Londono meno prekeivis ir kolekcininkas Andrejus Ružnikovas parašė atvirą laišką Ermitažo direktoriui, kuriame falsifikatais ir vulgariais naujadarais pavadino keletą daiktų, eksponuotų parodoje „Faberge – imperatoriškųjų rūmų juvelyras“.
Muziejus, užuot atsakęs, ar daiktai yra autentiški, pakvietė ekspertus pasakyti nuomonės.
Ir garsiausi Rusijos bei Vakarų šalių „Faberge“ juvelyrikos namų tyrinėtojai pritarė abejonėms dėl autentiškumo eksponatų, kurių dalis susijusi su Konstantinu Gološčiapovu.
Žiniasklaida šį verslininką vadina Rusijos prezidento draugu.
Savo ruožtu Italijoje veikia kultūros fondas, kurį įsteigė K.Gološčiapovo žmona. Jo garbės prezidentas – Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis.
Fondas skirtas Leonardo da Vinci palikimui ir, kaip „Faberge“ atveju, rengia meistro darbų, kurių autentiškumo nepripažįsta dauguma ekspertų, parodas.
Išsisukinėja nuo atsakymo
Paroda „Faberge – imperatoriškųjų rūmų juvelyras“ Žiemos rūmų Heraldinėje salėje buvo atidaryta pernai lapkričio 25-ąją. Joje eksponuota keletas unikalių ir, visų ekspertų nuomone, autentiškų „Faberge“ firmos kūrinių, tarp jų – 1902 m. Rothschildo kiaušinis su laikrodžiu.
A.Ružnikovas priminė, kad buvo pagaminama tiktai po vieną visų imperatoriškųjų kiaušinių egzempliorių, tačiau Ermitažo eksponatai kartoja jau originalais pripažintus kitų Rusijos muziejų eksponatus. Todėl, kolekcininko nuomone, yra rimtas pagrindas abejoti kai kurių parodos eksponatų autentiškumu.
Ermitažas atsisakė komentuoti situaciją.
„Dėl vadinamojo laiško stiliaus ir žanro atsakymas į jį yra etiškai neįmanomas“, – A.Ružnikovui atsakė muziejaus vadovas M.Piotrovskis.
Parašuose prie eksponatų ir parodos kataloge ginčytinus darbus Ermitažas įvardijo kaip originalius „Faberge“ kūrinius. Parodos kuratorė Tatjana Babošina juos pristatė kaip imperatoriškąsias dovanas. Ir vis dėlto muziejus atsisakė tvirtai pareikšti, ar jie autentiški.
Autoritetai abejoja
Vienintelis Ermitaže demonstruotų dirbinių tikrumo šalininkas – dalies kiaušinių savininkas kolekcininkas Aleksandras Ivanovas. Jis yra privataus „Faberge“ muziejaus Vokietijos mieste Baden Badene steigėjas.
A.Ivanovas skelbiasi esąs milijardierius ir tikina, kad turi L.da Vinci, Rembrandto, Sandro Botticelli drobių, bet atsisako jas demonstruoti.
Jis taip pat tvirtina, kad turi etruskų, inkų, actekų aukso ir kad Sankt Peterburge neva saugomas L.da Vinci „Monos Lizos“ originalas. Tačiau autoritetingiausi „Faberge“ ekspertai tuo abejoja.
„Sprendžiant iš nuotraukų ir paskelbtų aprašų, visi šioje parodoje eksponuoti vadinamieji naujai atrasti „Faberge“ imperatoriškieji velykiniai kiaušiniai iš Baden Badeno muziejaus – padirbiniai“, – sakė Geza von Habsburgas, vienas žinomiausių „Faberge“ namų specialistų.
G.von Habsburgas buvo didžiausių tarptautinių „Faberge“ parodų kuratorius, tarp jų – ir pirmosios didelės juvelyro darbų ekspozicijos Ermitaže 1993–1994 m.
Rimtų abejonių dėl kūrinių autentiškumo pareiškė ir vokiečių specialistas Alexanderis von Solodkoffas, „Faberge“ ekspertas ir monografijų apie rusų meną autorius, taip pat suomių tyrėja Ulla Tillander-Godenhielm, su imperatoriškaisiais rūmais bendravusio juvelyro Alexanderio Tillanderio proanūkė ir disertacijos apie carinės Rusijos apdovanojimų sistemą autorė.
Klausimų kilo ne tik dėl velykinių kiaušinių, bet ir dėl kitų daiktų, pavyzdžiui, drožtinės kareivio figūros.
Visų pripažintas šios figūros originalas saugomas Rusijos mokslų akademijos A.Fersmano mineralogijos muziejuje Maskvoje, turinčiame unikalią „Faberge“ kolekciją.
Muziejaus vyriausiasis fondų saugotojas Michailas Generalovas BBC sakė, kad Ermitaže eksponuotą kareivio figūrą laiko kopija, beje, padaryta „taip gėdingai, kad dėl „Faberge“ jau darosi skaudu“.
Partneriai – menkai žinomi
Didžiausia pasaulyje imperatoriškųjų kiaušinių kolekcija – Ginklų rūmuose Kremliaus komplekse Maskvoje, o antroji – JAV verslininko Malcolmo Forbeso rinkinys, kurį po jo mirties nupirko rusų milijardierius Viktoras Vekselbergas.
Nė vieno daikto iš šių kolekcijų parodoje nebuvo.
Užtat Ermitažo partneriais rengiant parodą tapo Rusų nacionalinis muziejus ir Krikščioniškosios kultūros muziejus.
Už pirmojo pavadinimo slepiasi Ivanovo miesto juridinis asmuo, neturintis patalpų, o už antrojo – muziejus, globojamas K.Gološčiapovo.
Pastarąjį žiniasklaida vadina Vladimiro Putino pažįstamu ir net artimu draugu.
Jis buvo Prezidento reikalų valdybos federalinės valstybinės bendrosios įmonės vadovas ir Rotenbergų verslo (Rotenbergų šeima – turtingiausias klanas Rusijoje) partneris SMP banke. Būtent iš šių dviejų privačių kolekcijų paimti visi eksponatai, kurių autentiškumu abejoja ekspertai.
Dialogas pranešimo forma
Ekspertai labiausiai kritikavo du Ermitažo parodos eksponatus, pateiktus kaip „imperatoriškuosius velykinius kiaušinius“: „Vištytę“ ir neva 1904 m. „Vestuvių jubiliejų“.
Kolekcininkai daug metų žino kitą „Vištytę“ – iš privataus „Faberge“ muziejaus, kuriame eksponuojama V.Vekselbergo kolekcija, nupirkta iš M.Forbeso įpėdinių.
Ermitažo eksponato likimas sudėtingesnis. 2018 m. be jokio viešo anonso muziejaus salėse atsirado į „Vištytę“ panašus kiaušinis, kuris skiriasi nuo žinomo smulkiomis detalėmis: jį vainikuoja viršūnė, kurios neturi originalas, o į dvi dalis dalija ne siauras auksinis, bet platus figūrinis apvadas.
Daiktas apibūdintas kaip „imperatoriškasis velykinis kiaušinis“ iš privataus rinkinio.
Tik 2020 metais buvo atskleista, kad tai yra K.Gološčiapovo privatus Krikščioniškosios kultūros muziejus.
Ekspertai dar 2018 m. kreipėsi į Ermitažą įspėdami apie galimą klastotę ir prašė leidimo apžiūrėti eksponatus. Jiems buvo pasiūlyta surengti konferenciją su šių daiktų savininkais.
Ir archyvinė nuotrauka, ir ankstyviausi „Vištytės“ aprašymai bei atvaizdai byloja daikto iš „Faberge“ muziejaus kolekcijos, o ne Ermitažo eksponato naudai.
„Kuris iš dviejų kiaušinių originalas, o kuris – kopija, paaiškės laikui bėgant, kai „Faberge“ specialistai atliks tyrimus“, – 2018 m. vasarą atsakė Ermitažas Sankt Peterburgo gidui, nustebintam dviejų eksponatų panašumo.
Vadinasi, dar tuomet Ermitažas pripažino, jog kiaušinis iš K.Gološčiapovo kolekcijos nėra neginčijamas originalas, bet ir toliau jį pristatinėjo kaip „imperatoriškąjį velykinį kiaušinį“.
Bet tik po viešų kaltinimų 2021 m. sausį Ermitažas nusprendė pakomentuoti padėtį ir pakvietė A.Ivanovą perskaityti „ekspertinio pranešimo“. Renginys buvo pavadintas pranešimu-konferencija, nors kritikams nebuvo suteiktas žodis.
Muziejaus interneto svetainėje A.Ivanovas buvo pristatytas kaip profesorius, UNESCO Pasaulio kultūros paveldo išsaugojimo specialiosios komisijos narys, Rusijos kultūros ministerijos ekspertas.
Į BBC užklausą UNESCO atsakė, kad A.Ivanovas nėra komisijos narys. Kultūros ministerija pateikė atestuotų ekspertų sąrašą: A.Ivanovo jame nėra.
A.Ivanovas paaiškino, kad taip jį pristatė Ermitažas – jis pats prisistato tik kaip „Faberge“ ekspertas. Jis teigė esąs garbės profesorius, bet negalėjo nurodyti nei dalyko, nei mokymo įstaigos.
Per savo „pranešimą-konferenciją“ A.Ivanovas pažėrė, kaip pats sakė, „neatremiamų faktų“: grasino, kad A.Ružnikovą „atveš į Ameriką surakintą“, ir plėtojo teoriją apie tai, kad už Londono meno prekeivio nugaros neva stovinti pagrindinė Maskvos muziejaus ekspertė.
Vis dėlto dėl „Vištytės“ A.Ivanovas iš esmės pripažino kritikų teisumą ir atskleidė, kad eksponuoti ją kaip imperatoriškąjį kiaušinį nutarė Marina Lopato, Ermitažo „Faberge“ kolekcijos saugotoja.
„M.Lopato truputį paskubėjo, – pasakė A.Ivanovas. – Dabar aš nedaryčiau skubotų išvadų ir neteigčiau, kad tai – būtent imperatoriškasis velykinis kiaušinis.
Tai M.Lopato nuomonė. Ji pasakė, kad yra dokumentai, yra užrašai. Tačiau nėra dokumentų, nieko nėra.“
M.Lopato mirė 2020-ųjų liepą. Ji niekada viešai nekomentavo šio eksponato.
Dėl datų – sumaištis
„Vestuvių jubiliejaus“, tai yra „1904 metų kiaušinio“, ekspertų įsitikinimu, tiesiog apskritai negalėjo būti.
Jis neminimas nei imperatoriškųjų rūmų dokumentuose, nei pagrindinio „Faberge“ meistro Franzo Birbaumo atsiminimuose.
Šį faktą savo disertacijoje paminėjo ir M.Lopato, „Faberge“ kuratorė Ermitaže: „1904 m. ir 1905 m. dėl Rusijos ir Japonijos karo kiaušiniai nebuvo gaminami.“
A.Ivanovas tvirtina, kad prašmatnią dovaną caras paprasčiausiai nuslėpė nuo žmonių: „Kad neaudrintų protų, šio kiaušinio pagaminimo ir dovanojimo fakto jis neafišavo.“
Tačiau ne tik nėra dokumentų. Netrūksta ir kitų nesutapimų.
Dviejų didžiųjų kunigaikštyčių portretai „1904 metų“ kiaušinio miniatiūrose nupiešti iš vėlesnių nuotraukų (1906 m. ir 1910 m.) – praėjus keleriems metams po to, kai kiaušinis neva buvo sukurtas, nurodoma amerikiečių tyrinėtojos DeeAnn Hoff tyrime.
Ekspertai taip pat pastebi, kad „1904 metų kiaušinis“ labai panašus į visų pripažintą kiaušinį „Penkioliktosios valdymo metinės“ Sankt Peterburgo „Faberge“ muziejuje.
Jau po viešų kaltinimų A.Ivanovas ėmė tvirtinti, kad miniatiūros pakeistos remontuojant kiaušinį 1908 metais: „Šis klausimas sėkmingai išspręstas radus „Faberge“ 1908 m. balandžio 27 d. sąskaitą.“
Bet tai nepaaiškina, kaip 1908 m. buvo galima pasinaudoti 1910 m. nuotrauka. A.Ivanovas darė prielaidą, kad 1910 m. datuota fotografija galėjo būti padaryta daug anksčiau, o išspausdinta tiktai po kelerių metų.
Be A.Ivanovo, niekas nepatvirtina, kad yra sąskaitos dėl kiaušinio remonto. Kolekcininkas sakė, kad dokumentą rado velionė M.Lopato Rusijos valstybiniame istorijos archyve, tačiau kategoriškai atsisakė jį parodyti. Į pakartotinį BBC korespondento prašymą atsiųsti sąskaitos nuotrauką A.Ivanovas atsakė: „Maža kas tau įdomu. Nori, kad nebeliktų sensacijos.“
„Nieko negaila dėl Rusijos“
A.Ivanovas daug metų siekia būti pripažintas kaip „Faberge“ firmos specialistas ir tai ne pirmas jo bandymas bendradarbiauti su gerbiamu Rusijos muziejumi.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje jis pasiūlė bendradarbiavimą A.Fersmano mineralogijos muziejui, kuriame saugoma keletas unikalių „Faberge“ darbų. Jam buvo leista susipažinti su kolekcija ir nufotografuoti eksponatus.
Netrukus po to A.Ivanovo kolekcijoje, kurioje yra ir neabejotinai autentiškų darbų, atsirado eksponatų, labai panašių į keletą A.Fersmano muziejaus daiktų. Maža to, kolekcininkas tvirtina, kad originalus turi kaip tik jis, tačiau atsisako pasakyti, iš kur juos gavo.
Specialistai patvirtina versiją, kad ekspertų pripažinti originalai yra A.Fersmano muziejuje. Ir vis dėlto daiktai iš A.Ivanovo kolekcijos, labai panašūs į A.Fersmano muziejaus eksponatus, buvo atsidūrę Ermitažo parodoje kaip originalai.
Praeityje A.Ivanovas populiarino „Faberge“ juvelyrikos namus ir leido knygas apie jų istoriją, kurias puikiai įvertino daugelis specialistų.
Jis tapo visų laipsnių „Faberge“ ordino, kurį pats ir įsteigė, kavalieriumi.
Bet ne tarp specialistų A.Ivanovo pavardė nuskambėjo 2007 m., kai „Christie’s“ aukcione jis įsigijo „Faberge“ gamintą Rothschildo kiaušinį už rekordinę 15 mln. eurų sumą.
Po tokio pirkinio A.Ivanovas prabilo sukaupęs didžiausią pasaulyje „Faberge“ darbų kolekciją. Be to, tvirtino, kad turi Sandro Botticelli ir netgi keletą L.da Vinci darbų.
Tuomet žurnalas „Forbes“ atkreipė dėmesį į tai, kad tokiai kolekcijai reikėtų šimtų milijonų dolerių. O A.Ivanovas, pasak jo paties, kapitalą susikrovė iš kompiuterių eksporto kooperatyvo dešimtojo dešimtmečio pradžioje.
„Iš kur galėtų turėti tiek pinigų žmogus, kuris tiek metų neužsiima verslu?“ – klausė „Forbes“.
Pagrindinė teorija apie tikrąjį lėšų, už kurias įsigytas Rothschildo kiaušinis, kilmę išsikristalizavo po kelerių metų, kai 2014-aisiais V.Putinas padovanojo Ermitažui A.Ivanovo nupirktą Rothschildo kiaušinį kartu su židinio laikrodžiu „Vestuvių metinės“.
Pirmasis eksponatas buvo pristatytas kaip prezidento dovana „per aukotoją A.Ivanovą“. Antrasis – kaip prezidento dovana „per aukotoją K.Gološčiapovą“.
„Dėl Rusijos man nieko negaila“, – sakė A.Ivanovas ir pridūrė, kad „prezidentas tapo tuo asmeniu, kuris padovanojo kiaušinį Ermitažui, bet iš esmės Rusijos Federacija įteikė dovaną savo muziejui“.
Driekiasi painūs ryšiai
Kitaip nei A.Ivanovo, K.Gološčiapovo pavardė žinoma tiek politiniuose, tiek verslo Sankt Peterburgo sluoksniuose. Kartu su Rotenbergais jis įsteigė SMP banką, buvo Prezidento reikalų valdybos federalinės valstybinės bendrosios įmonės vadovas.
Leidinys „Komersant“ K.Gološčiapovą vadino geru Georgijaus Poltavčenkos, buvusio Sankt Peterburgo gubernatoriaus, draugu.
Dabar K.Gološčiapovo pavardė žiniasklaidoje dažniau pasirodo kalbant apie labdaros iniciatyvas: jis – vienas Rusų Atono draugijos steigėjų (Šventasis Atono Kalnas – stačiatikių vienuolių autonominė respublika Graikijoje) ir Imperatoriškosios Palestinos stačiatikių draugijos narys.
Tačiau jo žmona Iraja Gilmutdinova valdo statybos kompanijas Sankt Peterburge, o tarp jos partnerių – G.Poltavčenkos sūnus.
Moteriai taip pat priklauso firmos Nyderlanduose ir Kipre, pastaroji – kartu su Rotenbergais.
Gološčiapovo fondo Maskvoje adresas ir telefono numeris tokie pat kaip su V.Putinu siejamos Alinos Kabajevos fondo, kuriam vadovauja gimnastės motina.
Kad už A.Ivanovo kolekcijos gali stovėti K.Gološčiapovas, įrodo privataus „Faberge“ muziejaus Vokietijos mieste Baden Badene dokumentai.
Iš pradžių jis buvo įregistruotas K.Gološčiapovo vardu, bet vėliau perėjo A.Ivanovui.
A.Ivanovas teigė, kad skolinosi iš K.Gološčiapovo pinigų muziejui Baden Badene atidaryti: „Norėdamas užsitikrinti, kad pinigai bus grąžinti, jis tapo bendraturčiu. O kai tik atidaviau jam skolą, iš bendraturčių pasitraukė.“
K.Gološčiapovas globoja Krikščioniškosios kultūros muziejų – A.Ivanovo Rusų nacionalinio muziejaus filialą. Jis įkurtas vienuolyno teritorijoje ir K.Gološčiapovas asmeniškai po jį vedžioja garbės svečius – nuo patriarcho Kirilo iki Atono vienuolių.
„Eksponatų įsigijimu ir atgabenimu rūpinasi K.Gološčiapovas. Jis padengia ir visas išlaidas“, – pasakojo muziejaus direktorė.
Muziejaus interneto svetainėje paaiškinta, kad eksponatai turi „meninę ir istorinę vertę, bet pirmiausia tai – šventi daiktai“.
L.da Vinci šešėlis
K.Gološčiapovo šeima susijusi su dar viena kultūrine iniciatyva – fondu Italijoje, skirtu L.da Vinci palikimui studijuoti.
Šis fondas turi ryšių ir su Ermitažo vadovybe.
2015 metais britų leidinys „Daily Mail“ paskelbė sensacingą naujieną: privačiame rinkinyje Sankt Peterburge gali būti saugoma autorinė L.da Vinci „Monos Lizos“ kopija. Kolekcininko vardas buvo slepiamas.
Tokie pranešimai tyrinėtojams kelia šypseną: diletantai ir aferistai įvairios kokybės Renesanso paveikslus nuolat skelbia esant iki šiol nežinomais L.da Vinci kūriniais.
Bet „Sankt Peterburgo Džokondos“ atveju buvo kitaip. Italų menotyrininkas Carlo Pedretti, laikomas pripažintu L.da Vinci darbų ekspertu, padarė prielaidą, kad paveikslas išties gali būti nutapytas L.da Vinci.
Į Sankt Peterburgą atlėkė BBC komanda, kūrusi dokumentinį filmą apie „Moną Lizą“.
Bet Bolonijos universiteto ekspertai atliko paveikslo techninę ekspertizę ir nustatė, kad Sankt Peterburge – vėlesnė prancūziška kopija. C.Pedretti suklydo.
Nuo tada apie „Sankt Peterburgo Džokondą“ niekas nieko nebegirdėjo. Bet BBC filmavimo grupės nariai papasakojo, kad derybos dėl filmavimo vyko per Krikščioniškosios kultūros muziejų.
Paveikslo savininku vadintas A.Ivanovas, bet neformaliai muziejaus bendradarbiai patvirtino, kad tai sietina su K.Gološčiapovu.
A.Ivanovas atsisakė paaiškinti, kaip jis susijęs su tuo paveikslu, nors tvirtino, kad tai ir yra tikroji „Mona Liza“.
Jis nesutiko su Bolonijos universiteto ekspertize ir tikino, kad „Sankt Peterburgo Džokonda“ priklauso ne K.Gološčiapovui, bet savininko pavardės nesakė.
Tais pačiais 2015 m., kai Sankt Peterburge atsirado paslaptingasis paveikslas, K.Gološčiapovo žmona I.Gilmutdinova tapo viena Rossanos ir Carlo Pedretti šeimos fondo steigėjų. Fondo direktorių tarybos nariais pakviesti M.Piotrovskis ir Tatjana Kustodijeva, Ermitažo Vakarų Europos meno skyriaus vyriausioji mokslinė bendradarbė.
Atėjus rusų mecenatams fondas išplėtojo aktyvią veiklą: pradėta restauruoti istorinė Barontini vila Vinčyje, meistro gimtajame mieste, kurioje jis pats galėjo lankytis.
Ten atidarytas parodų centras „Leo-Lev“, skirtas L.da Vinci palikimui ir priklausantis I.Gilmutdinovai.
Juridinis asmuo buvo įregistruotas pagal jos kroatišką pasą.
Darbus sutrikdė C.Pedretti mirtis 2018 m., likus dienai iki savo 90-mečio, o jo žmona Rossana mirė metais vėliau, tačiau K.Gološčiapovo sutuoktinės centras „Leo-Lev“ L.da Vinci gimtajame mieste toliau dirba. Dabar ten eksponuojama arkangelo Gabrieliaus statula iš Kapanorio Šv.Januarijaus bažnyčios. Parodos katalogo įžangą parašė M.Piotrovskis, pernai tapęs Pedretti fondo garbės prezidentu.
Centro tinklalapyje sakoma, kad C.Pedretti laikė statulą Leonardo kūriniu, tačiau kartu nurodoma, jog ne visi specialistai tam pritaria.
Tapo aplinkybių įkaitu?
Ekspertai, nors ir pasipiktinę abejotinais „Faberge“ daiktais Ermitaže, daro prielaidą, kad muziejus negalėjo jų atsisakyti.
Asmeniniuose pokalbiuose su M.Piotrovskiu šią temą gvildenę specialistai pasakojo, kad jiems susidarė įspūdis, jog sprendimas dėl ginčytinų „Faberge“ kiaušinių, ko gero, nepriklausė nuo Ermitažo direktoriaus valios ir muziejus šioje istorijoje yra greičiau auka.
Lankytojai prisimena, kad, Ermitažo salėse atsiradus dviem ginčytiniems daiktams, gidai pasakojo apie juos prieštaringai ir prašė nefotografuoti.
Ermitažo pasiūlytas dialogas apie imperatoriškųjų kiaušinių autentiškumą vyko iš esmės be paties muziejaus dalyvavimo. Jis šioje istorijoje atrodė linkęs savo vaidmenį apriboti iki ekspozicijos erdvės suteikimo.
Kaip į valstybinį Ermitažą kaip parodos rengėja ir lygiateisė partnerė pateko privati bendrovė Rusų nacionalinis muziejus – juridinis asmuo be patalpų ir kolekcijos katalogo – bei jo savininkas A.Ivanovas?
Kodėl Ermitažas pasitikėjo kolekcininko nuomone ir ignoravo ekspertų įspėjimus?
Pasirodo, Ermitažui kur kas sudėtingiau tapti dialogo apie imperatoriškųjų kiaušinių autentiškumą erdve negu parodos aikštele.
Juvelyriniai dirbiniai – matrioškų varžovai
„Faberge“ – vieninteliai Rusijos juvelyrikos namai, tapę pasauliniu prekės ženklu. Būtent imperatoriškieji velykiniai kiaušiniai prancūzų kilmės Kuršo gubernijos vokiečių šeimos verslą pavertė vienu vėlyvosios carinės Rusijos simbolių. Kartu su 1917-ųjų revoliucija baigėsi ir Carlo Faberge firmos istorija.
Imperatoriškaisiais vadinami kiek daugiau nei pusšimtis juvelyrinių kiaušinių, sukurtų 1885–1917 m. paskutinių Rusijos monarchų užsakymu. Aleksandras III pradėjo šią tradiciją ir Velykų proga dovanojo žmonai kiaušinį, o Nikolajus II ją pratęsė ir užsakydavo dovanas tiek žmonai, tiek motinai, našlaujančiai imperatorienei.
Įvertinti dabartinę kiaušinių kainą sunku, nes šie daiktai parduodami retai. 2004 m. rusų milijardierius V.Vekselbergas sumokėjo apie 85 mln. eurų už kolekciją, kurioje buvo devyni imperatoriškieji kiaušiniai (ten buvo ir kitų – ne tokių įsimintinų – daiktų).
Dabar kiekvienas imperatoriškasis kiaušinis, jeigu kas nors staiga panorėtų jį parduoti, ekspertų manymu, galėtų kainuoti daugiau kaip 25 mln. eurų.
„Faberge“ įvaizdis bei motyvai populiarūs ir plačiosiose masėse. Internete galima rasti dešimtis pasiūlymų, pažymėtų žodžiais „kopija“ arba „replika“, primenančių rūmų juvelyro darbus arba tiesiog imituojančių Rusijos imperatoriškųjų namų prabangą.
Kai kas pateikiama kaip „suvenyrai iš Rusijos“, kurie „pagal atpažįstamumą lygiosiomis varžosi su matrioškomis“. Kainos prasideda nuo 15 eurų.
Tačiau per pastaruosius šimtą metų „Faberge“ pasaulyje ne kartą būta skandalingų atvejų, kai padirbinius bandyta prakišti kaip originalą. Kopijos tokios dažnos, kad suklastoto „Faberge“ kiaušinio motyvas įėjo į popkultūrą, – nuo filmo apie Džeimsą Bondą iki sovietinio detektyvo „Tardo žinovai“.
Parengta pagal BBC inf.
