Knygoje „Žiaurios moterys“ 54-erių N.Saimeh analizuoja, kokios aplinkybės lemia moterų žiaurumą.
„Sunkia psichikos liga nesergančios moterys savo aukas dažnai renkasi iš artimos socialinės aplinkos dėl visiškai skirtingų motyvų: jei kalbama apie itin smurtaujantį partnerį, tai – tirono nužudymas.
Moteris nužudo sutuoktinį ar gyvenimo draugą siekdama išsivaduoti iš baimės ir pagaliau turėti ramybę, – sakė N.Saimeh. – Esama žmogžudysčių, susijusių su naujais santykiais ar meilės romanais, nes buvęs partneris ar draugas stoja skersai kelio. Tai vadinama kliūties pašalinimu.
Žiauru, bet taip yra. Aukomis tampa ir vaikai, nes tai dažnai lemia nepageidaujami ar nuslėpti nėštumai, taip pat pernelyg slegianti motinos pareigų našta.“
– Pirmasis knygoje „Žiaurios moterys“ aprašomas atvejis yra Lolos Zapatero (išgalvota pavardė ir vardas). Į lagaminėlį susidėjusi savotiškus kankinimo įrankius ji nužudė narkotikų prekeivį. Turėjo ji ir medžioklinį peilį.
– Taip, toks naudojamas sužeistam šernui pribaigti. Įspūdingas žudymo įrankis. Ir jei naudojamas toks kaip šis medžioklinis peilis, tai jau šį tą reiškia.
– Kokių ginklų paprastai griebiasi moterys?
– Nelygu, į ką juos nukreipia. Partneriai dažnai užpuolami miegantys, kai yra bejėgiai. Jie neretai mirtinai sumušami arba nuduriami.
Kai partnerio ar draugo mirtį bandoma pateikti kaip natūralią, pavyzdžiui, dėl turtinių priežasčių, griebiamasi nuodijimo. Į maistą ar gėrimą ilgesnį laiką neretai įmaišoma nuodų.
Prieš vaikus naudojamas vadinamas minkštasis būdas – pagalve užspaudžiamos burna ir nosis.
– Ar moterys žudikės mažiau nuspėjamos ir išradingesnės?
– Žudymo būdą veikiau lemia asmenybė, turimos priemonės ir ketinimai. Kai mirtį norima pateikti kaip natūralią, o galva suskaldoma plaktuku, vargu ar galima daryti tokią išvadą.
– Bet Lolos Zapatero pabandytas žudymo būdas – neįprastas.
– Lola Zapatero – moteris, kurios vaikystė buvo sunki. Ji patyrė motinos priešiškumą, dar būdama mergaitė – seksualinę prievartą. Ji – labai intelektuali, gyveno su vyru, su kuriuo jos buvimas galėjo būti darnus.
Bet Lola Zapatero pradėjo vyro nekęsti, nes negalėjo išsaugoti šiltų jausmų ir nevertino žmonių, kurie jai tiesia pagalbos ranką. Galiausiai ji nudūrė kitą vyrą, turėjusį tas pačias fizines savybes kaip ir jos partneris.
– Supainiojo?
– Jokiu būdu. Apskritai reikia pasakyti, kad iš tikrųjų turėjo būti nužudytas gyvenimo draugas, o tikroji auka buvo tik bandomasis objektas.
– Ar Lola Zapatero nusikalsti bandė sąmoningai?
– Manau, kad taip, net jei to atvirai nepripažino.
– Ar esate vertinusi kelias žmogžudystes įvykdžiusių moterų elgseną?
– Turėjau klientę, kuri nužudė tris savo vaikus. Pirmoji žmogžudystė buvo įvardyta kaip staigi mirtis. Bet kai mirė du vyresnieji vaikai, buvo pradėta iš naujo tirti jauniausiojo mirtis.
– Koks buvo jos motyvas?
– Moteris buvo emociškai sugniuždyta. Vieniša, kentėjo nuo depresijos, turėjo finansinių problemų, o svarbiausia – jos požiūris į save buvo labai neigiamas. Šios moters nusikaltimai buvo ir tragiška bausmės sau forma, kad ir kaip keistai tai skambėtų.
Ne kiekvienas nusikaltimas, kuris atrodo protu nesuvokiamas, yra sutrikusios psichikos pasekmė. Kodėl iš tikrųjų įsivaizduojame, kad blogį sukelia kas nors nesveiko? Sunkūs smurtiniai nusikaltimai sukrečia mūsų normoms paklūstančią struktūrą. Nusikaltimai atskleidžia grėsmingą žmogaus paveikslą.
Požiūris į blogį kaip į kažką nesveiko – tai gynybos forma siekiant nusikaltėlį ar nusikaltėlę priskirti prie kitos kategorijos, nei mes esame. Žmogaus klaidą esame linkę laikyti sveikatos problema. Bet visuomenės ir politikų požiūris į smurtinius nusikaltimus neturi būti vienpusiškas.
– Ar iš tikrųjų moterys dažniau žudo, kai nori išsiskirti, o vyrai – kai jiems nepavyksta išsaugoti partnerystės?
– Taip. Ypač vyrų logika iš pradžių atrodo keista: jei ką nors nužudysiu, jo nebebus mano kasdieniame gyvenime. Bet galiu bent jau būti užtikrintas, kad partneris ar partnerė nebeturės be manęs jokio savarankiško gyvenimo. Ir tokiu būdu jis ar ji priklauso man.
Tai – stiprus savininkiškumo jausmas. Jis būdingas vyrams.
– Knygoje minimas kitas atvejis, kai moteris, būdama aptemusios sąmonės, tampa žudike. Kuo jos elgesys skiriasi nuo vyrų žudikų?
– Tokių moterų pasitaiko retai. Rengiantis nusikaltimui ir jį vykdant žiaurus smurtas man žinomoje byloje nesiskyrė nuo vyrų nusikaltėlių. Šiuo atveju buvo perimtas itin vyriškas vaidmens stereotipas.
Tokius nusikaltimus dažnai lemia piktybiškai perdėtas savęs aukštinimas, savo teisių vertinimas: kiti asmenys menkesni, neturi teisės gyventi. Jie įvardijami kaip asmeninio streso priežastis, kuri turi pateisinti žmogžudystę. Be to, tokie žmonės turi polinkį į savižudybę.
– Tiriant tokius nusikaltimus dažnai paaiškėja, kad jie ne tik buvo skrupulingai planuojami, bet ir apie juos vienokiu ar kitokiu būdu buvo pranešta. Ar reikėtų kontroliuoti paauglių dienoraščius, tiesioginius pokalbius ir paieškas internete?
– Kai drauge gyvenantys žmonės vienas su kitu palaiko artimus ryšius, pastebi, kai kuris nors iš jų pasikeičia.
Pagrindinė šeimų, kurių nariui ar narei gali tai nutikti, problema – kad jų santykiai nėra artimi. Kiekvienas gyvena sau. Man keista, kad tėvai pakenčia, kai jų atžala užsidaro savo kambaryje ir neleidžia metų metus jiems įeiti.
– Pastaruoju metu Vokietijoje būta atvejų, kai moterys padėjo vykdyti ir toleravo nusikaltimus ar net pačios išnaudojo, prievartavo, kankino vaikus. Su kokiomis nusikaltėlėmis susiduriate?
– Tai dažnai būna moterys iš nedarnių šeimų, patyrusios lytinę prievartą. Jos iš dalies susitapatina su agresyviu seksualiniu vyrų vaidmeniu, kad kitas jai paklustų ir tarnautų. Tai – jų savisauga prisitaikant prie aplinkybių.
– O gal ir kultūros suformuotas įvaizdis, kad moterims tiesiog nepriskiriame tokių nusikaltimų?
– Seksualumas ir agresija labiau siejami su vyru. Be to, tūkstantmečius ugdėme neseksualios moters įvaizdį: kultūros istorijos požiūriu moteris visada yra madona – neseksuali. Pirmiausia ją matome motiniškai rūpestingą.
– Moterį, kuri apimta psichozės nužudo savo vaiką ir yra nesveikos psichikos, taip pat galima užjausti?
– Ne visada lengva kiekvieną žmogų užjausti, bet visiems reikia užuojautos. Šis požiūris neturi nieko bendra su šališkumu. Labiau gilinuosi į žmogaus biografijos niuansus, poelgio tragiškumą. Bandau suvokti nusikaltėlio ar nusikaltėlės padėtį. Tai – tarsi erdvė, į kurią įžengiu. Bet visada turiu žinoti, kur durys, pro kurias reikia išeiti.
