Tikėjimai, susiję su šėtoniška Valpurgijos naktimi, buvo ypač populiarūs Vokietijos širdyje esančiame Harco kalnų masyve.
O pats Valpurgijos nakties pavadinimas susijęs su šv.Valpurga, kurios vardas skirtinguose šaltiniuose dar rašomas kaip Valburga, Valdburga, Valborga. Ši iš Anglijos kilusi kilminga ir įtakinga benediktinių vienuolė gyveno VIII a.
Patikėjo stebuklais
Teigiama, kad ji buvo viena labiausiai išsilavinusių to meto krikščioniško pasaulio moterų.
Tarp Valpurgos giminaičių būta žinomų dvasininkų, garsių misionierių. Maža to, abu Valpurgos tėvai ir broliai Katalikų bažnyčios irgi paskelbti šventaisiais.
Sulaukusi beveik 40 metų Valpurga persikėlė į dabartinės Vokietijos teritoriją, čia pradėjo savo misionierišką veiklą ir vadovavo Heidenheimo vienuolynui.
Netrukus po Valpurgos mirties 778 m. ėmė sklisti neįtikėtini pasakojimai apie jos darytus stebuklus: audringos jūros nuraminimą, pasiutusių gyvūnų sutramdymą, beviltiškų ligonių pagydymą.
Remdamasis liudijimais apie stebuklus, taip pat „karštais tikinčiųjų prašymais“, 870 m. gegužės 1-ąją dieną popiežius Adrianas II paskelbė Valpurgą šventąja. Taip gegužės 1-oji tapo Valpurgijos (Valpurgos) diena, o paskutinė balandžio ir pirmoji gegužės naktis – Valpurgijos naktimi.
Baidė piktąsias dvasias
Nors šv.Valpurgos gyvenimo keliai su raganomis veikiausiai nebuvo susikirtę, manyta, kad kreipimasis malda į šią šventąją apsaugo nuo baisių epidemijų ir pražūtingų stichijų.
Tai yra nuo visų tų nelaimių, kurios neretai būdavo priskiriamos raganų veiklai.
Vidurio ir Pietų Vokietijoje šv.Valpurgos dienos išvakarėse gausdavę visų bažnyčių varpai.
Tikėta, kad metalo žvangesys nubaido piktąsias dvasias, vakaro sutemose užplūstančias nuodėmingąjį pasaulį, kai žmonės tapdavo ypač pažeidžiami.
Krikščioniška šv.Valpurgos diena atsirado daugiadieniame archajiškų pavasario švenčių cikle ir buvo persmelkta dar gajų pagoniškų tikėjimų nuotrupų, prietarų, simbolių.
Pavyzdžiui, senovės keltai balandžio ir gegužės sandūroje švęsdavo vasaros laikotarpio pradžią ir šią šventę vadino Beltainu.
Ant aukščiausių kalvų ir kalnų deginti milžiniški laužai, iškamšos, aplink jas būdavo šokama, aukojama, atliekami įvairūs ritualiniai veiksmai.
Tai buvo šviesos pergalės prieš tamsą šventė, naujojo gamtos ciklo sutikimas.
Panašios šventės buvo žinomos germanams, taip pat ir baltams, tačiau įsitvirtinus krikščionybei pagonybės apraiškos pamažu naikintos ir galiausiai išliko tik fragmentišku kaimo tradicijų pavidalu.
Už raganavimą – mirtis
Kadaise garbintos gamtos dvasios daugelio sąmonėje transformavosi į pragaro išperas, o vis blankiau suprantami senieji apeiginiai veiksmai – į smerkiamus šėtoniškus ritualus.
Tokia veikla kaip žolininkystė, užkalbėjimai, gydymas neįprastais magiškais metodais keldavo ypatingą aplinkinių susidomėjimą kaip galimi raganavimo įrodymai. O jei dar atsirasdavo įtakingesnių nukentėjusių ar kitaip suinteresuotų asmenų, to pakakdavo, kad ragana būtų nuteisiama myriop.
Viduramžių ir Naujųjų laikų sandūroje religinis nepakantumas ypač sustiprėjo. XVII a. pirmojoje pusėje, Europą siaubiant Trisdešimtmečiam karui, kai katalikai skerdė protestantus, o protestantai – katalikus, žmonės kaltinti raganavimu vien dėl to, kad išpažino kitą tikėjimą.
Matyt, darbo buvo per akis, nes Vokietijoje vienas po kito buvo steigiami specialūs raganų kalėjimai.
Pavyzdžiui, Bambergo raganų kalėjime, vadinamajame Drudenhauze, vienu metu galėjo būti kalinama 30 raganavimu kaltinamų asmenų.
Žodis „drude“ Pietų Vokietijoje reiškė piktąją nakties dvasią, o vėliau pradėjo reikšti raganą.
Beje, raganos ir raganiai ne tiktai deginti ant laužo. Jie taip pat skandinti upėse, pelkėse, atsisveikindavo su gyvybe kartuvėse.
Anglijoje raganos kur kas dažniau kartos nei degintos. Tiesiog mirtis laužo liepsnose atrodo kur kas kraupesnė, dramatiškesnė, todėl ir įsitvirtino kaip epochos vizitinė kortelė. Prieš sudeginant aukos dažnai būdavo pasmaugiamos, bet tik jei pripažindavo savo kaltę ir atgailaudavo.
Garsusis kalnas
Nors paslaptinga Valpurgijos nakties tradicija žinoma daugelyje Europos kraštų, garsiausia raganų sueigų vieta – 1141 m aukščio Brokeno kalnas Harco masyve.
Prie niūrios šio kalno šlovės labai prisidėjo vokiečių poetas Johannas Wolfgangas Goethe, savo kūrinyje „Faustas“ aprašęs į Brokeną skriejančias raganas.
Sakoma, kad J.W.Goethe keliskart kopė į baugųjį kalną ir buvo apžavėtas vietos legendų.
Brokeno raganos ir jų šabašai pradėti vaizduoti XVII a. raižiniuose, nors pasakojimai apie negerą vietą kur kas senesni.
Brokenas garsėja tuo, kad maždaug 300 dienų per metus jo viršūnę gaubia rūkas. Taip pat keistais optiniais efektais: vadinamaisiais Brokeno vaiduokliais arba kalnų šmėklomis, mat pro rūką besiveržiantys saulės spinduliai kuria neįtikėtinus siluetus.
Šis efektas moksliškai aprašytas ir paaiškintas dar XVIII a., bet prietaringiems kaimiečiams pasirodančios dvasios galėjo kelti didelę baimę, tad atsirado kraupių legendų apie vaiduoklius, demonus, ore plevenančias raganas ir jų pradangintus žmones.
XVII–XVIII a. sandūroje gyvenęs vokiečių istorikas Gotfriedas Bredowas tvirtino, kad ant Brokeno kalno senieji saksai aukoję dievui Votanui.
Šaltojo karo metais pasienyje tarp padalintų Vokietijų atsidūręs Brokenas virto uždara zona.
Kalno viršūnėje įsikūrė komunistinės Rytų Vokietijos saugumo – „Stasi“ radijo šnipinėjimo tarnyba. Vokiečiai juokavo, kad pramanytas viduramžių raganas pakeitė visiškai tikri raudonieji šėtonai.
Po Vokietijos susivienijimo Brokenas vėl atvertas lankytojams. Juos vilioja ne tiktai gražūs vaizdai, bet ir baugūs komunistinio totalitarizmo atgarsiai, taip pat paslaptingos Harco legendos.
Turėjo simbolinę prasmę
Kalbant apie raganas ir Valpurgijos naktį negalima nepaminėti šluotos – labiausiai atpažįstamo europietiškos raganos atributo. Keliamos įvairios prielaidos, iš kur ir kodėl atsirado toks vaizdinys.
Ankstyviausios šluotą apsižergusių raganų iliustracijos yra XV amžiaus prancūzų poeto Martino Le Franco kūrinyje „Le Champion des Dames“.
Vaizduojamos dvi moterys, nors pirmasis asmuo, prisipažinęs, kad skraido ant šluotos, buvo vyras, vardu Guillaume’as Edelinas. Šis raganius suimtas 1453 m. netoli Paryžiaus ir nuteistas kalėti visą likusį gyvenimą.
Stebuklingas raganų tepalas, kuriuo patepta šluota gali pakilti, pirmą kartą minimas panašiu laikotarpiu – 1456 m.
Visa tai tarsi liudija, kad skraidančios šluotos vaizdinys veikiausiai atsirado Prancūzijoje ir greitai išplito Europoje.
Ko gero, raganų atributu šluota virto dėl senovėje jai teikiamų simbolinių prasmių.
Kultūros antropologų teigimu, šlavimas sietas ne tik su fiziniu namų tvarkymu, bet ir su maginiu jų valymu, piktųjų jėgų išprašymu lauk.
Tačiau šluodamas netinkamu metu, pavyzdžiui, po saulėlydžio, galėjai prišaukti nelaimę ir net mirtį – iššluoti artimą iš namų.
Ne veltui šluotas apsižergusios raganos danguje pasirodo tik po saulės laidos.
Savo namų šluotos nevalia niekam skolinti ar pačiam skolintis. Ji priklausanti tik savo namams ir vienintelei jų šeimininkei.
Būta kitų simbolinių šluotos prasmių, susijusių su gausa, vaisingumu. Vakarų Europoje žinomi valstiečių šokiai apsižergus šluotą tikintis gero derliaus arba šeimos pagausėjimo.
Garsaus austrų psichoanalitiko Sigmundo Freudo sekėjai šluotoje įžvelgė falo ir fizinio pasitenkinimo simbolį, o raganiškuose jojimo ant šluotos vaizdiniuose – lytinio akto alegoriją, moteriško seksualumo ir aktyvumo pradą, ryžtingai smerkiamą rūsčiųjų Bažnyčios tėvų.
Moteriškas žavesys kartais suvoktas kaip apžavai – viena kerėjimo formų, kurią pasitelkia raganos siekdamos užvaldyti dorų krikščionių sielas. Kita vertus, šluotos taip pat dažnai sietos su bjauriomis ir niurzgančiomis senėmis, jų atsiskyrėlišku, vienišu, niūriu gyvenimo būdu.
Žinant visas šias paslaptingas potekstes nenuostabu, kad laki viduramžių ir Naujųjų laikų vaizduotė šluotai teikė gana neigiamą prasmę, nors tikraisiais raganų gebėjimais skraidyti padebesiais, ko gero, tikėjo nebent prastuomenė.
