Iš Niujorko į gimtąjį Pitsbergą persikraustęs Dennis Monksas liko apžavėtas dangiškų vaizdų, kai ieškodamas būsto pamatė, kaip sena apleista Šv.Kazimiero bažnyčia paverčiama moderniu 12 butų kompleksu.
Išsaugoti nuostabūs vitražiniai langai, atkurti gipso lipdiniai, didingumo aurą skleidžia kolonos ir kiti lietuvių bažnyčios dekoro elementai, nors čia ir nebeliko kryžių, Jėzaus atvaizdų ar lietuviškų užrašų.
Iš miegamojo – į varpinę
Pensilvanijos lietuviai šią raudonų plytų neobaroko stiliaus bažnyčią atidarė 1902 metais.
Tačiau 1992-aisiais sujungus kelias katalikiškas parapijas didžiausia lietuvių šventovė Pitsberge visiems laikams užvėrė duris tikintiesiems.
D.Monksas nusprendė įsigyti vieną didžiausių butų rekonstruotame pastate – 214 kv. metrų būsto kaina buvo 660 tūkst. JAV dolerių (543 tūkst. eurų).
Amerikietis papildomai sumokėjo dar 40 tūkstančių dolerių (33 tūkst. eurų), kad taptų ir varpinės savininku, nes planuose pamatė, jog patekti į bokštą įmanoma iš jo miegamojo.
Tačiau tam reikėjo specialių sulankstomųjų plieno laiptų – jie atkeliavo iš Ispanijos.
„Vos įsigijęs butą žinojau, kad jis nebebus parduodamas likusį mano gyvenimą“, – sakė D.Monksas dienraščiui „The Wall Street Journal“, susidomėjusiam šiuo unikaliu projektu plieno miestu vadinamame Pitsberge, kurio gamyklose kadaise dirbo tūkstančiai emigrantų iš Lietuvos.
Sukosi istorijos ratas
XIX amžiuje lietuviai žvelgė į Vakarus ieškodami geresnio gyvenimo ir galimybių.
Emigravusius į Jungtines Valstijas traukė Pensilvanija, nes centrinėje valstijos dalyje buvo pilna darbų kalnakasybos pramonėje, o Pitsberge rūko plieno gamyklų kaminai, viliodami atvykėlius iš Europos galimybe užsidirbti naujam gyvenimui nepažįstamoje šalyje.
Šv.Kazimiero lietuviška parapija čia įsikūrė 1893-iaisiais. Lietuvių vis daugėjo, reikėjo didesnių patalpų mišioms, ir 1902 m. bendruomenė atidarė didžiulę bažnyčią su dviem bokštais.
Viduje šventovė buvo barokinio puošnumo – spalvoti lipdiniai, aukštas altorius ir dvimetrinė šv.Kazimiero skulptūra.
Tuometis parapijos klebonas Jonas Sutkaitis subūrė šiltą bendruomenę, greta bažnyčios įkūrė katalikišką lietuvių mokyklą, kurioje mokytojavo vienuolės seserys nazarietės, netgi įsteigė lietuvišką banką „Polithania State Bank“.
Netoliese atsirado ir lietuviškos kapinės, kuriose ir šiandien galima pamatyti daugybę antkapių su lietuviškomis pavardėmis.
Bet bėgant metams keitėsi rajonas, keitėsi pramonė, nustojo veikti plieno gamyklos, o lietuvių gyventojų skaičius traukėsi, todėl 1992 m. vyskupija nusprendė Šv.Kazimiero bažnyčią uždaryti.
Didelė dalis skulptūrų ir meno kūrinių buvo išvežta į Lietuvą, o daugiau nei dviejų metrų aukščio šv.Kazimiero skulptūra, stovėjusi ant milžiniško altoriaus, perkelta į kitą Pensilvanijos bažnyčią.
Paliktų maldos namų sienos, tarp kurių pakrikštyta ir sutuokta šimtai lietuvių išeivių, liko stovėti tuščios beveik 15 metų.
Rengė ir jogos pratybas
2006 m. apleistą lietuvių bažnyčią už 625 tūkst. dolerių (515 tūkst. eurų) įsigijo paprasta amerikiečių pora Norine ir Gregas Minionai.
Ne tam, kad čia melstųsi. Jie kraustėsi į Pitsbergą ir ieškojo ko nors panašaus į angarą, kuriame galėtų įsirengti butą, savo darbo kabinetus ir dar turėtų erdvės įvairiai veiklai.
Dūlanti Šv.Kazimiero bažnyčia puikiai tiko, tik tuo metu čia nebuvo nieko panašaus į dabartinius prabangius butus.
Sienos pelijo, nuo lubų žvelgė apdaužyti angelėliai, pūtė vėjai, o 15 metrų aukščio kupole byrėjo freskos.
Kaip 2016-aisiais rašė laikraštis „Pittsburgh Post-Gazette“, pora bažnyčioje įsirengė butą ir sau, ir N.Minion motinai. Kitas erdves savininkai užleisdavo menininkams, kurie čia rengdavo pamokas, muzikantai – koncertus, buvo galima lankyti ir jogą.
Per Heloviną rūsiuose vykdavo nepamirštami renginiai. Ten, kur anksčiau lietuviai išeiviai krikštydavo vaikus, psichoterapeutė N.Minion įkurdino smėlio dėžę, kurią naudodavo per terapijos seansus.
Ji sakė, kad dirbdama ir gyvendama čia juto dvasinį ryšį su buvusia lietuvių bažnyčia.
Kartkartėmis į duris pasibelsdavo praeiviai, norintys pamatyti vietą, kur kadaise susituokė jų lietuviai tėvai ar buvo krikštyti jų vaikai.
Tačiau po dešimties metų šeima nutarė, kad išlaikyti bažnyčios patalpas per brangu, ir pastatą nusprendė parduoti. Būtent tada galimybę čia įrengti unikalius butus įžvelgė nekilnojamojo turto plėtotojai.
Saugojo praeities grožį
Vieną dieną Pietų Pitsbergo gatve važiuodamas dviračiu į gitaros pamoką Ivoras Hillas ant buvusios Šv.Kazimierio bažnyčios pamatė iškabą „Parduodama“. 2017 metų sausį kartu su partneriais jis nusipirko pastatą už 578 tūkst. 517 dolerių (476 tūkst. eurų).
Plėtotojai tokius apleistus objektus dažnai įsigyja dėl žemės, paskui juos nugriauna ir imasi butų statybų.
Tačiau I.Hillas nusprendė, kad bažnyčios sienos tvirtos, stogas laikys dar ilgai, o architektūrinis ir istorinis palikimas gali pritraukti pirkėjų, jeigu tik pavyktų šventovę suprojektuoti praktiškai ir estetiškai.
Atsisėdęs ant buvusio altoriaus I.Hillas pradėjo savo idėjas perkelti į eskizus.
Dešimtmečius pro skyles tekėjęs vanduo, smengantys pamatai ir laikas daug kur apgadino gipso puošmenas, bet meistrai išliejo ir atkūrė tikrąsias formas.
Architektas Robas Indovina visuose dvylikoje butų paliko originalių bažnyčios architektūros elementų.
Viename likę altoriaus laiptai, kitame – visas kupolas, išsaugoti ir spalvingi vitražiniai langai, kai kuriuose butuose – rozetės formos.
Tačiau greta dieviškos auros ir senovės dvelksmo čia įrengti modernūs virtuvės ir vonios prietaisai, granito ir kvarco stalviršiai, liftai, automobilių stovėjimo aikštelė, sporto salė.
Reagavo emocingai
Jei norėtųsi apsigyventi lietuviams brangioje šventovėje, kad ir šiandien galima įsigyti vieną iš trijų likusių trijų ir keturių kambarių butų.
Kainos – nuo 500 tūkst. iki 623 tūkst. dolerių (nuo 411 tūkst. iki 512 tūkst. eurų).
„Mažėjant parapijoms ir bendruomenėms ne viena amžių senumo bažnyčia atiteko nekilnojamojo turto plėtotojams.
Tai ne visada teigiamas dalykas, juk bažnyčių rekonstrukcija – keblus reikalas.
Bet buvusi Šv.Kazimiero katalikų bažnyčia Pietiniame rajone tikrai tapo gero dizaino triumfu“, – teigė „Pittsburgh Post-Gazette“ korespondentė Rosa Colucci.
Socialiniame tinkle „Facebook“ naujų butų nuotraukas apžiūrinėjo ir lietuvių emigrantų palikuoniai.
Ne vienam vaizdai pažadino pamirštus prisiminimus.
„Mano prosenelis atvyko iš Lietuvos 1898 metais dirbti plieno gamykloje.
Jis apsigyveno komunaliniuose butuose Saros (Sarah) gatvėje Pietiniame rajone.
Šioje bažnyčioje jis lankydavosi su savo šeima, o vieną savo sūnų – mano senelį – pavadino Kazimieru“, – pasakojo Stephanie Glaser.
„Lankiau Šv.Kazimiero mokyklą nuo pirmos iki dvyliktos klasės, o šioje bažnyčioje prieš 49 metus tuokiausi.
Ši graži vieta pilna prisiminimų. Kaip liūdna, kad dabar čia butai“, – rašė Mary Lou Denk-Garase.
Paklaustas apie vietinių žmonių emocinį ryšį su bažnyčia, butų projekto sumanytojas I.Hillas papasakojo, kaip jautėsi apsilankęs draudimo inspektorius, kuris, pasirodo, užaugo gretimoje gatvėje ir vaikystėje lankė šią bažnyčią ir greta buvusią Šv.Kazimiero lietuvių mokyklą.
Ji nuo 2007 metų irgi virtusi butais.
„Jis sakė, jog jam labai nepatiko matyti, kad bažnyčia ilgai stovi tuščia ir nyksta, – „Next Pittsburgh“ sakė I.Hillas. – Manau, jog emociškai su bažnyčia susaistytiems žmonėms džiugu matyti, kad pastatas pritaikytas naujam gyvenimui.“
