Tokias prognozes išdėstė Baltarusijos politologas Dmitrijus Bolkunecas praėjus lygiai metams nuo tada, kai sostinėje Minske ir kituose miestuose prasidėjo protestai prieš suklastotus šalies prezidento rinkimus.
38-erių vyras iš pradžių pasitraukė į Rusiją, o šiemet balandį – į labiau saugesnę Europos valstybę, baimindamasis režimo pareigūnų represijų. Gimtinėje jam buvo iškelta byla už A.Lukašenkos įžeidimą: kruvinų protestų malšinimų įkarštyje politologas pavadino diktatorių žudiku, o jo režimą – fašistiniu.
D.Bolkunecas interviu portalui lenta.ru paaiškino, kokias klaidas padarė ir A.Lukašenka, ir jo priešininkai, kaip pasikeitė Baltarusija per šiuos sunkius metus ir kas baltarusių gali laukti ateityje.
Protestai nebuvo planuoti
– Kaip A.Lukašenka išgyveno metus po pernykščių rinkimų? Ar opozicija gali šį laikotarpį vertinti kaip savo laimėjimą? – buvo paklausta D.Bolkuneco.
– Šiuos metus pavadinčiau kriziniais Baltarusijos valdžiai.
A.Lukašenka ir jo aplinka bandė gesinti gaisrus, bet jie iki šiol liepsnoja. Jis ir toliau valo politinį lauką. Nesutinkančiuosius stumia iš šalies, tuos, kurie kelia pavojų, užsienyje bando pagrobti ir susigrąžinti į Baltarusiją, kad teistų ar izoliuotų. Ar opozicijai pavyko ką nors pasiekti? Žinoma. Tokio proveržio, kuris dabar įvyko, Baltarusijos istorijoje dar nėra buvę.
Niekada anksčiau politinė krizė nesitęsdavo taip ilgai – paprastai tai trukdavo kelis mėnesius.
Man akivaizdu, kad dabartinėje situacijoje A.Lukašenka neturi jokių šansų atsilaikyti, jis gali tik nukelti savo pasitraukimo datą.
Visiems – ir Rusijai, ir Kinijai, ir Europai – aišku, kad A.Lukašenkos laikas praėjo.
Jis atsidūrė izoliacijoje ir jau yra suvokimas, kad jį pakeis visiškai kitokie žmonės.
– Bet opozicijai vis tiek nepavyko pasiekti savo pagrindinio tikslo – nuversti A.Lukašenkos ar išsireikalauti pakartotinių rinkimų. Išeitų, kad tai vis tiek nesėkmė, o ne proveržis? Kodėl opozicija pralaimėjo?
– Vis dėlto pažymėčiau, kad nuo 2020 m. gegužės, kai tapo žinoma Baltarusijos prezidento rinkimų data, niekas rimtai neplanavo jokių gatvių protestų.
Tai buvo absoliučiai spontaniškas liaudies judėjimas.
Nepaisant to, kad Baltarusijos propaganda dabar bando viską pateikti taip, tarsi pernai rugpjūčio 9-ąją prasidėję protestai būtų planuoti metų metus, niekas neturėjo plano užgrobti valdžią.
Tai, kad žmonės išėjo į gatves, tikrai buvo toks liaudies sukilimas, tautos maištas.
Jei opozicija būtų turėjusi planų, kaip paimti į savo rankas protestų vadžias, tuomet tikriausiai A.Lukašenka jau būtų už grotų arba pabėgęs iš šalies.
Akivaizdu, kad pernai rugpjūtį gatvėse nebuvo lyderių – tiesiog žmonių protestas be kokių nors vadovų.
Vėliau protestai pasitraukė iš gatvių, bet nesiliovė. Yra daugybė kitų iniciatyvų, kurios stipriai kerta režimui. Pavyzdžiui, vadinamųjų kibernetinių partizanų, kurie atvėrė beveik visą Baltarusijos KGB pareigūnų, žvalgybos tarnybų, teisėjų pasų duomenų bazę, veikla.
Tai labai rimtas smūgis režimo tvarumui. O A.Lukašenkos ekonominiam stabilumui smogia Vakarų sankcijų paketai.
Man akivaizdu, kad jis neturi šansų išlikti, išskyrus Maskvos finansinę paramą, jei Rusija yra pasirengusi jį toliau remti.
Pačioje masinių protestų pradžioje Kremlius palaikė A.Lukašenką, ir tai jį labai išgelbėjo.
Jeigu Rusija nebūtų padėjusi A.Lukašenkai finansiškai ir informacijos lauke, režimas jau būtų žlugęs.
Be to, prieš jį pirmiausia sukiltų žmonės iš artimiausio rato.
Kinta požiūris į Rusiją
– Tai kiek paradoksali situacija. Artėjant rinkimams A.Lukašenka leido sau agresyvius išpuolius prieš Maskvą: samdinių iš karinės grupuotės „Vagner“ areštą, nuolatines istorijas apie į Baltarusijos politiką besikišančius „rusų lėlininkus“ ir panašiai. Kodėl Rusija apskritai nusprendė A.Lukašenką toliau remti?
– Rusija visai nebuvo pasirengusi tam, kaip po rinkimų Baltarusijoje pradėjo klostytis įvykiai. Ir, manau, Kremlius turi vieną tikslą, kurį norima pasiekti šios istorijos su protestais fone, – nubraižyti visas gaires Baltarusijos ir Rusijos integracijai. (Susitarimą dėl integracijos planuota pasirašyti 2019-ųjų gruodį – sutarties dėl Sąjunginės valstybės 20-mečio proga. Bet ketinimai žlugo šalims nesutarus dėl naftos ir dujų kainų – A.Lukašenka reikalavo jam taikyti Rusijos vidaus įkainius ir apkaltino Kremlių „imperiniais užmojais“. – Red.)
Kremliuje, matyt, tikimasi, kad kadangi A.Lukašenka nebeturi kontaktų Vakaruose, jis bus pasirengęs pasirašyti visus dokumentus. Tačiau tai didelė klaida ir ji gali sukelti didelę nacionalinę tragediją, nutraukiant Rusijos ir Baltarusijos tautų ryšius. Požiūris į Rusiją dėl jos paramos A.Lukašenkai labai suprastėjo.
– Ar yra kokių nors tikslių duomenų dėl neigiamų nuotaikų Rusijos atžvilgiu augimo?
– Patikimų sociologinių tyrimų – vis dar ne.
Galima sakyti, kad tam tikra Baltarusijos visuomenės dalis neabejotinai myli ir gerbia Rusiją. Tačiau kitoje, didesnėje, dalyje, ypač tarp jaunimo, Rusijos reitingas nukrito iki nulio.
Pastarieji įvykiai, pavyzdžiui, Baltarusijos piliečių išdavimas Minskui, tik pablogina situaciją.
– Vadinasi, Rusijos parama A.Lukašenkai po rinkimų turėjo neigiamos įtakos valstybių integracijos projekto plėtrai?
– Visiškai neigiamą. Nematau jokios pažangos. Apie jokį integracijos didinimą išvis neverta kalbėti. Rusijai būtų geriau, jeigu Baltarusijoje į valdžią ateitų nauja komanda, net nacionalistai arba kas nors kitas. Bet kokiu atveju tai būtų pragmatiškesni ir sąžiningesni santykiai nei apgavystės, kuriomis A.Lukašenka užsiima daugybę metų.
Tokiomis sąlygomis nereikia šnekėti apie jokią sąjunginę valstybę. Jei Rusija su A.Lukašenka pasirašys tam tikras gaires, kurios turės įtakos Baltarusijos suverenitetui, tai šalyje gali sukelti aršią reakciją ir vargu ar sulauks daugumos gyventojų palaikymo.
Manau, su A.Lukašenka negalima pasirašinėti jokių veiksmų planų, jis šiandien nėra legitimus visuomenės akyse ir nesugebės sukontroliuoti situacijos. O viską laikyti ant durtuvų bus labai brangu tiek Rusijai, tiek Baltarusijai. Juk įvedus sankcijas A.Lukašenkos išlaikymas brangsta.
Su Vakarais – taškas
– Baltarusijos atžvilgiu buvo įvestos ne vien asmeninės, bet ir atskirų ekonomikos sektorių sankcijos. Ar A.Lukašenka turi šansų pataisyti santykius su Vakarais ir sugrįžti prie skirtingų krypčių politikos?
– Jis bando tai padaryti, tačiau negrįžimo taškas jau peržengtas. A.Lukašenka sąmoningai eina į provokacijas pasienyje, pirmiausia kuria migrantų krizę Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Jis mano, kad taip Vakarų šalys jam nusilenks ir pradės derybas.
A.Lukašenkai reikia pripažinimo Vakaruose, bet to nėra. Joks ambasadorius iš Europos per pastaruosius metus jam neįteikė savo skiriamųjų raštų.
Durys į Vakarus A.Lukašenkai uždarytos. Maža to, net kai kurios Eurazijos sąjungos valstybės atsisako palaikyti ryšius. Šių metų gegužės pabaigoje Kazachstanas atsisakė priimti A.Lukašenką su vizitu. Taip, formaliai jį pripažįsta prezidentu, tačiau iš tikrųjų laiko žmogumi, nueinančiu iš Baltarusijos politikos ir turinčiu suterštą reputaciją.
– Pastaraisiais metais A.Lukašenkos santykiai su ES valstybėmis ir JAV buvo neblogi. Kodėl jis nusprendė jais rizikuoti ir ėmėsi žiauriai slopinti protestus? Juk visiems aišku, kaip į tai žiūrės Vakarai.
– Jis nesuvokė, kokia bus Vakarų šalių reakcija.
A.Lukašenkai reikėjo bet kokia kaina išlaikyti valdžią ir jis nuoširdžiai tikėjo, kad Vakarai viską atleis. A.Lukašenka nesitikėjo tokios Baltarusijos visuomenės reakcijos, nesuprato, kad ji pasikeitė, pasikeitė kartos. Jis tikėjosi, kad išvaikys protestus kaip 2010 m., ir viskas nurims.
Neatmetu varianto, kad A.Lukašenka artimiausioje ateityje bus pripažintas teroristu ir bus įsteigtas tribunolas Baltarusijos valdžios veiksmams masinių protestų metu tirti.
Beje, šią gegužę Europoje jau buvo subrendusios jėgos, pasirengusios derėtis su A.Lukašenka, kad, pavyzdžiui, jis paleidinėtų politinius kalinius, o reaguodami į tai Vakarai imtų atsukinėti sankcijų varžtus. Bet A.Lukašenka savo rankomis vėl sukėlė krizę nutupdydamas lėktuvą, kuriame buvo opozicionierius Ramanas Pratasevičius. Ir tai tapo dar vienu tašku, iš kurio negrįžtama.
Iš esmės A.Lukašenka yra pagrindinis šių santykių nutraukimo dirigentas ir daugiau nebėra jokios galimybės kaip nors užmegzti dialogą su Vakarais.
– Kodėl Vakarai nesistengė tarpininkauti konflikte tarp A.Lukašenkos ir opozicijos, o iš karto užėmė griežtą poziciją režimo atžvilgiu?
– Kai kurios šalys, ypač Austrija, turinti rimtų verslo interesų Baltarusijoje, bandė tai padaryti: net mėginta Vienoje surengti derybas tarp A.Lukašenkos ir opozicijos.
Bet toks modelis niekam netiko, o Austrija, atsiprašant, apsidirbo. Jie pabandė tam tikrą laiką flirtuoti su A.Lukašenka, siekė iš sankcijų paketų pašalinti tam tikrus finansinius apribojimus, ir tai sukėlė neigiamą Europos kolegų reakciją. Galiausiai Austrija atsisakė savo reikalavimų.
Taip pat verta atkreipti dėmesį ir į Norvegijos poziciją. Oslas bandė ginti savo įmonių, įsigyjančių kalio trąšas Baltarusijoje, interesus. Nepaisant norvegų visuomenės ir baltarusių emigracijos reikalavimų, kad bendrovė „Yara“ atsisakytų pirkti produkciją iš „Belaruskalij“ gamyklos, kurioje represuoti streikuojantys darbuotojai, „Yara“ kaskart išsisukdavo ir rasdavo priežasčių tęsti bendradarbiavimą.
Lietuva, susidūrusi su labai rimtu A.Lukašenkos režimo spaudimu, negali visiškai uždaryti Baltarusijos prekių tranzito per savo teritoriją. O tranzitas per Lietuvą – tai 90 proc. to paties „Belaruskalij“, taip pat naftos produktų, medienos krovinių.
Tačiau Lietuva neužveria Minsko režimo galimybių prekiauti su išoriniu pasauliu. Jei Vilnius vis dėlto tai padarytų, A.Lukašenka būtų priverstas daryti nuolaidų, nes daugelis jo įmonių tiesiog turėtų sustoti.
Palaikančiųjų – mažuma
– Ar A.Lukašenkai pavyko mobilizuoti aplink save didelę visuomenės dalį, ar dabar režimas remiasi tik jėga?
– Ne, jokios mobilizacijos neįvyko. Aplink A.Lukašenką susibūrė tik tie, kurie ir taip jį palaikė, apie penktadalį visuomenės. O iš tiesų jis įgijo daugybę asmeninių priešų, įskaitant didžiulį ekspertų, inteligentijos sluoksnį.
Tokių represijų Baltarusija ir apskritai visa Europa nebuvo mačiusi nuo Antrojo pasaulinio karo.
Jos palietė dešimtis tūkstančių šeimų ir akivaizdu, kad susigrąžinti visuomenės pasitikėjimo A.Lukašenka neįstengs.
Negana to, A.Lukašenka prarado savo atsparą. Pastaruosius du dešimtmečius jis laikėsi dirbančiųjų valstybinėse įmonėse, kuriose visada buvo per daug etatų, sąskaita.
Žmonės ateidavo į darbą, nieko neveikė, gaudavo atlyginimą ir jų neatleisdavo. O A.Lukašenka visada sakydavo, kad jeigu į įmones ateis kokie nors „vakariečiai“ ir „rinkos žmonės“, žmonės bus atleisti ir niekur negalės įsidarbinti. Tačiau kažkuriuo momentu ši schema nustojo veikti, gyventojų pajamos neauga jau 15 metų.
Praėjusių metų protestuose dalyvavo daug pensininkų, A.Lukašenkos bendraamžių. Jie stebėjo jį visus šiuos 27 metus, kiek jis yra valdžioje. Jų gyvenimas prabėgo kartu su A.Lukašenka ir jie negavo nieko, ką jis žadėjo atėjęs į valdžią 1994 m.
Šiandien Baltarusijos gyventojų amžiaus vidurkis yra 42 metai – vidutinis šios šalies pilietis sutiko A.Lukašenkos atėjimą būdamas mokyklos suole ir pragyveno su juo daugiau nei pusę savo gyvenimo, o jokių perspektyvų nėra.
Varžovai – ne nacionalistai
– A.Lukašenka dažnai sako, kad protesto branduolį sudaro radikalūs nacionalistai. Tačiau pastaraisiais metais Baltarusijoje buvo vykdoma daug valstybės palaikomų nacionalistinių kultūros projektų. Ar jie atliko kokį nors vaidmenį protestų pradžioje?
– Mano nuomone, visiškai jokio. Taip, dabar A.Lukašenka ir jo aplinka bando kaltinti Vakarus protesto akcijų organizavimu, be kita ko, finansuojant nacionalistines nevyriausybines organizacijas.
Bet Baltarusijos valstybės problema buvo ta, kad ji pati nerėmė jokių nevyriausybinių organizacijų. Šis darbas buvo perduotas tarptautinėms organizacijoms. Rusijos nevyriausybinės organizacijos neturi jokios įtakos Baltarusijoje.
Be to, tarp pastaruoju metu valdžios likviduotų nevyriausybinių organizacijų yra ir Sergejaus Luščo „Jaunoji Rusija“. Tai yra žmogus, kuris vienu metu bandė steigti prorusišką partiją „Sąjunga“.
Galiausiai nei partijai leista registruotis, nei organizacijai dirbti viešai.
Esmė ta, kad A.Lukašenka išvalo absoliučiai visas politines jėgas – ar provakarietiškas, ar prorusiškas. Jis siekia pašalinti bet kokias pilietinės visuomenės užuomazgas šalyje.
– Kas apskritai atsitiko „sisteminiams nacionalistams“, kurie bendradarbiavo su režimu?
– Kaip dirbo, taip dirba. Galbūt kas nors paliko šalį, keliantys pavojų gal buvo suimti. Visi jie buvo užregistruoti specialiųjų struktūrų įskaitoje, juos sekė. Tačiau aš nepervertinčiau nacionalistų vaidmens protestuose.
Protestų priežastis – nelaikymas A.Lukašenkos lyderiu, galinčiu toliau vesti šalį į priekį. Sviatlana Cichanouskaja juk nėra nacionalistė, rinkimuose ji buvo protestuojančiųjų kandidatė.
Kiti opozicijos kandidatai taip pat nebuvo nacionalistai – tai arba buvę valdininkai, arba žmonės iš verslo. Žinoma, jų aplinką sudarė įvairios jėgos, įskaitant nacionalistines. Tuo pat metu per protestus tradicinės opozicinės partijos nepasirodė niekaip, nes pastaraisiais metais jos visos buvo nustumtos į pakraščius.
Nebuvo aktyvios ir valdžią palaikančios struktūros – pavyzdžiui, Baltarusijos respublikinė jaunimo sąjunga. Joje yra pusė milijono žmonių: studentai, vyresniųjų klasių moksleiviai, dirbantis jaunimas.
Šie pusė milijono jaunuolių niekaip nepasireiškė, nesurengė nė vieno valdžią palaikančio mitingo. Jie tiesiog negalėjo tarp jaunimo rasti aktyvistų. Niekas negirdi visų šių pseudoorganizacijų.
Jaunimas dairosi į užsienį
– Tačiau iš esmės protestų branduolys buvo jaunimas.
– Jauni žmonės išvis nesupranta, apie ką kalba A.Lukašenka. Jis cituoja Vladimirą Leniną, Josifą Staliną. Jis pabandė savotiškai grąžinti Baltarusiją į Sovietų Sąjungą ir iš dalies jam tai pavyko.
Bet pasikeitė gyvenamas laikas ir darbo metodai. Dabar Baltarusija atsisveikina su Sovietų Sąjungos epocha, šalis bando išsiveržti iš sovietinės praeities ir eiti tvaraus vystymosi keliu.
Visuomenės transformaciją nesunku pastebėti pagal stojimo į universitetus kampaniją, kuri dabar beveik baigta ir pasirodė labiausiai žlugusi Baltarusijos istorijoje. Pirmaujanti šalies aukštoji mokykla – Baltarusijos valstybinis universitetas – nesurinko planuoto studentų skaičiaus beveik į visas specialybes. Abiturientai pasiima dokumentus ir stoja į Rusijos, Lenkijos, Lietuvos universitetus.
Tai rodo totalinį nepasitikėjimą visomis valdžios institucijomis, įskaitant švietimo sistemą.
– Kodėl jauni baltarusiai traukdamiesi nuo režimo pirmenybę teikia Lenkijai, o ne Rusijai? Juk su Lenkija yra fizinė Europos Sąjungos siena, kalbos ir kultūros barjeras.
– Kalbos barjero, galima sakyti, nebėra: visose Baltarusijos mokyklose mokoma šnekėti baltarusiškai, todėl netrunkama prisitaikyti prie lenkų kalbos ir asimiliacija vyksta labai greitai.
Lenkijoje yra daug emigrantų iš Baltarusijos – kai kuriais skaičiavimais, per 300 tūkst.
Lenkija pasirenkama todėl, kad po 2020 m. rugpjūčio įvykių Varšuva palaikė Baltarusijos piliečius ir įvedė humanitarines vizas, kvotas studijuoti universitetuose.
Tarsi Šiaurės Korėjoje
– Ar įmanoma A.Lukašenkos režimo transformacija, ar jis taip ir liks vienasmenė diktatūra?
– A.Lukašenka savanoriškai niekur nesitrauks. Daugiausia, ką jis pasirengęs padaryti, – suteikti sau kitokį statusą po konstitucinės reformos. Bet netgi ir turėdamas šį naują statusą jis kontroliuos visą situaciją šalyje.
Neseniai jo komanda pristatė Konstitucijos projektą, kuriame numatyta atsirasti Visos Baltarusijos liaudies susirinkimui. Šiuo modeliu Baltarusijoje faktiškai einama į monarchijos atsiradimą, kur valdžia būtų formuojama absoliučiai pagal Šiaurės Korėjos modelį, su tam tikru šio liaudies susirinkimo generaliniu sekretoriumi.
Sekretorių rinks ne tauta, o tam tikra asmenų grupė, A.Lukašenka planuoja juo tapti, nes bijo tiesioginių prezidento rinkimų.
Jis neparengė įpėdinių, neparuošė taikaus valdžios tranzito ir jo pasitraukimas šalyje bus neišvengiamai susijęs su kraujo praliejimu. Tą praliejimą A.Lukašenka jau pradėjo pernai rugpjūtį, tačiau kol kas nebuvo pasiektas rimtas taškas. Manau, kraujo upės – dar priešakyje.
