Tūkstantis ir viena naktis, pilvo šokiai, ant šilkinių pagalvių įsitaisiusios moterys, skabančios vynuogių kekes, – tokius romantizuotus ir erotizuotus haremo vaizdinius ilgai kūrė orientalistai ir prancūzų tapytojai. Tačiau haremo gyvenimas buvo daug sudėtingesnis, nei atrodo.
Į sultono haremą moterys dažniausiai patekdavo ne savo noru: dažnai būdavo pagrobiamos per mūšius, nuperkamos vergų turguose, atsiunčiamos kaip diplomatinė dovana.
Jos buvo paslėptos nuo svetimų akių ir vykdė prievoles sultonui. Sultono žmonos ir sugulovės ne tik dažnai tapdavo politikos įrankiu, bet ir pačios darė įtaką imperijos diplomatijai, o jų tarpusavio kova lemdavo ir dinastijos ateitį.
Iš haremo moterys neišeidavo, tačiau jų įtaka siekė toliau nei valdovo rūmų menės. Ypač dėl to, kad hareme gyveno ne tik kilmingos ir išsilavinusios moterys – haremas kartu buvo ir mokykla, bet ir labai ambicingos vergės.
O XVI a. vidurys–XVII a. pradžia apskritai vadinamas Haremo valdymo laikotarpiu Osmanų imperijoje, nes rūmų moterų įtaka tapo ypač stipri, o sultonui patarinėjo žmonos.
Išlaikė tiktai turtingieji
Haremas dažniausiai siejamas su islamu ir jo išpažinėjais, nes ši religija nedraudžia daugpatystės.
Vis dėlto yra išlikę šaltinių, kurie įrodo, kad haremai buvo įrengti dar iki islamo atsiradimo, – jie egzistavo Asirijoje, Persijoje ir Egipte.
Haremais paprasčiausiai vadinta privati bet kurių namų dalis.
Pagal islamo įstatymus, vyrai kartu su moterimis galėjo būti tik giminės pratęsimo tikslais, o šiaip abiejų lyčių atstovai turėjo gyventi atskirai.
Kuo turtingesnis ir kilmingesnis vyras, tuo mažiau buvo matomos jo moterys.
Turtingiausieji motinai, žmonoms ir dukroms įrengdavo atskirus kambarius ar netgi pastatus. Savo erdvėje moterys priimdavo sutuoktinius, augino vaikus.
O vargingesniųjų namuose moterų erdvė būdavo apribojama širmomis ar kitokiomis perskyromis. Kai kuriuose namuose to padaryti nebūdavo įmanoma, o ir daugybės žmonų išlaikyti vyras neįstengdavo. Taigi atskirtą haremą daugiausia turėdavo privilegijuotieji.
Haremu buvo galima apibūdinti ne tik patalpas, kuriose gyvena moterys, bet ir visas moteris, kurios priklauso namų ūkiui.
Bene daugiausia žinoma apie haremus, kurie klestėjo Osmanų imperijoje (XIII–XX a.). Tuo metu kilmingųjų haremai buvo puošnūs ir dideli, dažnai jie buvo ir kultūros lopšiai.
Kai imperijoje XV–XVII a. buvo pats aukso amžius, dar labiau suklestėjo ir haremai. Čia gyveno valdovo žmonos – dažniausiai jomis tapdavo kilmingos moterys – ir sugulovės – dažniausiai nupirktos ar pagrobtos vergės, jų tarnaitės, vaikai ir eunuchai – haremų sargybiniai, savanoriškai arba už bausmę kastruoti vyrai.
Haremai buvo švietimo vieta: čia moterys mokėsi skaityti, studijavo Koraną, rengė poezijos skaitymus, mokėsi menų.
Pavojingų intrigų lizdas
Sultonas savo guoliu per visą gyvenimą dalindavosi su dešimtimis ar net šimtais moterų. Jos kovojo tarpusavyje dėl didžiausio sultono palankumo. Mat tai kartu reiškė ir šviesesnę ateitį jų sūnums.
Svarbiausia haremo užduotis buvo sultono dinastijos pratęsimas. Tuo metu kūdikių ir vaikų mirtingumas buvo didelis, tad daugybės žmonų sultonui reikėjo ir dėl užtikrintos imperijos ateities.
Tačiau į tėvo sostą galėjo sėsti tik vienas sūnus, todėl sultono žmonos siekė, kad tai būtų būtent jų vaikas. O tam reikėjo gerai suvokti, ko trokšta valdovas.
Topkapio rūmuose – pagrindinėje Osmanų sultonų rezidencijoje – haremas buvo pastatytas dešiniajame rūmų sparne ir ribojosi su imperatoriškosios rūmų tarybos pastatu.
Čia gyvenančios moterys galėjo per sieną klausytis svarbiausių sultono sprendimų ir imperijos naujienų, sužinoti, kas vyksta už haremo sienų. Jos ir pačios galėdavo perduoti žinutes nepažeisdamos islamo įstatymų.
Topkapio rūmuose haremas buvo praplėstas net kelis kartus. Didžiausias buvo nuo XVI a. Pasak istorikų, haremo pastato plėtra atspindėjo ir jo įtakos augimą.
Daugiau vietos haremui prireikė valdant sultonui Suleimanui Didžiajam (1520–1566 m.), nes jis panaikino brolžudystės praktiką. Iki tol sultono sūnus, kuris buvo pasirinktas paveldėtoju, po tėvo mirties privalėdavo nužudyti visus savo brolius, kad jie vėliau nesukiltų prieš savo brolį imperatorių. O nužudytųjų motinos būdavo iškeldinamos gyventi kitur.
Suleimanui Didžiajam uždraudus šią praktiką, ir sugulovės, ir vaikai likdavo gyventi rūmuose, tad reikėjo didesnio haremo.
Patekdavo ir kuriant ryšius
Į haremą moterys patekdavo ne tiktai kaip vergės arba užkariavimų laimikiai, bet ir valdovui tvirtinant diplomatines sąjungas – žmona jam būdavo atsiunčiama kaip dovana ar pasirenkama kaip ryšio su tam tikra gimine įtvirtinimas.
Kadangi pastarosios moterys buvo kilusios iš kilmingų ir įtakingų šeimų, dažnai nesėkmė valdovo hareme lemdavo nuopuolį jos giminei arba net visos dinastijos žlugimą. Taigi šios moterys dažnai kovojo ne tik už savo palikuonių, bet ir už savo šeimos likimą.
Topkapio rūmų menėje, kuri ribojosi su haremu, buvo įtaisytas langelis. Prie jo atsisėsdavo sultonas, o kitoje pusėje – haremo gyventojos. Taip jos galėdavo ne tik klausytis, kokie sprendimai priimami rūmuose, bet ir pašnibždėti sultonui, ką apie juos mano. Įtakingiausių žmonų – tų, kurios buvo pagimdžiusios sultonui sūnų ir buvo pelniusios valdovo palankumą, – nuomonės valdovas klausydavo.
Tad nors moterys fiziškai buvo atskirtos nuo politinių procesų, galimybė klausytis leisdavo joms aktyviai dalyvauti priimant sprendimus – paveikiant sultoną.
Tik pirmiausia tekdavo pelnyti jo palankumą ir tapti haseki – pagrindine sultono sugulove ir būsimo įpėdinio motina.
Paradoksalu, bet tos, kurios labiausiai įsiteikdamos valdovui su juo suartėdavo, įgydavo daugiausia individualios galios ir privilegijų.
Rutenijoje (dabartinė Ukraina) gimusi Hurrem – sultono Suleimano Didžiojo haseki su valdovu palaikė tokį stiprų ryšį, kad jis jai siųsdavo laiškus iš karinių žygių. Kaip rodo šaltiniai, valdovas atskleisdavo Hurrem daugiau informacijos apie mūšius ir politinę imperijos strategiją nei daugybei aukščiausio rango rūmų pareigūnų.
Žinios ir aštrus protas leido jai su sultonu bendrauti svarbiausiais imperijos valdymo klausimais, todėl Hurrem turėjo daug aukštesnį statusą nei bet kuri kita haremo moteris ir buvo sultonui svarbesnė nei dauguma pareigūnų.
Tik iki tol jai teko gerokai už save pakovoti.
Totorių pagrobta mergina buvo parduota Stambulo vergų turguje, ją nusipirko Suleimano Didžiojo viziris ir geriausias draugas Ibrahimas ir padovanojo moterį sultonui.
Raudonplaukė moteris greitai suprato, kad išliks, jeigu sugebės perprasti tradicijas ir ras kelią į sultono širdį.
Kasdien ji rūpinosi ne tik kūno, bet ir proto grožiu: protas ir buvo jos stipriausias ginklas.
Suleimanui Didžiajam ji pagimdė penkis vaikus, ir imperatorius nutarė ją vesti. Jos sūnus buvo pasirinktas įpėdiniu, ir tai buvo pirmas kartas, kai sultono motina ir svarbiausia imperijos moterimi tapo buvusi vergė, o ne kilminga valdovo žmona.
Mezgė diplomatinius santykius
Jei imperatorius nuspręsdavo, kad favoritės sūnus – būsimasis jo įpėdinis, šių vaikų motinos turėjo daugiausia įtakos ir vadovaudavo haremui.
Sultono Murado III motina Nurbanu (1525–1583) pradėjo savo politinę karjerą, kai tapo kronprinco Selimo pagrindine sugulove. O kai jos sūnus buvo pasirinktas imperijos paveldėtoju, ji įsitraukė į diplomatiją.
Per tarpininkus ji bendravo su Europos šalių monarchais ir ne tik didino savo asmeninę įtaką, bet ir stiprino imperiją.
Buvo sudariusi stiprią sąjungą su Prancūzijos valdove Kotryna de Mediči.
Nurbanu tikrasis vardas buvo Cecelia Venier-Baffo. Ji gimė Venecijoje, jos tėvai buvo iš kilmingų šeimų, tačiau dukros susilaukė po nesantuokinio romano.
Kai Ceceliai buvo 12 metų, ji buvo pagrobta ir dėl savo grožio ir šviesaus proto parduota Osmanų imperijos sultono Selimo II haremui.
Nors tuo metu buvo įprasta, kad haremo moterys galėdavo nebeturėti lytinių santykiu su sultonu, jei pagimdydavo jam sūnų, Nurbanu ši taisyklė negaliojo. Iš pradžių buvusi sultono sugulovė, ji vėliau tapo jo žmona – ne visos haremo moterys gaudavo ir šį statusą – ir pagimdė sultonui sūnų. Po jo dar ir keturias dukteris.
Kai sultonas paskelbė, kad Muradas taps jo įpėdiniu, Nurbanu tapo pagrindine valdovo patarėja.
Moters apsukrumą liudija daugybė pasakojimų. Kai jos sutuoktinis Selimas II mirė, ji dar kelias dienas sugebėjo nuslėpti jo mirtį – laikė vyro kūną paslėptą dėžėje su ledu.
Moteris laukė, kol jos sūnus Muradas saugiai grįš iš Manisos provincijos, kurios gubernatoriumi buvo, ir bus paskelbtas imperatoriumi, – bijojo, kad kas nors, sužinojęs apie sultono mirtį, jo įpėdinį sučiups ir nužudys.
Motina vėliau patarinėjo ir sūnui Muradui III. Iš Venecijos kilusi moteris siekė prijungti šias būsimas Italijos žemes prie imperijos, todėl Osmanų imperija tuo metu su jomis aktyviai kovojo. Manoma, kad ir Nurbanu mirtį užsakė Venecijos valdovai, supratę, kas trokšta juos susilpninti.
Taigi klaidinga įsivaizduoti, kad haremas buvo tik laukiančių moterų vieta.
Sultono rūmuose moterys gal ir buvo nematomos, bet kai kurių jų įtaka vedė į karus ir lėmė istorijos lūžius.
