Kartais atrodo, kad žiurkės dar gerokai prieš pandemiją jau buvo pasiryžusios užkariauti Prancūzijos sostinę, o pastaruoju metu ši užmačia įgyvendinama visu pajėgumu.
Dideliam miesto valdžios galvos skausmui ir gyventojų siaubui, dieną žiurkės įžūliai marširuoja po skverus arba – kaip tai iliustruoja „YouTube“ platinami filmukai – pulkais rausiasi šiukšlių dėžėse. Graužikai atrodo agresyviai, bjauroja miesto įvaizdį ir gali platinti ligas.
Tačiau ne viskas, kas siejama su rudosiomis miesto žiurkėmis, mokslininkų vadinamomis Rattus norvegicus, taip baisu. Kai kurie sanitarijos specialistai graužikų antplūdyje net įžvelgia naudą.
Milijonai netvarkos agentų
Kiek žiurkių yra Paryžiuje? Manoma, kad statistiškai vienam gyventojui tenka pusantros žiurkės ar net šiek tiek daugiau. Kitaip tariant, paryžiečių graužikų yra apie 4 milijonus.
Tiesa, kol kas niekas neatliko rimtų jų skaičių įrodančių tyrimų. Paradoksalu, nes žiurkės yra vienas žmogui labiausiai žinomų, tačiau ir mažiausiai mokslininkų tirtų gyvūnų.
Kaip tik tuo tikslu Prancūzijos sostinėje kovą buvo pradėtas mokslinis tarpdisciplininis tyrimų projektas „Armaguedon“ siekiant geriau pažinti šiuos graužikus, jų genomą, platinamas ligas, taip pat padėti paryžiečiams geriau su jais sugyventi, išsklaidyti išankstines klaidingas nuostatas ir žiurkių keliamas baimes.
Viena tokių klaidingų nuomonių – žiurkės platina marą. Taip, bet jį platina ne mieste, o laukuose gyvenančios juodosios žiurkės, tiksliau, graužikų kailyje besiveisiančios ir maro bakteriją žmonėms perduodančios blusos. Juodųjų žiurkių Paryžiuje nėra.
Tačiau spaudos antraštėms pamarginti ir sensacijoms kelti vis dėlto visiškai pakanka ir tų rudųjų gyvių.
Per nacionalinį radiją „France Inter“ žiurkių ir žiniasklaidos santykius bei jų istoriją nagrinėjusi Sorbonos universiteto dėstytoja, komunikacijos specialistė Hecate Vergopoulos sakė, kad žiurkės dėmesio sulaukė nuo 1830 metų, atsiradus šiuolaikiniams laikraščiams.
Jau tada laikraščio „La Presse“ puslapiuose mirgėjo baisios istorijos apie šiuos graužikus: kaip jie apėda kūdikiams burnas arba iki pat kaulo sukramsnoja numirėlius ir esą tuoj žiurkių armijos užkariaus visą miestą.
„Šiuolaikinėje spaudoje tie, kurie iki tol paprasčiausiai dalydavosi kaimynyste su žmonėmis, staiga tapo miesto netvarkos agentais: plėšrūnais, gaišenų mėgėjais, taip pat puikiais ir gudriais strategais, kurie pirma pasitaikiusia proga yra pasiruošę užimti žmogaus gyvenamas vietas“, – sakė H.Vergopoulos.
Nuotekų tinklo karalienės
Nors prabėgo kone du šimtmečiai, žiurkių baimė niekur nedingo ir žiniasklaidos aktualijose graužikai pasirodo vos tik iškišę savo snukelius į dienos šviesą.
Nuo 1870-ųjų Paryžiaus nuotekų sistema buvo sujungta į vieną bendrą 770 km ilgio tinklą. Žiurkėms ši trasa iškart pasiūlė ir stogą, ir vaišių stalą.
Žiurkės mėgsta prieblandą ir gerai mato tamsoje. Taip pat požemiuose visus metus laikosi stabili temperatūra ir graužikams ten maloniai drėgna.
Nuotekos šiems gyvūnams atneša ėdesio, o požemiuose esi apsaugotas nuo plėšrūnų. Tokiu būdu žiurkės dingo nuo miesto šaligatvių, žmogui tapo nepastebimos arba matomos nebent retsykiais.
Veja potvyniai ir statybos
Į dienos šviesą šiuos graužikus, šiaip jau namisėdas, protarpiais vis dėlto veja keletas reiškinių.
Pirmiausia – pro Paryžių tekančios Senos upės potvyniai, užtvindantys žiurkių urvus. Dalis senesnių graužikų per vandens antplūdį paskęsta. Jaunesni ir stipresni tampa benamiais, išlenda į paviršių ir migruoja po miestą ieškodami naujos prieglaudos ir ėdesio.
Žiurkės taip pat labai nemėgsta vibracijos, kurią sukelia statybos ir panašūs darbai. O kartais požeminiuose namuose joms pritrūksta ėdalo.
Tokie potvynių, triukšmo ir alkio išguiti rudakailiai migrantai ima šmirinėti po Paryžiaus parkus ar skverus, raustis žmonių paliktose šiukšlėse.
Specialistai pastebi, kad žiurkės po miestą šiaip sau nevaikšto, – jeigu keliauja, tai tik su tikslu, ieškodamos naudos.
Geros atliekų perdirbėjos
Pasak higienos, saugos ir kovos su miesto kenkėjais specialisto Pierre’o Falgayraco, pulti ir naikinti visų žiurkių tiesiog nebūtina.
Pirmiausia žiurkės pačios reguliuoja savo populiaciją, priklausomai nuo gyvenimo sąlygų.
Antra vertus, paradoksalu, bet jos yra visai geros sanitarės: žiurkė per savo gyvenimą vidutiniškai perdirba net 9 kg atliekų. Be šių graužikų Paryžiaus nuotekų sistema užsikimštų.
P.Falgayraco nuomone, kad žiurkės būtų mažiau matomos ir nešmirinėtų gatvėse, prieš pradedant statybos darbus jas reikėtų išnaikinti aplinkiniuose rūsiuose ir nuotekų vamzdžius slepiančiuose požemiuose.
Taip pat labai svarbu, kad pilni šiukšlių konteineriai ilgai neužsibūtų gatvėje prieš juos išvežant, o parkuose ir skveruose voliotųsi mažiau palikto maisto – tai žiurkes taip pat vilioja iš jų slėptuvių į viršų.
Tarsi žmonių veidrodis
Puikiai Paryžių pažįstantis ir ne kartą savo romanuose jį aprašęs Michelis Danselis pažymi, kad žmonės žiurkių taip nemėgsta ar net bijo, nes jos yra lyg mūsų pačių įvaizdžio veidrodis, parodantis labiausiai žeminančią, apgailėtiną, purviną jo pusę.
Paryžius žiurkėms atidavė tai, kas jo paties yra pagaminama, – savo nuotekas, kurios miesto sveikatai yra būtinos, jį apvalo.
Juk, prancūzų istoriko Alaino Corbino žodžiais tariant, nuotekos galutinai išsprendė miesto „socialinio vidurių užkietėjimo“ problemą.
Todėl baisios istorijos apie žiurkes žmonėms greičiausiai primena jų pačių pažeidžiamumą – urbanistinį, socialinį, ekonominį ir sanitarinį.
Su graužikų invazija susijusios aktualijos gal labiau kelia klausimus apie žmonių elgseną ir gyvenimo būdą, nei išties informuoja apie žiurkes.
