Viena tokių – praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje neteisingai atliktas vertinimas ir klaidingi skaičiavimai nulėmė liepsnas, iš Žemės besiveržiančias dar ir šiandien.
Istorija prasidėjo 1971 m. Turkmėnijoje, Karakumų dykumos širdyje. Ten buvo ieškoma naftos telkinių: aptikus, kaip buvo spėjama, gausų šaltinį dykumoje, įrengta speciali stotis su dideliu ir sunkiu grąžtu.
Pradėjus darbus greitai paaiškėjo, kad radinys buvo neteisingai identifikuotas. Užuot gręžus naftos link, realiai prasidėjo didelio masto operacija virš didžiulės gamtinių dujų kišenės. Gręžimo įrenginys netrukus įgriuvo ir atsirado didžiulė skylė, kuri dabar vadinama Darvazos krateriu.
Darvazos skersmuo – 69 metrai, gylis – 30 metrų, o bendrasis plotas – 5350 kv. m.
Dėl įgriuvos susidarė savotiškas domino efektas – aplinkui susiformavo dar daugiau kraterių. Sulig kiekvienu jų veržėsi daugiau gamtinių dujų, kurių sudėtyje daugiausia metano. Baimindamiesi nuodingų dujų išmetimo į aplinką sovietų mokslininkai padarė tai, ką būtų padarę daugelis, susidūrę su tokia problema, – pabandė dujas padegti.
Toks sprendimas rėmėsi tikėjimu, kad gamtinių dujų sankaupos degs vos kelias savaites, todėl Karakumų dykumos oro kokybė išliks tokia, kokia buvo.
Bet čia ir prasidėjo problemos – paaiškėjo, kad skaičiuojant buvo padaryta didžiulė klaida, ir liepsnos plazda iki šiol. Mokslininkai vis dar nėra tikri, kiek laiko telkinys degs. Tačiau yra ir viena mažiau aprūkusi šio reikalo pusė – Darvazos krateris ir jo liepsnojantys kaimynai, paprastai vadinami „Pragaro vartais“, kiekvienais metais pritraukia šimtus turistų.
Parengta pagal „IFL Science“ inf.
