21-erių inžinerijos studentas Jurijus Judinas 1959-ųjų sausį kartu su devyniais draugais leidosi į rizikingą ekspediciją Uralo kalnuose.
Ekspedicijos vadovas, politechnikos instituto radijo inžinerijos studentas 23-ejų Igoris Diatlovas pasirinko didžiausio sudėtingumo maršrutą. Ekspedicija užsibrėžė tikslą slidėmis įveikti 350 kilometrų ir iš nedidelės Vižajų gyvenvietės pasiekti Otorteno viršukalnę.
Visi ekspedicijos dalyviai turėjo Antrojo lygio žygeivių sertifikatus, ekspedicijų slidėmis patirties. Aštuoniems dalyviams buvo per 20 metų, tiktai vienam – arti 40.
Sausio 27-ąją grupė pradėjo žygį. Bet jau kitą dieną vienam jo dalyvių J.Judinui teko iš ekspedicijos pasitraukti dėl sėdimojo nervo uždegimo. Skausmas jam išgelbėjo gyvybę.
J.Judino draugai – septyni vyrai ir dvi moterys – tęsė žygį.
Naktį į vasario 2-ąją grupė žuvo prie Numirėlių kalno – Cholatčaklio šiaurės rytinio šlaito.
Tai, kas buvo planuojama kaip nuotykis, tapo vienu mįslingiausių nelaimingų atsitikimų Uralo kalnuose, kuris iki šiol nėra atskleistas.
Tragiška ekspedicijos lemtis
Vasario 26-ąją paieškų grupė aptiko visiškai suniokotą ir daugelyje vietų iš vidaus sudraskytą palapinę.
Nuo palapinės ėjo pėdsakai. Sekdama jais paieškų grupė rado pirmuosius penkis ekspedicijos dalyvių kūnus.
Kai kurie buvo visiškai nuogi, kiti – tiktai su apatiniais baltiniais, nors tuo metu spigino apie 30 laipsnių šaltis. Visi išmėtyti per šimtus metrų vienas nuo kito. Kitų keturių kūnai buvo rasti po trijų mėnesių po 4 metrų storio danga.
Neilgai teko laukti visokio plauko pražūtingos nakties versijų. Gal tradiciškai čia gyvenančios tautos – mansių atstovai surengė ekspedicijos dalyvių skerdynes? Gal šioje vietovėje vyko slapti kariniai manevrai?
Gal Rusijos slaptosios tarnybos neva susidorojo su liudininkais, aptikusiais slaptą karinę bazę? Gal dėl ekspedicijos dalyvių žūties kalti ateiviai, neva norėję juos pagrobti? Gal tragedijos kaltininkai – sniego žmonės, kurie buvo minimi studentų laikraštyje?
Daugiau negu po šešiasdešimties metų Šveicarijos tyrėjai bandė įminti tragedijos Uralo kalnuose priežastį.
Daug neatsakytų klausimų
Specializuotame žurnale „Communications Earth and Environment“ Šveicarijos federalinio technologijos instituto Ciuriche darbuotojas Alexanderis Puzrinas ir jo kolega iš Šveicarijos federalinio technologijos instituto Lozanoje Johanas Gaume pateikė savo ekspedicijos žūties teoriją.
Šveicarai atmeta tamsiųjų jėgų teorijos versiją ir nuvilia sensacijų mėgėjus.
Jų nuomone, ekspediciją į mirtį galėjo pasiųsti netikėta sniego lavina. Tokią oficialią tragedijos priežastį nurodo ir Rusijos tyrėjai.
Tačiau tuo niekada nenorėjo tikėti žuvusiųjų artimieji. Jie beda pirštu į daugelį neatsakytų klausimų
Pavyzdžiui, tai, kad ant ekspedicijos dalyvių drabužių buvo aptikta radioaktyvios spinduliuotės. Dviejų žygeivių kūnai buvo be akies obuolio, o viena mergina neturėjo liežuvio.
Ir kaip paaiškinti šiame Dievo užmirštame kampelyje danguje pasirodžiusius švytėjimus, kuriuos matė ekspedicijos paieškų grupė?
Viską atkūrė kompiuteryje
Sovietinių laikų tyrėjai dokumentus, susijusius su tragedija Uralo kalnuose, atidavė į archyvą ir įslaptino. Vieta, kurioje žuvo I.Diatlovo vadovaujama ekspedicija, trejiems metams buvo paskelbta draudžiamąja zona. Visa tai ir kėlė abejonių dėl oficialaus paaiškinimo.
Žlugus Sovietų Sąjungai tyrimo bylos tapo prieinamos, bet dalis jų buvo dingusios.
Bet ir versija dėl lavinos kėlė daug klausimų: ar šlaitas nebuvo pernelyg plokščias sniego griūčiai? Kodėl sniegas turėtų pradėti slinkti tik praėjus daugeliui valandų po žygeivių atvykimo į vietovę? Kodėl kai kurių aukų sužeidimai – sutraiškytos kaukolės, sulaužytos krūtinės ląstos ir šonkauliai priminė veikiau automobilio avariją?
„Į šiuos klausimus radome atsakymus“, – sako tyrėjas J.Gaume. Jis su kolega A.Puzrinu nelaimę Uralo kalnuose iki mažiausių detalių atkūrė kompiuteryje.
Žemas šlaito nuolydis neprieštarauja sniego lavinos teorijai.
Pasak mokomųjų vadovėlių, kad galėtų sukelti sniego laviną, šlaito nuolydžio kampas turi būti mažiausiai 30 laipsnių.
„Bet šis kampas realybėje priklauso nuo šlaito rūšies“, – teigia mokslininkai. Tam tikromis sąlygomis galėtų pakakti ir 20 laipsnių šlaito. Nuotykių ieškotojų pražūtimi veikiausiai tapo giliai žemėje glūdintis nestabilus sniego sluoksnis.
„Statydama savo palapinę grupė pamatė šlaitą, kuris nekėlė jokio pavojaus. Jie nepagalvojo, kas po juo slypi“, – sakė tyrėjas J.Gaume.
Apatinio sluoksnio sniegas turėjo mažą sukibimo jėgą ir dėl to kada nors galėjo įvykti griūtis.
Ir kad tai atsitiko gilią naktį, taip pat turėjo priežasčių.
Pagrindė lavinos versiją
Ekspedicijos dalyviai, kaip mano Šveicarijos tyrėjai, viršutinį sniego sluoksnį sunešė į nedidelį plotą, kad apsisaugotų nuo vėjo.
Ant žemės sudėjo savo slides kaip apsaugą nuo šalčio, o po to pastatė palapinę, pavalgė ir atsigulė miegoti.
Tą naktį neiškrito naujo sniego, tačiau savo darbą atliko kita gamtos jėga.
Katabatiniai (pučia žemyn nuo kalvų, kalnų, ledynų. – Red.) vėjai, šaltas oras, kurie veikiami gravitacijos pučia į nuokalnę, galėjo sunešti daugiau sniego prie šlaito virš palapinės.
Nestabilus apatinio sluoksnio sniegas būtų buvęs vis labiau spaudžiamas – iki tol, kol prasidėjo sniego lavina.
Šią versiją atitinka ir aukų sužeidimai. Ant krūtinės ląstos rastos žaizdos galėtų būti paaiškintos tuo, kad ant kieto pagrindo – kaip antai slidžių – gulėjusį žmogų užvertė lavina.
Netikėtai sniego užpilti ekspedicijos dalyviai galėjo išeiti iš vidaus prapjovę palapinę. Visi jų daiktai tebebuvo jos viduje. Žygeiviai mirė nuo šalčio. Bet kodėl prieš išlįsdami į žvarbų orą neužsivilko žieminių drabužių?
„Ir nauji ekspedicijos žūties Uralo kalnuose atkūrimo kompiuterio ekrane variantai negalėjo atsakyti į visus mistiško įvykio klausimus“, – sako sniego lavinų ekspertai.
Tai, kas įvyko daugiau negu prieš 60 metų naktį į vasario 2-ąją, turbūt visiems laikams liks paslaptis.
Kalnų perėja, kurioje ekspedicijos dalyviai buvo įkūrę savo paskutinę stovyklavietę, buvo pavadinta J.Diatlovo garbei.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
