Klausiamas, ar jaučia pasididžiavimą, kad būtent jis sunaikino žmogų, suplanavusį tūkstančius gyvybių nusinešusius 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolius JAV, dabar 45 metų R.O’Neillas purto galvą: „Ne, jokio pasididžiavimo. Jaučiuosi pagerbtas, kad galėjau būti komandos dalimi. Daugelis kitų būtų galėję tai padaryti. Buvau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Mes atlikome savo darbą.“
SEAL 6-oji komanda, kuriai vadovavo R.O’Neillas, 2011 metų gegužės 2 d. užklupo O.bin Ladeną jo name Abotabado mieste Pakistane.
Montanos valstijoje užaugęs R.O’Neillas būdamas 19-os įstojo į JAV karines jūrų pajėgas ir ten buvo parengtas elitinių specialiųjų pajėgų SEAL („Sea, Air and Land“ trumpinys – „Jūra, oras ir vanduo“. – Red.) komandosu. Amerikietis dalyvavo dešimtyse kovinių operacijų Afganistane, Somalyje, Irake.
– Nuo O.bin Ladeno suplanuotų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių praėjo du dešimtmečiai. Kokios mintys tą dieną sukosi jūsų galvoje? – buvo paklausta R.O’Neillo.
– Kaip ir kiekvienas, prisimenu, kur tuo metu buvau. Aš – Vokietijos mieste Štutgarte. Mes, SEAL komanda, kaip tik baigėme savo misiją Kosove ir treniravomės su šalių sąjungininkių – vokiečių, norvegų, britų – specialiaisiais daliniais.
Kai 2001 metų rugsėjo 11-ąją Niujorke pirmasis lėktuvas 8 val. 46 min. rėžėsi į Pasaulio prekybos centro šiaurinį bokštą, dar galvojome, kad gal tai nelaimingas atsitikimas. Bet aš pamaniau: graži diena, mėlynas dangus, geras matomumas – tai tikrai negali būti atsitiktinumas.
Matėme per televiziją tiesiogiai rodomus vaizdus ir buvome liudininkai, kai antrasis lėktuvas rėžėsi į Pasaulio prekybos centro pietinį bokštą.
– Tačiau šįmet kaip tik prieš rugsėjo 11-ąją JAV ir NATO sąjungininkai pasitraukė iš Afganistano.
Kokia jūsų, dalyvavusio ten daugelyje susirėmimų, nuomonė dėl šio žingsnio?
– Mums reikėjo pasitraukti daug anksčiau. Niekada neturėjo būti vadovaujamasi nuostata „viskas arba nieko“. Įžengiame į Afganistaną, išvejame Talibaną, sunaikiname „Al Qaeda“ ir paliekame toje šalyje tik nedidelę karinę bazę. Taip turėjo būti.
Ne mūsų uždavinys buvo statyti mokyklas žmonėms, kurie to nenori.
– Dabar Afganistaną vėl valdo Talibanas ir pasaulis dėl to kaltina JAV prezidentą Joe Bideną.
– Būtent. Jei nori pralaimėti, atiduok vadovavimą į politikų ir teisininkų rankas, – taip ir padarėme. Mes, amerikiečiai, nelaimėjome jokio karo nuo to laiko, kai 1945-aisiais numetėme bombas virš Japonijos. Nebelaimime jokio karo.
– Dažnai jūs esate vadinamas R.O’Neillu, kuris nužudė O.bin Ladeną.
– Toks nenoriu būti žinomas. Žmonės sako: jei buvai SEAL narys, toks liksi visada. Atkertu: buvau SEAL, bet nesu.
Vienintelė priežastis, kodėl nušoviau O.bin Ladeną, buvo ta, kad prieš mane laiptais aukštyn kopė tas, kuris buvo už mane drąsesnis. Bet jis ėjo tiesiai, o aš pasukau į dešinę ir atsidūriau priešais O.bin Ladeną.
– Sulaukėte teroristų grupuotės „Islamo valstybė“ grasinimų.
– Taip, bet „Islamo valstybė“ grasina visiems.
– Ar prieš duodamas interviu iš anksto išsiaiškinate, su kuo bendrausite ir patikrinate pokalbio vietą?
– Žinoma. Nebijau pavojaus, bet apie jį žinau.
– Augote nedideliame Bjuto mieste. Kodėl vaikinui iš Montanos valstijos kilo mintis Pakistano kalnuose medžioti O.bin Ladeną? Esate kilęs iš kariškių šeimos?
– Ne, esu pirmasis. Mane paliko draugė ir dėl to norėjau išvykti iš Montanos. Lengviausias kelias ištrūkti iš ten – kariuomenė.
– Kodėl pasirinkote JAV karinio jūrų laivyno specia liąsias pajėgas SEAL?
– Grynas atsitiktinumas. Iš tikrųjų norėjau patraukti į jūrų pėstininkus, nes ten turėjau draugų. Jie buvo puikiai apsikirpę, atrodė stiprūs ir nešiojo įspūdingas uniformas.
Bet kai atėjau į naujokų verbavimo biurą, kaip tik tuo metu ten nebuvo jūrų pėstininkų atstovo.
„Kur tas tipas?“ – pasiteiravau vaikino iš karinio jūrų laivyno. Jis mane ir perkalbėjo. Jam reikėjo įvykdyti naujokų kvotą.
– Ar jautėtės laimingas išvykęs iš Montanos?
– Taip, buvo įdomu. Mano pirmoji tarnybos vieta buvo Didieji ežerai netoli Čikagos, kur įsikūrusi karinio jūrų laivyno naujokų rengimo stovykla.
Ten suvokiau: nesvarbu, kas esi. Mums visiems tai buvo pirmoji diena. Visi bijojome. Bijoti normalu. Kai žvelgiau į akis kiekvienam iš ten esančių, supratau, kokią baisią klaidą padariau čia būdamas.
– Kodėl?
– Dėl nežinios, nes palieki savo komforto zoną. Dauguma mieliau lieka joje ir būna vidutinybės, nei ryžtasi prarasti patogumą.
Nepaprasti žmonės – tai normalūs žmonės, kurie nusprendžia išeiti iš savo komforto zonos.
– Daugelis neištveria naujokų rengimo stovykloje. Vienas dalykas tarnauti jūrų pėstininku, bet visai kas kita tapti SEAL nariu.
– Pirmiausia reikia nuolankumo. Tai galioja ne tik SEAL, bet visoms pasaulio specialiosioms pajėgoms.
Visada yra žmonių, geresnių už tave. Užuot juos menkinęs, verčiau turėtum iš jų mokytis.
Kodėl jie geresni? Kokie jų pomėgiai, įpročiai? Kodėl šitas daug greitesnis, mylią įveikdamas per 5 min. 30 sek.? Kada jis keliasi? Ką valgo pusryčiams? Kodėl toks gabus?
Nuolankumas – svarbiausia. Jeigu ten, kur esi, laikai save protingiausiu, atsidūrei netinkamoje vietoje.
– Kada sužinojote, kad esate atrinktas operacijai „Neptūno ietis“? („Operation Neptune Spear“ buvo pavadinta misija, per kurią nukautas O.bin Ladenas.)
– Apie misiją sužinojau prieš tris savaites. Buvau Majamyje su savo komanda ir mokiausio kovinio nardymo. Jie sukvietė 28 vyrus iš mūsų į Virdžinija Bičą (šiame mieste Virdžinijos valstijoje prie Atlanto vandenyno Česapiko įlankos yra JAV karinė oro bazė. – Red.).
Vadai nepasakė mums nieko konkretaus, bet įtarėme: čia ruošiama kažkas svarbaus.
Likus dviem savaitėms iki misijos jie prasitarė: esama tam tikrų požymių.
Ir dar po trijų dienų: tai apie O.bin Ladeną.
– Ar jums pasakojo, kokia informacija padėjo susekti O.bin Ladeno slėptuvę? Jo pėdsakų JAV žvalgyba ieškojo daug metų.
– Taip, vadai pradėjo mums apie tai pasakoti: susitikome su moterimis, kurios rado O.bin Ladeną, konkrečiai viena moterimi. Jos vardas Maya. Ji išsamiai mums paaiškino, kaip jį aptiko.Bet nusprendėme, kad šito mums neprivalu žinoti. Tiesiog įvykdykime tai.
Ar man reikia žinoti, kaip gaminamos dešrelės? Valgau, ir tiek. Puikiai valdau ginklus ir kirvius. Parodai man kryptį, o aš tai atlieku.
– Jūs treniravotės Šiaurės Karolinos valstijoje, kur viskas buvo tiksliai atkartota kaip Abotabade, kur slapstėsi O.bin Ladenas.
– Buvo panašu. Tai buvo skirta ne tiek mums, kiek sprendimams priimti. Vadai norėjo pamatyti, kad galime įvykdyti užduotį. Buvome pasirengę. Žmonės, kuriuos jie pasirinko, buvo dalyvavę daugiau nei 400 kovinių misijų.
– SEAL vyrai Afganistane įlipo į du sraigtasparnius „Black Hawk“ ir naktį skrido Pakistano kryptimi.
Koks buvo jūsų, kaip vadovo, vaidmuo?
– Turėjau nuvesti komandą iki O.bin Ladeno namo stogo – snaiperius, vertėją ir šunį Cairo. Turėjome tobulą planą, bet tobulų planų niekada nebūna.
Taip nutiko ir šiuo atveju. Vienas sraigtasparnių atsitrenkė į gretimą aptvarą ir iš ten savo vyrus teko ištraukti.
– Ar gerai ginkluoti buvo O.bin Ladeno žmonės?
– Mes daug geriau nei jie. Jie šaudė ir mes šaudėme į juos ir laimėjome. Viskas taip paprasta.
„Al Qaeda“ turėjo vienintelę galimybę mus įveikti, jei būtų numušusi sraigtasparnį. O vienas prieš vieną esame daug pranašesni.
– Ir šios konkrečios kovos metu?
– Be jokios abejonės. Susišaudymai truko sekundę. Manau, todėl gauname didelius pinigus.
– Kiek?
– Mes, JAV karinio jūrų laivyno specialiųjų pajėgų nariai, uždirbame tiek pat, kiek socialinės paramos gavėjai. Kiek – nežinau.
– Nesąmonė. Maždaug kiek?
– Aš buvau vadovas. Galbūt 70 tūkst. dolerių (apie 60 tūkst. eurų) per metus.
– Gavote kokią nors premiją už šią misiją?
– Ne. Gavome pliaukštelėjimą per užpakalį: ačiū, kad esate.
– Ir tai viskas?
– Mes likome gyvi, o tai irgi malonu. Ne, tai buvo garbė. Žmonės, kurie nesulaukia pripažinimo, – lakūnai, kurie mus atskraidino. Geriausi pasaulio pilotai. Vienam sraigtasparniui – du žmonės, jie garantavo, kad sraigtasparnis veiks. Jie žinojo, kaip atidaromos durys.
Įsivaizduokite, du sraigtasparniai nusileidžia O.bin Ladeno žemės valdoje, o kvailiai iš SEAL nežino, kaip atidaryti duris. Šie žmonės nesulaukia jokio pagyrimo. Niekada. Nesuvokiama. O juk mes visi – viena komanda.
– Esama skirtingų O.bin Ladeno nužudymo versijų. Pagal vieną jų, pirmasis šaulys į jį nepataikė, po to jūs pataikėte. Pagal kitą, šaulys pataikė į O.bin Ladeną jau iš laiptinės, po to jūs šovėte.
– Viskas, ką žinau: kai į jį šoviau, jis dar stovėjo. Rankas buvo uždėjęs Amal bin Laden, jauniausiai iš keturių savo žmonų, ant pečių, ir tai buvo grėsmė. Jis buvo gyvas, stovėjo ir buvo pavojingas.
Tris kartus šoviau į jį – į veidą. Buvau tiesiog laimingas, kad tai įvykdėme. Pirma mintis – dabar galime gyventi. Dingstame iš čia.
– Tikrai buvote laimingas?
– Ne, kai jį nušoviau, susimąsčiau: ar tai geriausia, ką esu padaręs, ar blogiausia? Ir atsakymo vis dar nežinau.
– O.bin Ladenas negyvas. Reikia sugrįžti. Ką darėte toliau?
– Turėjome 90 minučių skristi iki sienos su Afganistanu, kad nebūtume numušti.
– Kada palengvėjo?
– Kai kirtome sieną ir pilotas pasakė: „Pirmą kartą gyvenime, džentelmenai, būsite laimingi girdėdami šiuos žodžius: „Sveiki atvykę į Afganistaną.“ Likome gyvi ir tai įvykdėme. Niekas nebuvo sužeistas.
Kai nusileidome, matėme moterį, kuri susekė O.bin Ladeną, viceadmirolą Billą McRaveną, vadovavusį misijai.
Atgabenome O.bin Ladeno kūną ir jį perdavėme kariuomenei, paskui jis buvo nugabentas į „USS Carl Vinson“ lėktuvnešį ir iš ten palaidotas jūroje.
Mes ten stovėjome ir valgėme sumuštinius. Šalia mūsų gulėjo O.bin Ladenas.
Per televiziją pasirodė prezidentas Barackas Obama ir pasakė: „Dabar galiu pranešti amerikiečių tautai ir pasauliui: Jungtinės Amerikos Valstijos atliko misiją, nužudė Osamą bin Ladeną, „Al Qaeda“ vadovą.“
Kramsnojau pusryčių sumuštinį, girdėjau prezidentą sakant žodžius „Osama bin Ladenas“, žvelgiau į O.bin Ladeną ir galvojau: „Po velnių, aš čia patekau? Iš Bjuto, Montanos? Koks mažas pasaulis! Du vyrai, nepažinoję vienas kito, susitiko šią akimirką. Neįtikėtina.“
– Vis dar nesutariama, koks buvo šios misijos tikslas, – nužudyti ar suimti („kill-or-capture“), o gal veikiau konkretus įsakymas nužudyti?
– Nužudyti arba suimti. O.bin Ladenas buvo toks pavojingas.
Jis turėjo mažiau negu sekundę mus įtikinti jo nenušauti. Jei būtų iškėlęs rankas į viršų, pakėlęs marškinius ir po jais nebūtų buvusios liemenės su sprogmenimis, tuomet būtume jį suėmę.
– Tikrai nebuvo jokio slapto nurodymo O.bin Ladeną bet kokiu atveju sunaikinti?
– Ne, bet su SEAL 6-ąja komanda nėra juokų.
O.bin Ladenas pajudėjo, jis griebėsi manevro.
– Kodėl palikote specialiąsias pajėgas 2012-aisiais?
– Praėjus vos keliems mėnesiams po O.bin Ladeno operacijos, 2011 m. rugpjūčio 6-ąją, Afganistane numušus sraigtasparnį praradome 31 vyrą. Visi žuvo.
Tiesiog man atėjo laikas. Dalyvavau daugelyje kovinių operacijų ir dažnai vos per plauką išvengiau mirties. Norėjau dar pamatyti savo vaikų vestuves.
– Esate SEAL 6-osios komandos veidas. Jums tenka visa garbė, kitų nepažįsta niekas.
– Nenorėjau tapti įžymus. Bet darau viską, ką galiu, kad tuo naudodamasis atkreipčiau dėmesį į kitus.
Įsteigiau fondą „Special Operator Transition“, kuris padeda karinę tarnybą palikusiems vyrams ir moterims įsilieti į privatų sektorių.
– Iš šlovės, kurią pelnėte nušovęs O.bin Ladeną, susižeriate daug pinigų. Kiti specialiųjų pajėgų nariai – jūsų komanda, kurią taip giriate, negauna nieko.
– Mano knygos buvo išpirktos, nes viską padariau tinkamai.
Įkūriau alaus daryklą „Armed Forces Brewery“, esu verslininkas. Rodau savo gyvenimo aprašymą ir tuomet žmonės samdo mane dėl mano talentų. Kas nesinaudoja tuo, ką pasiekė praeityje? Pavydas mane erzina.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
