Tądien nemažai minskiečių susiviliojo prie Sporto rūmų organizuojamu renginiu po atviru dangumi, nors meteorologai prognozavo vakarop užgriūsiančią liūtį su kruša.
Kad per Minską tekančios Svisločiaus upės pakrantėje vyks šventė, kurioje alaus gamintojai ir cigarečių importuotojai ketina reklamuoti savo produkciją, buvo žinoma gerokai iš anksto.
Todėl renginio dieną susirinko keli tūkstančiai minskiečių, daugumą jų sudarė jaunimas iki 25 metų. Juos viliojo galimybė laimėti nemokamo alaus ir išvysti anuomet populiarios rusų grupės „Mango Mango“ pasirodymą.
Slėpėsi nuo stichijos
Muzikantams vos pradėjus groti nemažai žmonių jau atrodė gerokai įšilę. Milicininkų buvo aiškiai per mažai, kad iškilus būtinybei jie galėtų efektyviai palaikyti tvarką.
Apie 20 val. virš Minsko pradėjo tvenktis juodi, sunkūs debesys. Dalis žiūrovų suskubo pasišalinti, bet dauguma liko klausytis atlikėjų.
Po dešimties minučių negailestingai smogė liūtis, o netrukus plynėje susirinkusius žmones užgriuvo ir kruša.
Kai kurie ledo gabalai buvę tokio dydžio, kad po jų smūgių ant kūno liko mėlynių. Dėl stichijos šėlsmo organizatoriai ir muzikantai tučtuojau nutraukė pasirodymą, o minia puolė ieškoti, kur pasislėpti.
Nors renginys vyko atviroje vietovėje, iš vienos pusės ją ribojo Svisločiaus upė, iš kitos – labai judrus Nugalėtojų prospektas, anuomet vadintas Mašerovo prospektu.
Dalis minios pasileido ieškoti priedangos prie Sporto rūmų, kita dalis stichiškai patraukė į priešingą pusę – požeminio nusileidimo į Niamihos metro stotelę link.
Niamiha yra Svisločiaus dešinysis intakas. Kadaise vasaromis šis puspenkto kilometro upelis beveik visiškai išdžiūdavo, o lietingais metų laikotarpiais patvindavo ir apsemdavo gretimas senojo Minsko gatves.
Todėl XX amžiaus pirmojoje pusėje nepaklusnioji Niamiha keliais etapais buvo suvaryta į požeminius vamzdžius, bet jos pavadinimu pradėta vadinti viena iš miesto dalių, gatvė, o paskui – ir metro stotelė.
Skubantys žmonės grūdosi į ilgą ir tankią koloną, iš kurios nebuvo lengva ištrūkti. Būtent taip prasidėjo siaubinga drama.
Griuvusius trypė kiti
Tragedijos liudininkų tvirtinimu, pirmieji žmonės, pasiekę šlapius ir slidžius nusileidimo į metro laiptus, buvo stumiami plūstančiųjų iš paskos.
Arčiau apačios keli nelaimingieji, neišlaikę spaudimo, klupo ir griuvo, o tai reiškė neišvengiamą mirtį: parkritusius minia trypė kojomis, ant jų virto kiti žmonės.
Per kelias minutes iškilo didžiulis mirtinai suspaustų, uždususių, leisgyvių žmonių kalnas, bet minia iš viršaus vis plūdo ir plūdo.
Apačioje vykstant agonijai laiptų viršuje nieko neįtariantis jaunimas kvatojo ir toliau gėrė alų. Atsikvošėta tik tada, kai iš požeminio nusileidimo gilumos pradėjo sklisti vis daugiau dejonių, maldavimų padėti.
Paskutinės besigrūdančiųjų eilės, pagaliau susivokusios, kad vyksta kažkas baisaus, pradėjo trauktis. Žmonės kėlė gulinčius, gaivino prispaustuosius, ant rankų nešė žuvusiųjų ir sužeistųjų kūnus.
Netrukus prie jų prisijungė atskubėję medikų ekipažai, milicijos pareigūnai, karo mokyklos kursantai.
Aukos guldytos tiesiai ant žolės netoli nelemto nusileidimo į metro.
Kaltų taip ir nerado
Lygiai prieš 22 metus įvykusi tragedija Minske nusinešė 53 gyvybes, iš jų 42 – jaunos merginos, daugumai jų – 14–20 metų.
Didžioji dalis žmonių žuvo per pirmąsias 10 spūsties minučių, keli mirė ligoninėje. Įvairaus sunkumo sužeidimus patyrė daugiau nei pustrečio šimto minskiečių.
Nors aukų artimieji bandė patraukti atsakomybėn saugumo neužtikrinusius renginio organizatorius, miesto valdžios, milicijos atstovus, ieškiniai atmesti kaip nepagrįsti. Žmonių žūtis paaiškinta tragiškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir masiniu alkoholio vartojimu. Keliems asmenims iškeltos bylos vėliau buvo nutrauktos.
Kodėl stichiškai pajudėjus miniai milicija nepasirūpino operatyviai užtverti nusileidimo į metro? Kodėl žmonėms nebuvo leista tiesiog kirsti Mašerovo prospekto, prieš tai sustabdžius automobilių eismą? Ar apskritai buvo koks nors saugaus minios nukreipimo planas?
Į šiuos klausimus taip ir liko neatsakyta.
Tragedijos vietoje 2002-aisiais įrengtas memorialas: 53 bronzinės gėlės ant granito laiptų.
Diena – ta pati
Sutapimas, bet gegužės 30-oji liūdnai pagarsėjo dar viena spūstimi, pareikalavusia daugybės aukų.
Tądien 1896 metais Maskvos priemiestyje, vadinamajame Chodynkos lauke, buvo surengtos masinės iškilmės caro Nikolajaus II karūnavimo proga. Visiems atvykusiems žadėtos gausios dovanos: atminimo puodelis su valdovo monograma, meduolis su herbu, dešra, saldumynai. Manoma, kad į Chodynkos plynę susirinko apie pusę milijono žmonių.
Paryčiais kažkas paleido gandą, kad dovanų mažai ir jų visiems tikrai neužteks. Minia pradėjo veržtis prie paviljonų, nubloškė tvarką prižiūrinčius policininkus, susidarė milžiniška grūstis.
Išsigandę, kad bus tiesiog sutrypti, dovanų dalintojai pradėjo mėtyti ryšulėlius į minią. Tai dar labiau komplikavo padėtį, nes žmonės veržėsi vienas per kitą, trypė pargriuvusius ant žemės.
Oficialiais duomenimis, žuvo 1379 žmonės, bet veikiausiai aukų būta kur kas daugiau. Nešant ir guldant aukas kitoje Chodynkos plynės pusėje šventė ir linksmybės vis dar vyko.
