„Šventumo projektas glūdi kiekviename mūsų“, – yra sakęs neseniai palaimintuoju paskelbtas paprastas paauglys iš Italijos Carlo Acutis, kurio neeiline gyvenimo istorija žavisi milijonai sekėjų.
Carlo šioje skaitmeninėje eroje ne veltui vadinamas Dievo atsiųstu nuomonės formuotoju. Jis buvo kompiuterių genijus, naująsias technologijas sumaniai panaudojęs Dievo žodžiui skleisti.
Išvysti pirmuoju tūkstantmečio kartos šventuoju pretenduojantį tapti paauglį galima tikintiesiems gerai pažįstamame Italijos Asyžiaus mieste.
Jaunuolis, kuriam jau priskiriamas ne vienas stebuklas, guli specialiame sarkofage aprengtas kasdieniais rūbais ir sportiniais bateliais. Taip, lyg būtų vienas iš mūsų.
Lietuvos dvasininkai sako, kad ir Lietuva turi daug įspūdingomis istorijomis garsėjančių kandidatų į palaimintuosius, kurie gali būti pavyzdys pačiais sudėtingiausiais gyvenimo momentais.
Palaimintasis genijus
Spalio 10 d., kai Italijos dar nebuvo užgriuvusi antroji koronaviruso pandemijos banga, Asyžiaus miesto, kur gyveno vargstančiųjų užtarėjas šventasis Pranciškus Asyžietis, bazilikoje tūkstančių tikinčiųjų akys krypo į jį, vešlių juodų garbanų paauglį su kuprine ant pečių, tądien paskelbtą palaimintuoju ir pretenduojantį tapti pirmuoju tūkstantmečio kartos šventuoju.
1991-aisiais gimęs C.Acutis iš pažiūros buvo toks kaip visi. Jis nešiojo džinsus, mėgo futbolą ir trekingą, tačiau iš kitų jį skyrė išskirtinis atsidavimas Dievui.
Šis jaunuolis turėjo dvi, atrodytų, sunkiai suderinamas aistras – kompiuterius ir tikėjimą, tačiau jos vaikino kasdienybėje puikiai derėjo. Giliai tikinčiam informatikos genijui buvo vos penkiolika metų, kai 2006-aisiais jo gyvybę per kelias dienas pasiglemžė staigi leukemijos forma.
Trumpas, tačiau ryškus italų jaunuolio gyvenimas dabar tyrinėjamas tarsi pro didinamąjį stiklą. Jis turi daugybę sekėjų visame pasaulyje. Jis – Dievo nuomonės formuotojas, vadinamasis influenceris.
„Jis žadina, gelbėja, gydo, atverčia į tikėjimą, pasirodo. Tikintys juo, jau dabar vadinamu interneto globėju, Carlo mato visur. Jų yra bent milijonas visuose planetos žemynuose“, – rašė Italijos dienraštis „Corriere della Sera“.
Italijos žiniasklaidoje ne kartą pabrėžtas faktas, kad C.Acutis ne veltui beatifikuotas išskirtinai greitai, praėjus vos 14 metų po mirties, nors dažnai beatifikacijos procesai užtrunka kur kas ilgiau.
Aprengtas kasdieniais rūbais
Išvysti šį palaimintąjį gali visi norintieji. Jo kūnas saugomas specialiame sarkofage Apsinuoginimo šventovėje Asyžiuje.
„Stebuklas!“ – taip daugelis komentavo jaudinantį spalį vykusios ceremonijos momentą, kai atidengus stiklinę pertvarą pasirodė džinsais, laisvalaikio švarku ir sportiniais bateliais vilkinčio jaunuolio kūnas. Jis atrodė taip, lyg miegotų.
Melstis prie atverto palaimintojo sarkofago tikintieji galėjo 19 dienų, per šį laikotarpį jį aplankė daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių.
„Toks didelis tikinčiųjų susidomėjimas reiškia, kad Carlo yra šventas tarp mūsų. Bet šiuo sudėtingu metu, vėl stiprėjant pandemijai, nebegalime laikyti atverto sarkofago, tad esame priversti jį uždaryti. Kai tik situacija pagerės, jis vėl bus galutinai atvertas.
Prieš mūsų akis yra jaunuolis, kuris nugyveno savo gyvenimą susitelkęs į Kristų. Daugybė priežasčių daro jo asmenybę ypač žavią. Carlo skleidė ypatingą žavesį“, – mišių metu uždarant sarkofagą kalbėjo kunigas Marcello Semeraro.
Ekshumavimas nustebino
Penkiolikamečio palaimintojo, įrodžiusio, kad šventumas gali būti prieinamas visiems, ne tik išrinktiesiems, gyvenimo istorija iš tiesų žavi.
„Lietuvos rytui“ išskirtinį interviu davusi paauglio motina Antonia Salzano pasakojo, kad visas jo gyvenimas buvo pažymėtas ypatingos misijos.
Ji tikino puikiai prisimenanti tą momentą, kai atkasus Asyžiaus miesto kapinėse palaidoto Carlo kapą jo kūnas buvo rastas nesuiręs.
„Kai jo kūnas, 15 metų išgulėjęs po žeme, buvo ekshumuotas, jis buvo nesuiręs. Su vešliais plaukais, nagais. Buvo galima jį aprengti.
Dvasininkai sako, kad negalima sakyti, jog jis nebuvo patyręs korozijos, nes tik Jėzaus kūnas toks buvo.
Žinoma, odos ir tam tikrų kitų pažeidimų buvo. Todėl Carlo kūną reikėjo paruošti, kad būtų galima eksponuoti.
Buvo padaryta veido kaukė ir uždėta ant jo paties veido. Širdis buvo išimta ir kaip simbolis rodoma beatifikacijos ceremonijos metu“, – pasakojo A.Salzano.
Bažnyčią atrado mažas
Šeima dar sūnui esant mažam suprato, kad auga išskirtinis vaikas, o jo gyvenime buvo daugybė momentų, liudijančių į jokias įprastas normas netelpantį atsidavimą Bažnyčiai.
Būdamas vos septynerių jis gavo specialų leidimą ir priėmė Pirmąją komuniją.
„Jau būdamas mažas jis labai mėgdavo eiti į bažnyčią. Priskindavo pievoje gėlių ir nešdavo jas Madonai. Mišiose dalyvaudavo kiekvieną dieną, kalbėdavo rožinį.
Jis iš tiesų nuo pat pradžių buvo kitoks vaikas – labai sumanus, visko mokėsi labai greitai. Pradėjo skaityti, kai jam buvo vos ketveri su puse metų. Noriai skaitė Bibliją. Anksti išmoko naudotis ir kompiuteriu, – prisiminimais dalijosi A.Salzano. – Jis buvo tikras Jėzaus mokymo liudininkas. Padėjo vargstantiesiems, benamiams nešdavo maistą, savanoriaudavo, buvo jautrus, norintis visiems pagelbėti vaikinas. Parapijai sukūrė interneto puslapį – darė viską, kad žmonės turėtų galimybę priartėti prie Dievo.“
Moteris sakė, kad jos šeima nėra ypač religinga, ir spėliojo, jog sūnui įtaką galėjo padaryti lenkiško kraujo turėjusi močiutė bei auklė iš Lenkijos, labai mylėjusi popiežių Joną Paulių II.
„Carlo senelė, mano anyta, turėjo lenkiško kraujo, gyveno Varšuvoje. Jo auklė taip pat buvo lenkė studentė.
Ir ji, ir mano vyro šeima labai sekė popiežių Joną Paulių II, labai juo tikėjo. Manau, jog auklės pasakojimai iš dalies galėjo padaryti įtaką, kad Carlo atrastų tikėjimą“, – svarstė A.Salzano.
Išgydė brazilų berniuką
C.Acutis šiuo metu žinomas visame pasaulyje. Jam sukurta apie 200 įvairiausių interneto tinklalapių.
Šeima sako gaunanti daugybę laiškų, kuriuose žmonės prašo melstis ar papasakoti apie palaimintojo gyvenimą.
Penkis pasaulio žemynus jau apkeliavo ir gabaus jaunuolio sukurta paroda apie Eucharistijos stebuklus, ją galima rasti tinklalapyje miracolieucaristici.org. Prie šio internetinio puslapio, kuris išverstas į daugelį pasaulio kalbų, per savaitę prisijungia milijonai tikinčiųjų.
Su šiuo vaikinu jau siejamas ne vienas stebuklas. Beatifikuoti jį nuspręsta po to, kai 2010-aisiais Brazilijoje prisilietęs prie italo relikvijos – rūbų skiautės – pasveiko 6 metų berniukas.
„Tų stebuklų nutikę daug, tačiau beatifikacijai užtenka vieno patvirtinimo. Tas stebuklas nutiko Brazilijoje vaikui, kuris nuo gimimo turėjo pažeistą, tarsi į dvi dalis padalintą kasą ir negalėjo valgyti jokio kieto maisto, jį išvemdavo.
Kunigui Marcelo Tenorio, kurį pažinojau, buvau davusi Carlo pižamos, kurią jis vilkėjo gulėdamas ligoninėje, atraižą. Vienų mišių metu, kai buvo meldžiamasi už Carlo, nes tą dieną kaip tik buvo jo mirties metinės, vaikas palietė tą pižamos gabalėlį, o jo senelis paprašė stebuklo.
Po kelių dienų berniukas galėjo valgyti viską. Dar po kurio laiko Brazilijos medikai konstatavo, kad jis visiškai pasveiko, o jo kasa tapo visiškai normali“, – apie stebuklingą išgijimą, kurį vėliau pripažino ir speciali Vatikano komisija, „Lietuvos rytui“ pasakojo A.Salzano.
Stebino minčių gilumu
Kad C.Acutis būtų pripažintas šventuoju, reikia dar vieno įrodyto stebuklo. Nei tėvai, nei tikintieji neabejoja, kad jis įvyks.
A.Salzano tikina – sūnus tikėjo, kad kiekvienam žmogui yra numatytas šventumo projektas.
„Jis sakė, jog kiekviena praėjusi gyvenimo minutė yra prarasta minutė tam, kad taptume šventi. Jis sakė, jog anksčiau žmonėms buvo daug sunkiau, nes tam, kad pamatytų Kristų ir su juo susitiktų, jie turėjo įveikti didžiulius atstumus, o dabar kiekvienas gali susitikti su Kristumi vos įžengęs į artimiausią bažnyčią.
Jis stebėjosi, kad žmonės stovi didžiausiose eilėse prie koncertų arba norėdami patekti į futbolo rungtynes, bet nestovi eilėje prie Švenčiausiojo Sakramento.
Jis norėjo, kad žmonės suprastų Eucharistijos reikšmę, ir sakė, jog Eucharistija yra jo autostrada į dangų“, – žymiausias sūnaus mintis perdavė motina.
Kad minčių gilumu stebinęs paauglys yra tikras šios skaitmeninės eros herojus, ne kartą pabrėžė ir pats popiežius Pranciškus.
„Carlo tikrai galima vadinti Dievo siųstu nuomonės formuotoju. Jis labai gerai išmanė naująsias technologijas ir jomis naudojosi, tačiau kartu parodė, kad technologijos gali tarnauti ir kitokiems tikslams.
Jis sakė, kad visi mes gimstame kaip originalai, bet mirštame kaip kopijos.
Dabar įprasta, kad internetas naudojamas neigiamiems arba nereikšmingiems dalykams, o jis buvo pavyzdys, kaip internetą galima panaudoti skleidžiant Dievo žinią“, – pasakojo palaimintojo mama.
Procesas ilgas ir sudėtingas
Kaip skelbiami palaimintieji, kuo jie skiriasi nuo šventųjų ir ar iš tiesų šventumo projektas glūdi kiekviename mūsų, „Lietuvos rytas“ paklausė kunigo Vitalijaus Kodžio, kuris šiuo metu rūpinasi į palaimintuosius pretenduojančio kunigo Alfonso Lipniūno byla.
1905–1945 m. gyvenęs A.Lipniūnas nacių buvo suimtas 1943 m. ir kartu su kitais 46 Lietuvos inteligentais, tarp kurių buvo ir garsiąją knygą „Dievų miškas“ parašęs Balys Sruoga, išvežtas kalėti į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir ten praleido beveik 2 metus.
Palaimintuoju jis taptų kaip kankinys, o tokiu atveju jo beatifikacijai nebūtų reikalingas stebuklas.
„Palaimintasis nuo šventojo skiriasi tuo, kad palaimintasis yra garbinamas tik tam tikroje vyskupijoje, o kanonizuoto šventojo užtarimo galima melstis visame pasaulyje.
Kartais yra keliamas klausimas, kodėl Lietuvoje tiek mažai šventųjų?
Iš tiesų šventaisiais gali tapti visi, net ir visiškai paprasti žmonės. Nebūtinai reikia būti kunigu. Šventuoju gali būti kiekvienas iš mūsų. Ir Lietuvai ypač reikia apie tai kalbėti“, – sakė A.Lipniūno beatifikacinės bylos postulatorius ir pabrėžė, kad kone kiekviena Lietuvos vyskupija turi kandidatą į palaimintuosius.
Jo rengiama kunigo A.Lipniūno byla Vatikanui gali būti perduota jau visai netrukus.
Pirmoji ilgo beatifikacijos proceso fazė, kuri atliekama vyskupijoje, jau baigta, tačiau procesą šiek tiek pristabdė pasaulį sukausčiusi pandemija.
„Kitais metais Vatikane turėtų prasidėti antroji fazė. Šiuo metu viskas šiek tiek sustoję, nes dėl koronaviruso apribojimų mes negalime nuskristi į Vatikaną ir nuvežti visų dokumentų.
Planuojame, kad pirmosios fazės uždarymo iškilmingos mišios Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vyks pavasarį.
Kada A.Lipniūnas gali būti pripažintas palaimintuoju, sunku pasakyti, nes tai yra ilgi ir sudėtingi teisiniai procesai“, – pasakojo kunigas V.Kodis.
Lietuva laukia savo šventųjų
Prieš porą metų Vatikanas palaimintuoju pripažino Lietuvos arkivyskupą kankinį Teofilių Matulionį. Jei įvyks stebuklas, T.Matulionis gali būti paskelbtas ir šventuoju.
Nors ne vienas šventasis yra susijęs su Lietuva, kol kas mūsų valstybė turi tik vieną oficialiai kanonizuotą šventąjį – šalies globėją šv.Kazimierą.
„Kad taptum šventuoju, reikia stebuklo.
Lietuva dabar laukia palaimintojo T.Matulionio stebuklo. Tuomet, kai jis įvyks, galės būti pradėtas tyrimas ir ilgas, sudėtingas kanonizacijos procesas.
Stebuklas gali įvykti bet kur pasaulyje, o kada jis nutiks – sunku atsakyti. Gali būti ir po pusmečio, ir po 500 metų.
Kad stebuklas būtų įrodytas, nuomonę turi pareikšti ne tik vietiniai medikai. Stebuklus analizuoja, visus dokumentus tikrina specialios komisijos Vatikane.
Jų sudėtyje yra ir netikinčių medikų, jie taip pat balsuoja. Negalima stebuklu paskelbti kokios nors fikcijos. Stebuklas turi būti iš tiesų įvykęs, kad neatsirastų po to juo abejojančių“, – kanonizacijos proceso ypatumus aiškino kunigas V.Kodis.
Ragina stebuklų prašyti
Jis tikino, kad apie stebuklus būtina kuo daugiau kalbėti, ypač šiuo iššūkių kupinu metu, pasauliui ieškant būdų, kaip įveikti gniuždančią pandemiją.
„Kitose šalyse, tarkim, Italijoje, daug kalbama apie tuos stebuklus, žmonės juos žino. Deja, Lietuvoje apie tai kalbama per mažai. Tačiau jie vyksta ir čia.
Kalbant apie kankinį kunigą A.Lipniūną, nors jo beatifikacijai stebuklas nereikalingas, jų yra įvykę. Mes jų suskaičiuojame per 10. Vienas jų įvyko šią vasarą. Panevėžio ligoninėje gulėjo net 70 proc. kūno apdegęs 7 metų berniukas. Medikai abejojo, ar jis liks gyvas.
Kunigas, kuris jį pakrikštijo, melsdamasis paprašė, kad A.Lipniūnas padarytų stebuklą, ir tas berniukas pasveiko, netgi gana greitai, – pasakojo A.Lipniūno bylos postulatorius. – Stebuklai visada reikalingi, o ypač šiuo sudėtingu metu.
Tarkim, netoli Gdansko Lenkijoje esančiame Pucko mieste, kur mirė A.Lipniūnas, žmonės pandemijos metu nutapė bendrą paveikslą. Prie jo jie meldžiasi, kad kunigas A.Lipniūnas juos apsaugotų nuo pandemijos.
Man pasakojo, kad ten iš tiesų yra vos keletas susirgusių žmonių. Šventieji ypač reiškiasi per pandemijas, nes žmonės sunkumų metu dažnai prašo užtarimo ir jį gauna.
Tačiau reikia melstis ir prašyti. Pandemija tikrai gali būti ypatingas metas, galintis padėti stebuklams įvykti.“
Esminės vertybės nesikeičia
Pasauliui pasitinkant kitokias – pandemijos paženklintas – Kalėdas, dvasininkai ragina išmokti pamatyti esmines, išgrynintas vertybes.
Palaimintuoju paskelbto C.Acutis motina tikino, kad būtent taip gyveno jos sūnus, kuriam dviejų porų batų buvo jau per daug.
Kunigas A.Lipniūnas priklausė kitai kartai, tačiau jo vertybės buvo tokios pat.
Tikrąją Kalėdų prasmę prieš šventes ragino prisiminti ir popiežius Pranciškus.
„Šiuo sunkiu periodu, užuot skundęsi, kad pandemija ko nors neleidžia daryti, padarykime ką nors dėl tų, kurie turi mažiau: ne dar vieną dovaną sau ar savo draugui, bet vargstančiam, apie kurį niekas negalvoja. Vartojimas pavogė mūsų Kalėdas“, – kalbėjo pontifikas kviesdamas tikinčiuosius pasinaudoti suvaržymais, kad pavyktų išgryninti Kalėdų šventimo įpročius, kad palikus užnugaryje vartojimą daugiau vietos atsirastų tikėjimui ir autentiškiems išgyvenimams.
O prie naujų taisyklių šiemet teks taikytis visiems.
Net Kūdikėlis Jėzus Vatikane Kalėdų naktį gimė porą valandų anksčiau nei įprastai. Šventasis Sostas vadinamąsias Bernelių mišias nutarė paankstinti dėl Italijoje galiojančios komendanto valandos. Taip kartu siųsdamas žinią, kad pandemija gali keisti ir ilgametes tradicijas, tačiau nekeičia esminių vertybių.
Kalėdos atėjo, kad ir kokia pandemija siaustų.
