„Melagingos naujienos gyvavo ir prieš socialinių tinklų atsiradimą“, – pažymėjo Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ ir pasitelkęs sociologus, psichiatrus, kitus mokslininkus patyrinėjo painų melagystės labirintą.
„Žmogaus protas taip sudėliotas, jog melagystės jam daro daug didesnę įtaką negu tiesa“, – rašė olandas Erazmas Rotardamietis dar 1509 m. pasirodžiusioje filosofinėje satyroje „Pagiriamasis žodis melagystei“.
Sumanumo ženklas
Pirmoji nenuginčijama tiesa – mes visi meluojame.
„Melagystė yra cementas, kuris visuomenei padeda nesugriūti. Jei žmonės sakytų tik tiesą, visos socialinės struktūros imtų trupėti“, – svarsto prancūzas rašytojas Bernard’as Werberas.
„Tarp mano pacientų pasitaiko žmonių, kurie nemoka meluoti dėl tokių ligų kaip paranoja.
Šie žmonės negali pakęsti melagysčių ir dėl to labai kenčia“, – liudijo prancūzas psichiatras Patrickas Clervoy, parašęs knygą „Tiesa ar melagystė“. – Kai nesugebi kitam būti malonus mandagumo melagystėmis, greitai tampi izoliuotas.“
Melagystė – būtinas blogis? Amoralus aktas? Filosofai ir toliau ginčijasi.
„Melagystė man yra sumanumo ženklas, kurį demonstruoja ne tik žmogus, bet ir tokių skirtingų rūšių gyvūnai kaip delfinai, varnai arba kai kurie primatai“, – mano Čikagos universiteto psichologijos ir psichiatrijos profesorius Jeanas Decety.
Žinoma, yra blogų, tik sau naudos siekiančių ir didelę žalą aplinkiniams darančių melagysčių.
„Buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo ketveri valdymo metai yra pavyzdys to, kokią stiprią įtaką melagystės gali turėti visuomenei. Kaip tam „patologiniam melagiui“, jo buvusio advokato Michaelo Coheno žodžiais tariant, galėjo ploti pusė Jungtinių Valstijų gyventojų?“ – rašo „Le Monde“.
Tačiau „doros“ melagystės siekia apsaugoti kitą žmogų, jo orumą ir pasitikėjimą savimi. Šiek tiek perdėti komplimentai gali padrąsinti draugą.
Nuomonę kartais nutylime nenorėdami įžeisti. Medikas trapiam pacientui diagnozę gali atskleisti ją pasaldindamas.
Gali ir pats sau meluoti. Įvykį prisimindamas arba pasakodamas kartais renkiesi asmeniškai palankesnį scenarijų, taip po truputį kurdamas visiškai naują įvykio versiją. Kol galiausiai pats įtiki, kad sakai gryniausią tiesą.
Belgas neuropsichologas Xavier Seronas teigia, kad darydamas pasakojimą sau palankesnį mintyse jį iliustruoji vaizdais ir jie dar labiau užmaskuoja tikruosius pirminius prisiminimus, juos daro nebeatskiriamus nuo pagražintų ar išsigalvotų.
Taip sukuriamas dvilypis „aš“. Vienoje pusėje stovi tas, kuris žino arba žinojo tiesą, o kitoje pusėje – save apgauti leidęs „aš“.
Meluoja ir nekalčiausi
Kokio amžiaus pradedame meluoti?
Pasak psichiatrų ir psichologų, nekalti 3–4 metų angeliukai jau ima kitus apgaudinėti, bet nereikia dėl to jaudintis ar juolab baisėtis.
Profesorius J.Decety pasakoja, kad socialinių neurologijos mokslų paskaitas visada pradeda nuo istorijos apie savo sūnų, kuris jam pirmąkart pamelavo būdamas trejų.
Mokslininkas tuo labai apsidžiaugė, nes tai reiškė naują sūnaus raidos etapą – jis perprato, kad egzistuoja ne tik tai, kas matoma ar apčiuopiama. Vaikas suvokė, kad jis pats ir kiti taip pat turi įsitikinimus, siekius, emocijas ar norus.
3–4 metų vaikai mandagumo melagystes jau smerkia mažiau nei kitokias, nors paslėpti nusivylimo gavę jiems nepatinkančią dovaną dar nemoka. O 11–12 metų vaikai jau moka meluoti taip pat gerai, kaip suaugusieji.
Ar reikia jaudintis dėl daug meluojančio vaiko? X.Seronas siūlo atkreipti dėmesį į du parametrus. Nuo 4 metų iki paauglystės melagysčių dažnis paprastai yra linkęs mažėti. Nuo 7–8 metų vaiko mandagumo melagysčių skaičius auga, o antisocialinių melagysčių mažėja.
Jei taip nėra, verta kreiptis į psichologą. Pastebima, kad labai griežtai auklėjami, daug bausmių gaunantys vaikai taip pat daugiau meluoja.
Kas tampa tiesa
Atliekant įvairius tyrimus yra matuota, kas ir kiek meluoja. Vyrai ir moterys meluoja panašiai, bet atrodo, kad bėgant metams žmonės netiesos sako mažiau.
Tokios profesijos kaip žvalgyba ir kontržvalgyba reikalauja būti labai gerai įvaldžius melagystės meną, kaip ir politika su rinkimų pažadais.
„Tiesa – tai ilgai tarnavusi melagystė“, – yra sakęs buvęs Prancūzijos premjeras Edouard’as Herriot (1872–1957).
Meluoja ir reklama pernelyg girdama produktus ar paslaugas.
Gerai meluoti ne kiekvienam skirta: reikia turėti gerą atmintį, staigų ir aštrų protą. Mokėti neraudonuoti ir nesusipainioti išsigalvotose versijose.
„Didieji melagiai, kaip ir didieji iškrypėliai, dažniausiai yra labai protingi ir socialiai gudrūs“, – tvirtina neuropsichologas X.Seronas.
Geras melagis turi būti nepriekaištingos, pasitikėjimą keliančios išvaizdos – sunkiau įtarinėti atrodantį sąžiningai.
Naujos formos religija
Svarbiausia – melagiams reikia publikos.
Kodėl kartais tikime arba lengvai leidžiamės apgaunami? Kodėl nendrinukė ar sodinė devynbalsė lesina ir augina akivaizdžiai didesnį nei jų pačių vaikai gegutės jauniklį? Nes kitu atveju šie išnaudojami paukščiai prarastų viską. Nebeturėtų nieko.
Patiklumą peni skirtingi veiksniai: prisitaikėliškumas ir godumas, neišsilavinimas ir naivumas, baimė ir silpnumas.
O sąmokslo teorijoms labai padeda jų sekėjų narcisizmas: „Esu už kitus protingesnis ir manęs taip lengvai neapgausi.“
„Melagystė gali apsaugoti ir nuo nevilties“, – pažymi psichiatras P.Clervoy prisimindamas sodinę devynbalsę.
O kodėl taip sėkmingai pučiasi melagingų naujienų burbulas?
Pasak P.Clervoy, vienas galimų atsakymų – Vakarų visuomenėse sumenkęs religijos vaidmuo.
Melagingos naujienos yra tarsi naujos formos religija. Aplink jas buriasi didelės grupės, kuriose individai vieni kitus pripažįsta, vieni su kitais tapatinasi ir tam tikra prasme vieni kitus pamilsta.
Kita galima sąmokslo teorijų klestėjimo priežastis yra augantis kolektyvinis nerimas, penimas ir dabartinės koronaviruso pandemijos grėsmių.
Kova su melagingomis naujienomis nėra lengva. Ir ar kiekvienu atveju ji būtina? Atkurti tiesą visada sunkiau. Ypač jei melaginga naujiena yra trumpa ir taikli, kaip paskyroje „Twitter“.
„Pernelyg kovodami su melagyste rizikuojame ją praturtinti“, – perspėja P.Clervoy.
Tad ką reikėtų daryti? Tik piktintis? Būtų tuščia poza. Skatinti skepticizmą ir įtarumą? Pavojinga.
„Prancūzijoje, Rusijoje, Kinijoje, Kambodžoje revoliuciniai apsivalymai buvo išprotėjęs bėgimas stengiantis įtvirtinti tiesą, kuri neegzistavo.
Šis aklas ieškojimas pražudė milijonus žmonių“, – primena psichiatras.
Mes visi kažkiek esame kaip ta sodinė devynbalsė – leidžiame gyvuoti melagystėms, nes vienaip ar kitaip esame patiklūs.
„Tačiau labai svarbu tai suvokti. Net jei žinome, kad galutinės tiesos nerasime, tiesos vis tiek verta ieškoti. Ir apie tai diskutuoti, kad galėtume nusukti galvą kelioms tikrai didelėms ir negražioms melagystėms“, – svarsto „Le Monde“.
