Tokios baisios žinios apskriejo pasaulį po keliolikos minučių nuo neregėtai kraupaus įvykio, nutikusio lygiai prieš dvidešimt metų. Mano tuometis bendradarbis „Sodros“ komunikacijos skyriuje Nerijus Maliukevičius tą popietę naršė internete. Jis šūktelėjo: „Rodo ištrauką iš fantastinio filmo, kaip atakuojami Niujorko dangoraižiai dvyniai!“
Bet, deja, tai nebuvo fantastika. Kai supratome, kad matome tikrą įvykį, netekome žado ir likome stovėti lyg stabo ištikti.
Niujorke laikrodžiai rodė be penkiolikos devintą ryto. Didelis užgrobtas lėktuvas „Boeing 767-223ER“, pakilęs iš Logano oro uosto prie Bostono, rėžėsi į vieną PPC dangoraižį, pramušdamas jame didžiulę skylę. Pastate kilo milžiniškas gaisras.
Tragedijos liudininkas – Lietuvos prezidentas
Po aštuoniolikos minučių antrasis lėktuvas „Boeing 767-200ER“ trenkėsi į kitą PPC dangoraižį ir sprogo. Užsiliepsnojo abu pastatai (tai ir pamatėme per internetą savo kompiuterio ekrane).
Be dvidešimt minučių dešimtą JAV istorijoje pirmą kartą atšaukti visi skrydžiai visuose šalies oro uostuose. Dar po trijų minučių lėktuvas „Boeing 757-223“ smogė į Pentagono pastatą prie Vašingtono. Kilo gaisras. Nedelsiant evakuojami Baltieji rūmai.
Kaip tik 2001-ųjų rugsėjo 11 dieną Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus turėjo susitikti su JAV prezidentu George‘u W.Bushu. Tačiau susitikimą teko atšaukti, kai apie katastrofą V.Adamkus išgirdo per pusryčius su Amerikos žydų komiteto nariais.
Prezidento žmona Alma stebėjo televizijos transliaciją kaip tik tuo metu, kai antrasis lėktuvas įsirėžė į PPC dangoraižį. V.Adamkus pro viešbučio langą matė gaisrą už maždaug kilometro esančiame Pentagone. Iš viešbučio jis su žmona buvo nuvesti į specialią požeminę slėptuvę. Prezidentas į Lietuvą galėjo sugrįžti tik po dviejų dienų.
10 val. 10 min. sudūžta lėktuvas „Boeing 757-200“ prie Šanksvilio miestelio Pensilvanijos valstijoje. Jis greičiausiai turėjo smogti į Kapitolijų, kur dirba JAV Kongresas, arba į Baltuosius rūmus, bet nukrito, kaip spėjama, pasipriešinus keleiviams.
10 val. 13 min. evakuojamas Jungtinių Tautų pastatas Niujorke. 10 val. 29 min. susmunka antrasis PPC dangoraižis. Beveik po septynių valandų (17 val. 20 min) sugriūva septintasis PPC korpusas.
Šiurpi aukų statistika
Per šį teroro aktą iš viso žuvo 2996 žmonės: 2977 aukos (lėktuvų įgulos su keleiviais, pastatų darbuotojai su lankytojais, gelbėtojais) ir 19 oro piratų – teroristų savižudžių, užgrobusių keturis keleivinius lėktuvus.
Tarp žuvusiųjų – 343 ugniagesiai, 23 policijos pareigūnai, 184 Pentagono tarnautojai. Per PPC tragediją gyvybės neteko piliečiai daugiau kaip iš 70 šalių.
Griuvėsiuose žuvo Lietuvos pilietė vilnietė Jelena Melničenko.
Trečiosios lietuvių kartos atstovas Amerikoje 46 metų inžinierius ir finansininkas Johanas Venckus skrido iš Bostono į Los Andželą „American Airlines“ lėktuvu, taranavusiu pirmąjį PPC dangoraižį. Johaną į oro uostą atvežė tėvas, kuris sūnaus žūtį išvydo televizoriaus ekrane.
PPC pietiniame bokšte dirbusiems lietuviams Pauliui Šilbajoriui bei Rimantui Šileikiui pavyko išsigelbėti.
91-ajame aukšte dirbęs P.Šilbajoris spėjo patekti į paskutinį žemyn besileidžiantį keltuvą, o aukštu žemiau buvęs R. Šileikis iki saugios vietos nubėgo laiptais. Išvengti nelaimės pavyko ir Arijanai Samsonienei, kuri dirbo PPC septintajame 47 aukštų korpuse įsikūrusioje bendrovėje „Citigroup“.
Stebuklingas išsigelbėjimas
Prieš keletą metų per viešnagę Niujorke teko susitikti su laimingai išsigelbėjusiu Pauliumi Šilbajoriu.
„Kai pirmasis lėktuvas kirto į kaimyninį bokštą, – lėtai pasakoja Paulius, – supratome, jog tai pasikėsinimas. Mat prieš aštuonerius metus vieną bokštą mėginta susprogdinti į jo požeminį garažą įvarius sunkvežimį su sprogmenimis. Tada pastatas atlaikė, dabar – nebe.“
Aukų galėjo būti dar daugiau, jei nebūtų spėję išsigelbėti tie laimingieji. Matydamas tvirtą sidabriškai žilą vyrą, virtuoziškai vartantį skrudančius kepsnius, sunkiai galėjai įsivaizduoti, ką jam teko pergyventi tą tragiškai lemtingą dieną. Paulius spėjo įbėgti į paskutinį žemyn besileidžiantį liftą, o kai pateko ant žemės, visi liftai jau buvo išjungti. Nespėjusieji tiesiog užkimšo laiptines.
Likimas lėmė Pauliui Šilbajoriui neatsidurti sugriautojo PPC aukų sąraše, tačiau iš jo ir milijonų amerikiečių atminties niekada neišsitrins ši tragedija. Jos sumanytojai tokiu paniekos smūgiu tikėjosi pažeminti šios šalies išdidumą ar net pasipūtimą. Išėjo atvirkščiai. Gėla suvienijo naciją ir išryškino tauriausius jos bruožus – atjautą, pakantumą, mielaširdingumą.
Didžiausiame tautų ir rasių Niujorko margumyne neliko atviro konfliktavimo kibirkščių, kokių tekdavo matyti anksčiau čia laikinai gyvenant ir dirbant. Požeminiame traukinyje jaunesnieji užleidžia vietas vyresniesiems, ypač merginos – pagyvenusioms moterims. Jeigu gatvėje miesto svečias išsiskleidžia planą ieškodamas kokio nors jį dominančio objekto, tuoj pat atsiras vietinis praeivis ir pasisiūlys paaiškinti.
Arijana Samsonienė vėlavo į darbą, kai pamatė viename iš bokštų dvynių pramuštą skylę, o netrukus išgirdo dar vieną sprogimą, kurį sukėlė į kitą pastatą įsirėžęs lėktuvas. Moteris spėjo pamatyti, kaip pro dangoraižių langus šokinėja žmonės, bandę taip išvengti mirties. Tai užfiksavo netoli tragedijos vietos pataikęs būti agentūros „Associated Press“ fotografas Richardas Drew.
„Krintantis Vyras“ – tragedijos simbolis
Tą vaiskų rytą R.Drew stovėjo prie vienos sankryžos netoli PPC dangoraižių dvynių, kai juos atakavo oro piratų valdomi lėktuvai. Po atakų abu 110 aukštų pastatai fotografui atrodė lyg fabriko kaminai, liaukojantys kamuolius juodų suodžių į skaisčiai žydrą dangų.
Richardas pradėjo „šaudyti“ savo kamera, kreipdamas ją į viršutinius aukštus. Tik kiek vėliau jis suprato, kad ten yra ugnies įkalinti žmonės. Apie du šimtus žmonių bandė išsigelbėti šokdami pro degančių dangoraižių langus, bet visi neišgyveno dėl per didelio aukščio. Jie pasirinko mirtį beviltiškai krisdami iš kelių šimtų metrų, negu kad gyvi sudegti.
Vienas iš šokusiųjų, fotografo R.Drew įamžintas, išliks žmonijos atmintyje kaip „Krintantis Vyras“. Manoma, jog tai buvo Jonathanas Briley, 43 metų garso technikos inžinierius, kuris dirbo dvynių Šiaurinio Bokšto aukštutiniame restorane.
Į to bokšto apžvalgos aikštelę ir minėtą kavinę nekartą teko kilti su svečiais iš Lietuvos ir, be abejo, klausytis J.Briley bei jo kolegų valdomos aparatūros trasliuotos muzikos. Iš aukštybių puikiai matydavosi trys didieji tiltai – Bruklino, Manhatano ir Viljamsburgo, abi upės – Hudzonas ir Yst Riveris, įspūdingas Dauntauno dangoraižynas.
Pagrobėjai ir jų motyvai
2001 m. rugsėjo 27-ąją JAV Federalinis tyrimų biuras išplatino lėktuvų pagrobėjų fotoportretus su informacija apie jų galimas tautybes, slapyvardžius arba pravardes. Penkiolika jų, pasirodo, buvę iš Saudo Arabijos, du – iš Jungtinių Arabų Emyratų, po vieną – iš Egipto ir Libano.
Netrukus paaiškėjo, kad teroro aktus organizavo iki tol nesugautas Osama bin Ladenas (JAV spectarnybų likviduotas 2011 m. gegužės 1 d. Pakistane) ir jo vadovaujama grupuotė „Al Qaeda“.
O.bin Ladenas šventąjį karą (fatvą) Jungtinėms Valstijoms buvo paskelbęs 1998 m. Jis ragino savo šalininkus visame pasaulyje nužudyti kuo daugiau civilių amerikiečių. Pagarsintuose pareiškimuose prieš PPC, Pentagono atakas ir po jų O.bin Ladenas nurodė tris motyvus: JAV kariuomenės buvimą Saudo Arabijoje, Amerikos paramą Izraeliui ir sankcijas Irakui.
O.bin Ladenas aiškino, kad remiasi pranašo Mahometo nurodymu kovoti su „nuolatiniu netikėlių buvimu Arabijoje pernelyg arti Mekos“, o tai esanti mirtina grėsmė visam musulmonų pasauliui. Bet kodėl dėl šių motyvų turėjo žūti visiškai nekalti ir niekuo dėti žmonės? Deja, šio klausimo niekada nekėlė ir į jį nemėgino atsakyti karingųjų islamo fanatikų vadeiva.
Čia sustoja laikas
Netoli PPC tragedijos vietos dunkso maža tamsiamūrė šv. Pauliaus bažnyčia. Tai seniausias Niujorke nenutrūkstamai per pustrečio šimtmečio veikiantis pastatas. Ši bažnyčia statyta 1764-1766 m.
Joje tuoj po inauguracijos 1789-aisiais meldėsi pirmasis JAV prezidentas George‘as Washingtonas. Jis po pamaldų išėjo į tą patį šventorių, iš kurio šiandien matosi vietoje sugriautų dangoraižių dvi kvadratinės įdubos su nuolat žemyn krentančiomis vandens kaskadomis, primenančiomis nesustabdomai tekantį laiką. Šalia iškilo aukščiausias pasaulyje dangoraižis, kurio smailė siekia 541 metrą.
Amerikiečiai nelaimės teritoriją pakrikštijo „Ground Zero“ (taškas, kuriame sprogsta bomba, arba žemės drebėjimo epicentras). „Ground Zero“ tapo bene labiausiai Niujorko svečių lankoma vieta.
Greta naujojo dangoraižio įkurtas bokštų tragedijos atminties lankytojų centras. Tai vieta, kurioje negirdėti nei šurmulio, nei šūksnių. Atrodo, kad laikas čia sustoja kartu su nuščiuvusiais žmonėmis. Jų vora lėtai slenka pro vitrinas, kuriose žuvusių gelbėtojų – ugniagesių, policininkų, kareivių – įrankiai, šalmai, susilydę ginklai.
Jaudina išlikę sudaužytų lėktuvų keleivių daiktai: moteriški bateliai, mobilusis telefonas, kelionės krepšys. Karštyje išsiklaipęs metalinis apvadas orlaivio lango, prie kurio kažkas, suvokdamas savo prievartinę mirtį, sėdėjo tą akimirką, kai lėktuvas rėžėsi į dangoraižį.
Skirtingos tragedijos
Tie, kas pirmieji puolė į liepsnojančius griuvėsius, tikėdamiesi išgelbėti bent vieną nukentėjusį, nusipelno amžinos amerikiečių ir viso pasaulio pagarbos. Ji reiškiama iš pačių širdies gelmių kylančiu dėkingumu, didžiulėmis raidėmis užrašytu po vargonais Šv.Pauliaus bažnyčioje: „Niujorkiečiai ir visi gelbėtojai, tebūnie aukštai pakilusi jūsų dvasia! Oklahoma jus myli!!“
Prie šventyklos šoninės sienos prigludusi languotu apklotu padengta lova, lygiai tokia, kokiose čia ant akmeninių grindų ilsėdavosi pervargę gelbėtojai.
Apžiūrėję ekspoziciją PPC atminties lankytojų centre, žmonės kviečiami pasidalinti mintimis: „Ar jus pakeitė Rugsėjo 11-osios įvykiai, kokių veiksmų galite imtis šios Atminties šviesoje, kad padėtumėte auklėti kitus?“
Mes, du keliauninkai iš Lietuvos, parašėme: „Jokio atleidimo už šį nepaprastai žiaurų nusikaltimą žmonijai! Mes didžiuojamės amerikiečių dvasios tvirtybe, apie kurią pasakosime savo tautiečiams!“
Visa didžiulė siena nusagstyta kortelėmis su paguodos ir ryžto žodžiais, o virš jų švyti užrašas – „Žmonės savo sielvartą pavertė veiksmais padėti kitiems“.
1925 m. pasirodė Theodoro Dreiserio (1871-1945) knyga „Amerikietiškoji tragedija.“ Rašytojas pastabiai apibendrino socialinės nelygybės padarinius, kai „sėkmės medžiojimas tampa liga“.
Pinigai aptemdė sąžinę knygos herojui „ambicingam, bet nesubrendusiam“ Klaidui Grifitui. Sutikęs merginą iš pasiturinčios šeimos, jis nužudo savo neturtingą besilaukiančią draugę, ir už tai yra nuteisiamas myriop, o bausmė įvykdoma elektros kėdėje. Tai buvo asmeninė tragedija anuometinėje Amerikoje.
Tada dar niekam negalėjo ateiti į galvą, kad po septynių dešimtmečių šią šalį sukrės neregėta nelaimė – kolektyvinė tragedija, kurią sukėlė islamo fanatikai savižudžiai. Priešingai, negu teroristai tikėjosi, didysis sielvartas ne suskaldė, bet suvienijo Ameriką.
