Dž.Dudajevas buvo sovietų karo aviacijos generolas, išėjo į atsargą ir 1991-aisiais pirmuosiuose laisvuose rinkimuose Čečėnijoje buvo išrinktas respublikos prezidentu. Būtent jis tų metų lapkritį paskelbė Čečėnijos nepriklausomybę, o paskui tapo nacionalinio pasipriešinimo vadu pirmajame Čečėnijos kare su Rusija.
Kremliaus vidaus kovos, Rusijos jėgos struktūrų ir čečėnų separatistų intrigos, tuomečio Rusijos prezidento Boriso Jelcino emocijos – šios aplinkybės 1996-ųjų pavasarį nuvedė į žūtį tada 52 metų Dž.Dudajevą, kuris, atrodo, buvo pasirengęs derėtis su Maskva dėl taikos.
Užfiksavo telefono signalą
1996-ųjų balandžio 21-ąją Rusijos specialiosios tarnybos pasiekė bene svarbiausią savo tikslą per visus Čečėnijos karus.
Dž.Dudajevo nužudymas žvelgiant iš istorinės perspektyvos pasirodė esąs reikšmingesnis nei, pavyzdžiui, vėliau rusų su čečėnais pasirašyti taikos susitarimai ir Rusijos federalinės kariuomenės išvedimas. Bet tai paaiškėjo tik po kelerių metų.
Rusai ne kartą bandė likviduoti Dž.Dudajevą, kad čečėnų pasipriešinimas netektų autoritetingiausio lyderio, bet vis nepavykdavo. Pirmą kartą snaiperis prašovė. Antrą sykį detonavus kelyje padėtą miną Dž.Dudajevo automobilis apvirto, bet pats Čečėnijos prezidentas nenukentėjo. Trečiąkart Dž.Dudajevas kartu su apsaugininkais išėjo iš namų likus vos 5 minutėms, kai ten sprogo iš lėktuvo paleista raketa.
Galiausiai rusai pasiekė savo tikslą. Tai buvo bendra Federalinės saugumo tarnybos (FST) ir Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) operacija dalyvaujant karinėms oro pajėgoms.
Tą 1996-ųjų balandžio dieną Rusijos specialiosios tarnybos užfiksavo signalą iš Dž.Dudajevo palydovinio telefono netoli Gechi Ču kaimo, 30 km nuo Grozno. Į orą buvo pakelti du raketomis ginkluoti atakos lėktuvai Su-25.
Raketa mirtinai sužeidė Čečėnijos prezidentą jam besikalbant telefonu su Rusijos Dūmos deputatu Konstantinu Borovojumi.
Dž.Dudajevo našlė Ala prisimena: „Jis buvo suviliotas šiomis taikos derybomis, apgautas kaip berniukas.
Rusijos vyriausybė, matydama, kad mes nepasiduodame ir kad vienintelis būdas apgauti – sudaryti derybų vaizdą, suteikė tokius įgaliojimus K.Borovojui. Jis tada, kaip ir Džocharas, nuoširdžiai tikėjo šiomis derybomis.
Džocharas žinojo, kad pokalbių klausomasi. Kai jie vedė derybas, ryšys visada trumpam dingdavo ir vėl atsirasdavo. Mano vyras netgi juokavo: „Ką, vaikinai, prisijungėte? Na, klausykitės.“
Bet jis nemanė, kad bus nužudytas per derybas pasinaudojant palydoviniu ryšiu.
Paskutinį mėnesį prieš mirtį mūsų namą jau bombardavo, o kaime, kuriame gyvenome, net išjungdavo elektrą, kad nebūtų signalo trukdžių.
Kai supratome, jog mus suseka per telefoną, kalbėtis pradėjome važiuoti į kalnus, kad nepakenktume vietos žmonėms.“
Žmoną išgelbėjo dauba
A.Dudajeva tomis dienomis visą laiką buvo drauge su vyru: tarsi nujautė tragediją.
„Tai įvyko Gechi Ču kaime, priekalnėse. Džocharas manė, jog pakaks 15 minučių pokalbio, kad mūsų nesusektų.
Išvažiavome dviem UAZ automobiliais. Džocharas buvo tikras: karas baigiasi, vedame taikos derybas, – kalbėjo A.Dudajeva. – Su mumis buvo Čečėnijos karo generalinis prokuroras Magomedas Žanijevas.
Jis dievino Džocharą ir man sakydavo: „Noriu mirti šalia Džocharo.“ Visi žinojome, kad esame medžiojami, ir buvome pasirengę mirti greta jo.“
Pradėjęs šnekėtis su K.Borovojumi Dž.Dudajevas pasakė žmonai: „Eik į daubą.“
„Ir štai stoviu daubos pakraštyje, ankstyvas pavasaris, paukščiai čiulba. Staiga man už nugaros – raketos smūgis. Buvau maždaug 12 metrų nuo Džocharo, mane nubloškė į daubą.
Pamačiau geltoną liepsną, bandžiau ropštis į viršų, žiūriu – automobilio nėra.
O tada – antras smūgis. Ant manęs užgriuvo vienas apsaugininkas, norėjo pridengti, – prisimena A.Dudajeva. – Kai viskas nutilo, išgirdau, kaip verkia Vischanas, Džocharo sūnėnas.
Išsikapsčiau, nesupratau, kur viskas dingo: mašinos, žmonės.
Ėjau lyg sapne ir suklupau prie Džocharo. Jis jau merdėjo. Negirdėjau paskutinių jo žodžių, tačiau mūsų sargybiniui Musai Idigovui jis spėjo pasakyti: „Užbaikite reikalą.“
Sargybiniai pakėlė vyrą ir nunešė į antrą automobilį, nes iš pirmojo buvo likusi metalo krūva. Paguldė ant galinės sėdynės, žmona susigūžė šalia.
„Jie dar manė, jog Džocharą galima išgelbėti, o aš iškart supratau, kad ne, – jo galvos dešinėje pusėje užčiuopiau tokią duobę“, – A.Dudajeva išgyveno neapsakomą siaubą.
Dž.Dudajevo palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.
Vadino nesugaunamuoju
Pasak Rusijos versijos, kurią išdėstė buvę GRU karininkai Vladimiras Jakovlevas ir Jurijus Aksionovas, sprendimas likviduoti Dž.Dudajevą priimtas tik po to, kai 1996 m. balandžio 16 d. Čečėnijos Šatojaus rajone buvo sutriuškinta 245-ojo motorizuotojo šaulių pulko kolona ir žuvo beveik 90 Rusijos karių.
„Įsiūčio apimtas prezidentas B.Jelcinas įsakė pašalinti Dž.Dudajevą. Mašina buvo paleista“, – dėstė GRU karininkai.
Bet parengti tokios sudėtingos operacijos per penkias dienas beveik neįmanoma. Dž.Dudajevo našlei irgi susidarė įspūdis, kad jos vyras buvo medžiojamas jau seniai.
Ir V.Jakovlevas su J.Aksionovu paskui pripažino: „Tokia užduotis buvo keliama visoms Rusijos žvalgybos tarnyboms nuo pat karo pradžios. Bet Dž.Dudajevas buvo nepasiekiamas. Specialiųjų pajėgų kariai jį juokais vadino Nesugaunamuoju Džo. Jis mus ilgai vedžiojo už nosies, turėjo žvėrišką nuojautą.
Kartą susekėme Dž.Dudajevo nakvynės vietą, apsupome kaimą. Prie pat namo įrengėme radijo siųstuvą, davėme koordinates lėktuvui. Raketa ištaškė namą į šipulius, bet viduje jau nieko nebuvo.“
Kalbėjo neįprastai ilgai
Nepriklausomų ekspertų manymu, rusai Dž.Dudajevą išties medžiojo nuo pat Čečėnijos pirmojo karo pradžios 1994-ųjų gruodį, tačiau kai K.Borovojus pradėjo taikos derybas, veiksmai buvo pristabdyti ir vėl atnaujinti tik po motorizuotojo pulko kolonos žūties Šatojuje.
Sakoma, kad operacijos sėkmę garantavo užverbuoti informatoriai, – jie parodė nuošalią vietą, kurioje Dž.Dudajevas dažnai kalbėdavo telefonu. Bet, sprendžiant iš Čečėnijos prezidento žūties aplinkybių, tokia informacija negalėjo būti svarbi: smogta iš lėktuvo raketa, kuri lazeriu pati nusitaiko į palydovinio telefono signalą. Tiktai keli panašūs bandymai anksčiau nepavyko.
Iš bazės Mozdoko mieste iki Gechi Ču kaimo Su-35 nuskrisdavo per 7–8 minutes, o Dž.Dudajevas telefonu paprastai kalbėdavo ne ilgiau nei 5 minutes.
Žūties dieną Dž.Dudajevas telefonu kalbėjosi 15–20 minučių – daug ilgiau, nei įprasta.
Jo pašnekovas K.Borovojus prisiminė: „Iš tikrųjų mudu kalbėjomės balandžio 21-ąją. Buvo maždaug šešta valanda vakaro. Pokalbis nutrūko, bet taip nutikdavo labai dažnai. Jis kartais man skambindavo kelissyk per dieną. Nesu šimtu procentų tikras, kad raketos smūgis įvyko būtent per mudviejų pokalbį.
Bet jis daugiau niekuomet nebesusisiekė su manimi.“
Matė Rusijos problemas
K.Borovojus su Dž.Dudajevu dėl taikos derėjosi nuo 1996-ųjų sausio pritarus B.Jelcinui.
Tais metais buvo numatyti Rusijos prezidento rinkimai, o iki jų šalies vadovas norėjo išspręsti Čečėnijos konfliktą.
Anksčiau K.Borovojus yra pasakojęs apie pokalbį su Dž.Dudajevu iki jo mirties likus 11 dienų. Čečėnijos vadovas laikėsi B.Jelcinui palankių pozicijų, tačiau sakė, kad prezidentui skubiai reikia išvalyti savo aplinkos komandą norint išgelbėti asmeninį autoritetą.
Anot K.Borovojaus, Dž.Dudajevas jam sakė, kad Rusijoje buvo daug žmonių, nesuinteresuotų taikiu Čečėnijos konflikto sprendimu, o pati valstybė nėra iki galo teisinė: neginama nuosavybė, žmogaus teisės ir laisvės, prezidentas visaip diskredituojamas.
K.Borovojus tada dėstė, jog Rusijos propaganda pernelyg stengiasi pabrėžti Dž.Dudajevo musulmonišką fanatizmą: „Jis yra normalus sovietų generolas, auklėtas sovietinėje vidurinėje mokykloje, paskui karo mokykloje, akademijoje.
Mąstymu Dž.Dudajevas niekuo nesiskiria nuo savo priešininkų. Taip, jis gerbia savo tautos įstatymus, įskaitant islamo, bet civiliniai įstatymai jam vis tiek artimesni.“
Lauko vadai elgėsi savaip
Taigi likus porai savaičių iki žūties Dž.Dudajevas ilgai derėjosi su K.Borovojumi ir Rusijos specialiosios tarnybos, matyt, turėjo pakankamai laiko nukreipti raketas į jo telefoną. Bet greičiausiai tą akimirką dar nebuvo įsakymo nužudyti Čečėnijos lyderį.
O tada karo lauko vado Khattabo būrys užpuolė Rusijos kariškių koloną. Khattabas, Šamilis Basajevas ir kiti su tarptautiniu islamo terorizmu susiję vadai elgėsi pagal principą „Kuo blogiau, tuo geriau“.
Todėl neatmestina, kad šis išpuolis kaip tik galėjo būti įvykdytas siekiant nutraukti galimas taikos derybas tarp Dž.Dudajevo ir B.Jelcino. Ir po sutriuškinimo Šatojuje Rusijos vadovas iš tiesų galėjo duoti nurodymą pašalinti Čečėnijos prezidentą.
Pavogė JAV technologiją
Tačiau norėdami tai įgyvendinti rusai turėjo pasinaudoti amerikietiška technologija, kurią pavogė Rusijos slaptosios tarnybos.
Pati FST teigė nustačiusi, kad Dž.Dudajevas turi amerikietišką palydovinį telefoną, ir tada neva vienos Rusijos specialiųjų tarnybų mokslinis-techninis skyrius pagamino prietaisą, kuris perėmė į palydovą sklindantį spindulį, užfiksavo tikslias abonento koordinates ir perdavė jas aviacijai.
Tai netiesa.
Medikas, visuomenės veikėjas ir publicistas Aleksandras Goldfarbas, artimai pažinojęs Rusijos specialiųjų tarnybų 2006 metais nunuodytą Aleksandrą Litvinenką, savo atsiminimuose rašo, kaip jis, dar būdamas FST karininkas, kratos vienoje firmoje metu rado Saugumo tarybos sekretoriaus generolo Aleksandro Lebedžio slaptus dokumentus.
„Viename aplanke buvo slapta GRU pažyma apie Čečėniją, kurioje išdėstytos Dž.Dudajevo likvidavimo detalės. A.Litvinenka pamatė, kad operacijai vadovavo jo kolega FST generolas Jevgenijus Chocholkovas.
Taip pat paaiškėjo, kad amerikietiška sistema, nusitaikanti į palydovinio telefono signalą, saugumiečių buvo įsigyta Vokietijoje apeinant JAV eksporto ribojimus. Ten taip pat teigta, jog J.Chocholkovas įsidėjo į savo kišenę solidžią operatyvinio biudžeto dalį“, – rašo A.Goldfarbas.
Jis tikina, kad Dž.Dudajevas žinojo apie tokios amerikietiškos technologijos egzistavimą, bet buvo įsitikinęs, jog Rusijos specialiosioms tarnyboms ji neprieinama. Turbūt tuo galima paaiškinti Čečėnijos prezidento nerūpestingumą naudojantis telefonu.
Įsigalėjo Kadyrovų klanas
Dž.Dudajevo nužudymas situaciją Čečėnijoje ilgainiui perlaužė Rusijos naudai. Jis buvo vienintelis tikrai autoritetingas čečėnų lyderis, siekęs sukurti nepriklausomą pasaulietinę Čečėniją ir pasirinkęs pavyzdžiu šiuolaikinės Turkijos kūrėją Kemalį Ataturką.
Dar svarbiau, kad Dž.Dudajevas daugiau ar mažiau mokėjo suvaldyti sunkiai prognozuojamus karo lauko vadus.
Tuo metu pastarųjų visiškai negalėjo sukontroliuoti nužudytojo įpėdinis Aslanas Maschadovas, neturėjęs savo pirmtako autoriteto.
Populiariausi karo vadai, pirmiausia Š.Basajevas ir Khattabas, susiliejo su islamistais ir, kaip galima spręsti iš A.Goldfarbo atsiminimų, ne be Rusijos specialiųjų tarnybų pagalbos išprovokavo antrąjį Čečėnijos karą, trukusį nuo 1999-ųjų iki 2009-ųjų.
Galiausiai į Rusijos federalinės valdžios pusę nusprendė pereiti Dž.Dudajevo šalininkai – buvę islamistų priešininkai, įskaitant įtakingą Kadyrovų klaną.
Dėl islamistų dominavimo čečėnų pasipriešinimo judėjimas prarado Vakarų palaikymą, ypač po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV.
Kremliui tai buvo nepaprastai naudinga ir Rusijos valdžia sugebėjo išlaikyti Čečėniją neatsiskyrusią, suteikdama Kadyrovų klanui – iš pradžių vadovaujamam Ahmado, o po jo žūties 2004 m. – sūnaus Ramzano – laisvas rankas Čečėnijos vidaus politikoje, kur Rusijos įstatymai dabar veikia labai sąlygiškai.
Parengta pagal „The Insider“ inf.
