Yoon Mi-so prisimena, kad jai buvo vos 11, kai pirmą kartą stebėjo egzekuciją žmogaus, sugauto dėl Pietų Korėjoje kurto filmo žiūrėjimą.
Visi kaimynai buvo verčiami žiūrėti, kaip atliekama bausmė.
„Jei atsisakai, tai laikoma išdavyste“, – pasakoja moteris, dabar gyvenanti Seule.
Šiaurės Korėjos sargybiniai siekė užtikrinti, kad visi, kurie ketina kontrabanda gabenti draudžiamus vaizdo įrašus, žinos, jog jų laukia mirties bausmė.
„Labai ryškiai prisimenu, tam vyrui akys buvo užrištos, tačiau vis tiek matėsi, kad jis verkia. Man tai buvo traumuojanti patirtis. Tas raištis, kuriuo buvo užrištos jo akys, buvo visiškai permirkęs ašaromis.
Jie jį pririšo prie kuolo ir nušovė“, – teigė moteris.
„Karas be ginklų“
Įsivaizduokite, gyvenate nuolatinės izoliacijomis sąlygomis – be interneto, be socialinių tinklų, žiūrėti galite tik kelis valstybės kontroliuojamos televizijos kanalus, per kuriuos tegirdite tai, ką valdžia nori, kad girdėtumėte. Taip gyvenimas atrodo Šiaurės Korėjoje.
Šalies lyderis Kim Jong-Unas spaudimą tik didina – neseniai jis paskelbė naują įstatymą, kovosiantį su tuo, ką režimas vadina „reakcionieriška mintimi“.
Asmenys, pas kuriuos randami dideli kiekiai vaizdo arba muzikos įrašų iš Pietų Korėjos, JAV arba Japonijos dabar bus teisiami mirties bausme. Pagautieji žiūrintys tokį turinį gaus 15 metų koncentracijos stovyklos.
Kalba neina vien tik apie tai, kokius filmus žmonės žiūri.
Neseniai diktatorius parašė viešą laišką valstybiniam transliuotojui, kuriame šalies „Jaunimo lygos“ yra prašoma susidoroti su „bjauriu, individualistišku, antisocialistiniu elgesiu“, paplitusiu tarp jaunų žmonių. Jis norėtų atskratyti užsienietiška kalbėsena, šukuosenomis ir drabužiais, kuriuos vadina „pavojingais nuodais“.
Seulo naujienų portalas „The Daily NK“ praneša, kad nepatvirtintais duomenimis trys paaugliai buvo uždaryti į perauklėjimo stovyklą, nes nusikirpo plaukus taip, kaip K-pop (Pietų Korėjoje populiarus muzikos stilius) atlikėjai ir pasitrumpino kelnes virš kulkšnių.
Visa tai daroma dėl to, kad Kim Jong-unas yra įsitraukęs į karą, kuriame nereikia nei branduolinių ginklų.
Analitikai teigia, kad jis visomis išgalėmis bando užkirsti kelią išorinei informacijai pasiekti Šiaurės Korėjos žmones, nes gyvenimas šalyje tik blogėja.
Spėjama, kad milijonai žmonių badauja arba tuoj badaus. Kim Jong-unas nori užtikrinti, kad jie būtų pamaitinti bent jau kruopščiai sukurpta valstybine propaganda ir nematytų vienos turtingiausių Azijos valstybių – Pietų Korėjos – serialuose vaizduojamo spindinčio gyvenimo.
Šalis dėl pandemijos tapo dar uždaresnė, nes teko uždaryti sieną su vienintele partnere Kinija. Daugelis būtinųjų prekių, atkeliaudavusių iš Kinijos, šalies nebepasiekė. Nors dabar importas pamažu atsigauna, jis lieka labai ribotas.
Savanoriška izoliacija tik pagilino neveiksnios ekonomikos krizę šalyje, kurioje visus pinigus sueikvoja režimo branduolinės ambicijos. Kiek anksčiau šiemet pats diktatorius pripažino, kad jo tauta išgyvena „sunkiausius laikus, kokius tik yra tekę patirti.“
Kas rašoma įstatyme?
„The Daily NK“ buvo pirmieji, kuriems pavyko gauti įstatymo teksto kopiją.
„Ten rašoma, kad jei pagaunamas darbuotojas, fabriko savininkas taip pat bus baudžiamas, jei vaikas yra problematiškas, bus baudžiami ir jo tėvai. Abipusio sekimo sistema, kurią labai palaiko Šiaurės Korėjos valdžia, yra skatinama ir šiuo įstatymu“, – BBC žurnalistams pasakojo Pietų Korėjos dienraščio vyriausiasis redaktorius Lee Sang Yongas.
Jis teigė, kad įstatymu yra siekiama „sunaikinti“ jaunosios kartos susižavėjimą bei svajones apie pietinę kaimynę.
„Kitaip tariant, režimas nusprendė, kad svetimų kultūrų įtaka gali sukelti pasipriešinimą.
Vienas iš retų laimės kūdikių, kuriems pernai pavyko pabėgti iš Šiaurės Korėjos Choi Jong-hoonas pasakojo BBC, kad „kuo sunkesni laikai, tuo žiauresni įstatymai ir bausmės.
Kai tavo skrandis pilnas, filmo iš Pietų Korėjos žiūrėjimas tėra laisvalaikis. O kai neturi maisto ir kovoji dėl išlikimo, tokie filmai gali kelti nepasitenkinimą“, – teigė jis.
Ar tai suveiks?
Ankstesni susidorojimai tik parodė, kokie žmonės gali būti išmoningi, jei nori žiūrėti ir platinti užsienietiškus filmus, dažniausiai kontrabanda gabenamus per sieną su Kinija.
Metų metus įrašai buvo platinami USB raktuose, kurie, Choi Jong-hoono teigimu, dabar yra labai paplitę. Atmintukus lengva paslėpti, be to, galima juos užkoduoti su slaptažodžiais.
„Jei tris kartus iš eilės suvedamas neteisingas slaptažodis, atmintuko turinys išsitrina. Jei turinys yra itin jautrus, galima netgi nustatyti, kad viskas ištrinama po vieno neteisingo slaptažodžio suvedimo.
Taip pat naudojami USB, kuriuos galima prijungti tik prie vieno konkretaus kompiuterio ir tik vieną kartą, taigi, jų negalima naudoti prie kito įrenginio arba duoti kam nors kitam. Turinį gali matyti tik tu, todėl net jei norėtum platinti, negalėtum“, – kalbėjo Choi Jong-hoonas.
Yoon Mi-so prisimena, kad jos kaimynai nuveikdavo tikrus žygdarbius, kad galėtų žiūrėti filmus. Jie vieną kartą pasiskolino automobilio bateriją ir prijungė ją prie generatoriaus, kad pagamintų pakankamai elektros televizoriui įjungti. Jie žiūrėjo Pietų Korėjoje kurtą dramą pavadinimu „Laiptai į dangų“.
Tai yra itin garsi meilės istorija apie merginą, kuri serga vėžiu ir kovoja su savo pamote. Ši drama buvo labai populiari Šiaurės Korėjoje prieš du dešimtmečius.
Choi Jong-hoonas sako, kad būtent tais laikais susižavėjimas užsienietiškais įrašais itin išaugo. Tam padėjo pigių CD diskų ir DVD iš Kinijos gausa.
Susidorojimo pradžia
Tačiau tada Pchenjano režimas pradėjo pastebėti. Choi Jong-hoonas prisimena, kaip saugumo tarnybos 2002-aisiais atliko kratą universitete ir rado daugiau, nei 20 tūkst. CD diskų.
„Tai – tik viename universitete. Ar galite įsivaizduoti, kiek jų yra visoje šalyje? Valdžia buvo šokiruota. Todėl jie ir sugriežtino bausmes“, – teigė jis.
Kim Geum-hyokas pasakoja, kad 2009 jį sugavo specialiojo nelegalių video platintojų gaudytojų būrio kariai. Tada jam buvo vos 16.
Jis buvo davęs draugui keletą tėvo iš Kinijos kontrabanda įvežtų DVD su Pietų Korėjoje kurta popmuzika.
Su vaikinu buvo elgiamasi kaip su suaugusiu, jis buvo palydėtas į slaptą tardymo kambarį, sargai jam neleido miegoti. Jis buvo nuolatos mušamas ir spardomas keturias dienas.
„Aš buvau persigandęs“, – pasakojo vyras žurnalistams Seule, kur dabar gyvena.
„Maniau, mano gyvenimas baigiasi. Jie norėjo sužinoti, iš kur gavau tą įrašą ir kiek žmonių jį parodžiau. Aš juk negalėjau pasakyti, kad mano tėvas atvežė tuos DVD iš Kinijos. Ką aš turėjau sakyti? Tai juk mano tėvas. Nieko nesakiau. Tik kartojau, kad nieko nežinau, išleiskite mane“, – sakė jis.
Kim Geum-hyok yra kilęs iš elitinės šeimos Pchenjane, tad jo tėvui galiausiai pavyko papirkti sargus ir jį išlaisvinti. Tai jau bus praktiškai nebeįmanoma įsigaliojus naujajam įstatymui.
Dauguma tais laikais sugautųjų dėl panašių nusižengimų buvo siunčiami į darbo stovyklas. Bet tai nepasirodė pakankama, kad atbaidytų nuo nusižengimų, todėl bausmės buvo sugriežtintos.
„Iš pradžių bausmė buvo maždaug metai darbo stovykloje. Po to buvo padidinta iki daugiau, nei trijų metų. Jei šiandien nuvyktumėte į darbo stovyklas, daugiau nei pusė jaunų žmonių ten yra todėl, kad žiūrėjo užsienietiškus įrašus, – kalbėjo Choi Jong-hoonas. – Jei peržiūrėsi dvi valandas nelegalaus turinio, tai reikš tris metus darbo stovykloje.“
Iš ne vieno šaltinio ateina informacija, kad Šiaurės Korėjos darbo stovyklos per pastaruosius metus išaugo. Choi Jong-hoonas yra įsitikinęs, kad naujieji griežti įstatymai turi poveikį.
„Žiūrėti filmus yra prabanga. Pirmiausia turi rasti, ką pavalgyti, ir tik tada pradėti galvoti apie filmus. Laikais, kai sunku net prasimaitinti, netgi vieno šeimos nario išsiuntimas į darbo stovyklą gali būti smūgis.“
Kodėl žmonės vis dar rizikuoja?
„Mes labai rizikavome žiūrėdami tuos filmus. Bet niekas negalėjo nugalėti mūsų smalsumo. Mes norėjome sužinoti, kas dedasi išoriniame pasaulyje“, – pasakojo Kim Geum-hyokas.
Kai Kim Guem-hyok pagaliau sužinojo tiesą apie savo šalį, jo gyvenimas pasikeitė. Jis buvo vienas iš privilegijuotųjų šiaurės korėjiečių, kuriems buvo leista studijuoti Pekine. Jis ten atrado internetą.
„Iš pradžių negalėjau patikėti tuo, kas sakoma apie Šiaurės Korėją. Aš maniau, kad vakariečiai meluoja. Vikipedija meluoja, kaip aš galiu tuo tikėti? Mano širdis ir protas buvo padalinti.
Taigi, aš žiūrėjau dokumentikas apie Šiaurės Korėją, skaičiau straipsnius. Ir tada aš supratau, kad tikriausiai tai tiesa, nes viskas, kas ten buvo sakoma, buvo logiška.
Kai aš tai suvokiau, mano smegenys perėjo į kitą režimą, buvo per vėlu, aš nebegalėjau grįžti“, – sakė jis.
Galiausiai Kim Guem-hyokas pabėgo į Seulą.
Yoon Mi-so išpildė savo svajonę tapti stiliste. Pirmas dalykas, ką ji padarė atvykusi į Pietų Korėją, buvo aplankyti visas vietoves, kurias buvo mačiusi seriale „Laiptai į dangų“.
Bet tokios sėkmės istorijos tampa vis retesnės.
Pabėgti iš šalies tapo beveik neįmanoma įsigaliojus tvarkai šaudyti pabėgėlius griežtai kontroliuojamame pasienyje. Naujasis įstatymas taip pat turės įtakos.
Choi Jong-hoonas, kuris bėgdamas turėjo palikti šeimą, netiki, kad vieno ar dviejų filmų peržiūrėjimas pakeis dešimtmečiais pumpuotos ideologinės kontrolės poveikį. Visgi, jis tiki, kad dauguma šiaurės korėjiečių įtaria, kad valstybinė propaganda nėra tiesa.
„Šiaurės Korėjos žmonės širdyje nešiojasi nuoskaudos sėklą, bet jie nežino, į ką ta nuoskauda yra nukreipta“, – sakė jis.
„Tai sielvartas be krypties. Man skauda širdį, kad jie negali to suprasti net kai tai jiems sakoma. Kažkas turi juos pažadinti, apšviesti“, – tikino jis.
Parengta pagal BBC inf.
