos rinkas nukreiptos atsargos gali būti nukreiptos atgal į Europą.
Energetikos įmonėms dujų gamybos projektai, kurių vykdymas prieš porą mėnesių atrodė per brangus ar žalingas aplinkai, dabar gali tapti pelningais. Pavyzdžiui, Norvegijos valstybinė energetikos bendrovė „Equinor“ ruošiasi didinti dujų eksportą dėl gresiančio trūkumo rinkoje.
Politiškai taip pat vis dar nustatoma kitos Vokietijos vyriausybės sudėtis. Priklausomai nuo žaliųjų vaidmens, Maskva Berlyne galėtų rasti mažiau draugišką partnerį. ES taip pat gali turėti svertų prieš Rusiją, priklausomai nuo to, kaip ji nuspręs interpretuoti ir taikyti naujai siūlomą anglies dioksido mokestį tradiciniam Rusijos eksportui į Europą.
Po energetinės krizės ES gali būti labiau pasiryžusi imtis griežtesnio požiūrio, kad Rusija atitiktų savo aplinkosaugos kriterijus. Rusijos machinacijos taip pat suteikė naują skubumą Viduržemio jūros rytinėje dalyje vykusiems projektams, kurie 2016 m. davė daug pažadų. Pavyzdžiui, rugsėjo pabaigoje Prancūzija ir Graikija pasirašė naują gynybos susitarimą teikti karinę pagalbą viena kitai.
Jų netiesioginė išorės grėsmė – Turkija. Susitarimas rodo vis didėjantį nusivylimą aklavietėmis dėl teritorinių pretenzijų Viduržemio jūros rytinėje dalyje ir jų stabdžius regiono energetinių išteklių plėtrai.
Kiti laikinai sustabdyti projektai, pavyzdžiui, Trans-Kaspijos dujotiekis, kuriuo pagrindiniai Turkmėnistano dujų telkiniai būtų sujungiami su Europa per Pietų dujų koridorių, arba Irano projektai, kurių pažanga priklauso nuo J.Bideno administracijos ir Irano vyriausybės – galėtų vėl pasiūlyti tvarių alternatyvų prieš Rusijos tiekėjus.
Prieš penkerius metus vyravo nuostata, kad Rusija yra visiškai priklausoma nuo Europos rinkų. Šiandieninė krizė primena, kad Europa yra tokia pat priklausoma nuo Rusijos. Tačiau iš krizės sukuria galimybių langus, o tai reiškia, kad per penkerius metus daug kas gali pasikeisti.
Parengta pagal ‘World politics review“ inf.
