Šimtai policijos pareigūnų, ginkluotų šautuvais, ėjo nuo durų iki durų uigūrų bendruomenės gyvenvietėje, jie varė žmones iš namų, uždėdami antrankius ir galvos gobtuvus, grasindami sušaudyti, dienraščiui CNN pasakojo buvęs Kinijos policijos pareigūnas.
„Smurtaudami mes paėmėm juos visus per naktį, – sakė jis. – Jei vienoje apskrityje buvo šimtai žmonių, tai tu turėjai suimti tuos šimtus žmonių.“
Norėdamas apsaugoti savo šeimos narius, likusius Kinijoje, buvęs detektyvas paprašė būti identifikuotas tik kaip Jiangas.
Per tris valandas trukusį interviu CNN, Jiangas atskleidė retas detales apie tai, ką jis apibūdino kaip sistemingą kankinimo kampaniją prieš etninius uigūrus, kurią Kinija neigia jau ne vienerius metus.
„Spardykite juos, muškite juos, – įsakymą prisiminė Jiangas, pasakodamas, kaip jis ir jo kolegos tardė sulaikytus policijos areštinėse. – Kol jie verkdami atsiklaups ant grindų.“
Per savo laiką Sindziange Jiangas sakė, kad kiekvienas naujas sulaikytasis buvo mušamas tardymo metu, įskaitant vyrus, moteris ir 14 metų paauglius.
Žmonės buvo pririšami prie metalinės ar medinės „tigrinės kėdės“, skirtos tvirtai supančioti įtariamuosius, taip pat buvo pasitelkiami kiti kankinimo metodai: žmonių pakabinimas ant grandinių, seksualinis smurtas, elektros smūgiai ir dusinimas vandeniu. Pasak kino, kaliniai dažnai buvo verčiami nemiegoti kelias dienas ir gyventi be maisto bei vandens.
„Kiekvienas naudoja skirtingus metodus. Kai kurie netgi naudoja laužtuvus arba geležines grandines su spynomis, – pasakojo Jiangas. – Policininkai užlipdavo ant įtariamojo veido ir liepdavo prisipažinti.“
Įtariamieji buvo kaltinami teroristiniais nusikaltimais, tikino Jiangas, tačiau jis mano, kad „nė vienas“ iš šimtų kalinių, kuriuos jis suėmė, nepadarė jokio nusikaltimo.
„Jie yra paprasti žmonės“, – apgailestavo jis.
Kankinimai policijos areštinėse baigdavosi tik tada, kai įtariamieji prisipažindavo, nurodė Jiangas. Tada jie paprastai buvo perkelti į kitą įstaigą, pavyzdžiui, į kalėjimą ar darbo stovyklą.
Siekdamas įrodyti savo liudijimų teisingumą, Jiangas CNN parodė savo policijos uniformą, oficialius pažymėjimus, nuotraukas, vaizdo įrašus ir Kinijos asmens tapatybės dokumentus, kurių, pasak naujienų portalo, dauguma negali būti paskelbti siekiant apsaugoti jo tapatybę.
CNN nepatvirtino Jiango teiginių, tačiau kelios jo prisiminimų detalės atkartoja dviejų uigūrų aukų, kurias CNN apklausė anksčiau, patirtį. Daugiau nei 50 buvusių stovyklos sistemos kalinių taip pat pateikė liudijimus „Amnesty International“ , kuri birželį išleido 160 puslapių ataskaitą pavadinimu „Kaip mes buvome priešai kare“: masinis Kinijos internavimas, kankinimas ir musulmonų persekiojimas Sindziange.
JAV valstybės departamentas apskaičiavo, kad nuo 2017 m. Sindziango internavimo stovyklose buvo sulaikyta iki 2 milijonų uigūrų ir kitų etninių mažumų. Kinija teigia, kad šios stovyklos yra auklėjamosios, skirtos kovai su terorizmu ir separatizmu, ir ne kartą neigė kaltinimus žmogaus teisių pažeidimais.
„Noriu pakartoti, kad vadinamasis genocidas Sindziange yra ne kas kita, kaip gandas, paremtas paslėptais motyvais ir melu“, – birželio mėnesį atkirto Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Zhao Lijianas.
„Kiekvienas turi pasiekti tikslą“
Kai pirmą kartą Jiangas buvo dislokuotas Sindziange, jis troško padėti nugalėti terorizmo grėsmę, kuri, kaip jam buvo pasakyta, gali kelti grėsmę jo šaliai. Po daugiau nei 10 metų policijoje jis taip pat norėjo paaukštinimo.
Jis sakė, kad jo viršininkas paprašė užimti šį postą, sakydamas, kad „separatistų pajėgos nori padalinti tėvynę. Mes privalome juos visus nužudyti.“
2014 m. pradėta kampanija „Suduok stipriai“ sukūrė masinę regiono etninių mažumų sulaikymo programą, kurios gali būti pasiunčiamos į kalėjimą ar darbo stovyklas už tai, kad tiesiog turi per daug vaikų, nešioja skraistes ar tiesiog augina barzdą.
Jiangas parodė portalui CNN vieną dokumentą su oficialia Pekino 2015 m. išleista direktyva, raginančią kitas Kinijos provincijas prisijungti prie kovos su terorizmu šalyje.
Jiangui buvo pasakyta, kad 150 tūkst. provincijos policininkų buvo įdarbin pagal schemą „Pagalba Sindziangui“. Laikinos komandiruotės buvo finansiškai naudingos – Jiangas sakė, kad dislokacijos metu gavo dvigubą atlyginimą ir kitas išmokas.
Tačiau greitai Jiangas nusivylė savo nauju darbu ir smurto tikslu.
Per įprastas vienos nakties operacijas Jiangas sakė, kad jiems buvo pateikiami žmonių sąrašai, kuriuos reikia suimti, taip policijos pajėgos įvykdo oficialias suimamų uigūrų skaičiaus kvotas.
„Viskas suplanuota ir turi sistemą, – sakė Jiangas. – Kiekvienas turi pasiekti savo tikslą.“
Jei kas nors priešindavosi areštui, policijos pareigūnai „įremdavo ginklą į galvą ir liepdavo nejudėti. Jei pajudėsi, būsi nužudytas.“
Jis sakė, kad policijos pareigūnų komandos taip pat atlikdavo kratas žmonių namuose ir atsisiųdavo duomenis iš kompiuterių ir telefonų.
Kita taktika buvo pasinaudoti vietovės bendruomenės komitetu ir sušaukti vietos gyventojus į susitikimą su kaimo vadovu, ten juos masiškai sulaikant.
Jiangas nurodė, kad pareigūnai Sindziangą traktuoja kaip karo zoną, o policijos pareigūnams buvo pasakyta, kad Uigurai yra valstybės priešai.
„Kai kurie yra tiesiog psichopatai“
Pasak Jiango, policijos areštinėse pagrindinis tikslas buvo išgauti iš sulaikytųjų prisipažinimą, o seksualinis kankinimas buvo viena iš taktikų.
„Jei nori, kad žmonės prisipažintų, naudoji elektros šoko lazdą su dviem aštriais galiukais viršuje, – prisiminė Jiangas. – Mes užrišame du elektros laidus ant lazdos galiukų ir prikabiname laidus ant jų lytinių organų.“
Jis prisipažino, kad per tardymus jam dažnai tekdavo vaidinti „blogą policininką“, tačiau sakė, kad vengė blogiausio smurto, skirtingai nei kai kurie jo kolegos.
„Kai kurie žmonės tai vertina kaip darbą, kai kurie yra tiesiog psichopatai“, – įsitikinęs jis.
„Jie mus pakabino ir sumušė“
Omiras Bekali, kuris dabar gyvena Nyderlanduose, taip pat kovoja su savo skaudžia patirtimi stovyklų sistemoje.
„Agonija ir kančios, kurias patyrėme (stovykloje), niekada neišnyks ir niekada neišeis iš mūsų galvos“, – sakė 45 metų Bekali.
O.Bekali gimė Sindziange, jo motina – uigūrė, tėvas iš Kazachstano, kur jis ir persikėlė gyventi. Verslo kelionės į Sindziangą metu jis buvo sulaikytas, o po savaitės buvo tardomas ir kankinamas keturias dienas ir naktis Karamajaus miesto policijos nuovados rūsyje.
„Jie pasodino mane į „tigro“ kėdę, – sakė Bekali. – Jie mus pakabino ir mušė į šlaunis ir klubus mediniais deglais, geležiniais botagais.“
Jis sakė, kad policija bandė jį priversti prisipažinti, kad remia terorizmą, vėliau aštuonis mėnesius jis praleido darbo stovykloje.
„Kai jie pirmą kartą uždėjo grandines ant mano kojų, iš karto supratau, kad patekau į pragarą“, – prisiminė O.Bekali. Jis sakė, kad prie kalinių rankų ir kojų buvo pritvirtintos sunkios grandinės, verčiančios juos būti susilenkusiems net ir miegant.
Uigūras tikino, kad ten prarado maždaug pusę savo kūno svorio ir „atrodė kaip skeletas.“
O.Bekali teigė, kad kol buvo stovykloje, mirė du žmonės, kuriuos jis žinojo. Jis taip pat apgailestavo, kad jo motina, sesuo ir brolis buvo išsiųsti į stovyklas, ir jam buvo pasakyta, kad jo tėvas Bakri Ibrayimas mirė sulaikytas Sindziange.
Sindziango vyriausybės pareigūnai atsakė į CNN klausimus apie O.Bekali ir patvirtino, kad jis buvo suimtas aštuoniems mėnesiams dėl įtariamų terorizmo nusikaltimų. Tačiau pareigūnai teigė, kad jo teiginiai apie kankinimus ir jo šeimos sulaikymas yra „visiški gandai ir šmeižtas“. Pasak jų, jo tėvas mirė nuo kepenų vėžio, o jo šeima „šiuo metu gyvena normalų gyvenimą.“
„Aš kaltas“
Savo naujuose namuose Europoje buvęs detektyvas Jiangas stengiasi užmigti bent daugiau nei porai valandų. Jo mintyse dominuoja nuolatinės kančios tų, kurie turėjo išgyventi stovyklos baisumus.
Dabar Jiangas žino, kad niekada negalės grįžti į Kiniją: „jie mane muštų tol, kol būčiau pusgyvis.“
„Būčiau areštuotas. Būtų daug problemų. Dezertyravimas, išdavystė, vyriausybės paslapčių nutekinimas, pavergimas. Aš gausiu juos visus“, – neabejojo kinas.
„Už tai, kad kalbu apie uigūrus, galiu būti apkaltintas dalyvavimu teroristinėje grupuotėje. Man gali būti grėsti viskas, ką tik galima įsivaizduoti.“
Paklaustas, ką darytų, jei akis į akį susidurtų su viena iš savo buvusių aukų, jis atsakė, kad išsigąstų ir tuojau pat išeitų.
„Esu kaltas ir tikiuosi, kad tokia situacija jiems nepasikartos, – vylėsi Jiangas. – Tikėčiausi jų atleidimo, bet žmonėms, kenčiantiems nuo tokių kankinimų, tai gali būtų per sunku.“
„Net jei esi tik kareivis, tu vis tiek esi atsakingas už tai, kas įvyko. Tau reikia vykdyti įsakymus, bet tiek daug žmonių tai padarė kartu. Mes esame atsakingi už tai.“, – kaltės nesikratė buvęs Kinijos pareigūnas.
Parengta pagal CNN inf.
