Be tuščių gatvių apačioje ir aiškiau nei bet kada anksčiau matomų kalnų kalvagūbrių, vaizdas iš Renato Haeuslerio „biuro“ balkono yra toks pat kaip ir prieš pasaulį surakinant pandemijai.
Beveik kiekvieną vakarą 21 val. 45 min., jau nusileidus saulei, jis užlipa 153 laiptelius iki savo darbo vietos – dėžutės dydžio kambarėlio, kuris ilgais pavasario vakarais įgauna tamsiai rausvą atspalvį.
Kambarėlį iš abiejų pusių supa ąžuolinės sijos, o per milžiniškus arkinius langus matyti visas Lozanos miestas.
Smailūs lyg raganų skrybėlės namų stogai, prabangūs dvarai, žvilgantis ežeras – visa tai į šalį nustumia bet kokį COVID-19 sukeltą niūrumą.
Lyg istorinis artefaktas
R.Haeusleris pastaruosius 33 metus nuo 22 iki 2 valandos žvelgė iš katedros bokšto į Lozanos gatves ir galvojo: kas vaikšto miesto gatvėmis, kur jie eina ir ar pagalvoja, kad juos kažkas stebi iš viršaus.
„Nenuobodžiauju. Būti čia kiekvieną naktį yra malonumas. Matau Ženevos ežere atsispindintį mėnulį, stebiu namuose žybsinčias lemputes. Kartais tolumoje matau ir Prancūziją. Jūs net neįsivaizduojate, kaip tai man patinka“, – tvirtino R.Haeusleris.
61-erių vyriškis yra vienas paskutinių pasaulyje naktinių budėtojų – arčiausia profesija to, ką daugelis gali pamatyti „Žiedų valdovo“ filmuose arba „Sostų žaidimo“ seriale.
Apsigobęs tunika, užsidėjęs plačiakraštę juodo veltinio skrybėlę, rankose laikydamas žibalinę lempą R.Haeusleris atrodo lyg istorinis artefaktas.
Stebėjo tvarką naktį
Naktinių budėtojų ritualai Europoje menkai pasikeitė nuo tada, kai pirmą kartą buvo sukurtos tokios pareigos.
Prieš šimtus metų, kai kurių šaltinių teigimu, nuo IX amžiaus, miestų merai ir vadovai nuo Londono iki Prahos norėjo, kad miestai naktį būtų saugesni.
Reikėjo stebėti tiek tamsias gatves, tiek sekti, ar nekyla gaisrai, ar neartėja priešai, audra.
Lyg pelėdos naktį žvitriaakiai budėtojai viduramžiais saugojo miestus nuo nusikaltimų ir kėlė žmones iš miego nelaimės atveju.
Puoselėja tik keli miestai
Šiandien tik keletas miestų toliau puoselėja šias senovines tradicijas. Naktiniai budėtojai dirba Lozanoje (Šveicarija), Tauberio Rotenburge (Vokietija), Dinkelsbiūlyje (Vokietija) ir Nerdlingene (Vokietija).
O Krokuvoje (Lenkija) ir Ripone (Anglija) kitokią tradiciją palaiko ragų pūtėjai, kurie kiekvieną vakarą naktinį budėjimą paskelbia pūsdami ragą.
Tačiau tradicija gyvuoja toliau. R.Haeusleris tvirtina, kad naktiniai budėtojai egzistuoja tarsi už laiko ribų. Jis yra paskutinis budėtojas šiame poste, kuris veikia nuo 1405-ųjų lapkričio. Tik kartais jį pavaduoja kitas vyras.
R.Haeuslerio tikslas – išsaugoti miesto kultūrinį paveldą. Ironiška, bet vyras tvirtina niekada nenešiojantis laikrodžio, tačiau savo pareigą įvykdantis nuo pradžios iki galo.
Lieka miegoti bokšte
„Žiūrint iš dabarties pozicijų, mano veikla nėra svarbi. Tačiau žvelgiant iš istorijos ir tradicijų perspektyvos – aš esu praeities liudytojas“, – kalbėjo R.Haeusleris.
Kiekvieną dieną jis, laikrodžiui išmušus 22 valandą, šią informaciją dar kartą įgarsina balsu, kuris nuaidi miesto stogais.
Po akimirkos jis vėl paskelbia tą pačią informaciją. Kad ji sklistų garsiau ir stipriau, prie burnos cilindro forma yra pridedamos rankos.
Besikeičiančios valandos skelbiamos į visas keturias kompaso puses, kol ateina 2 valanda nakties – pamainos pabaiga.
Tiesa, darbas dabar paprastesnis nei viduramžiais – naktiniam budėtojui nereikia pačiam skambinti varpais.
Pasibaigus pamainai, kadangi yra vėlu ir R.Haeusleris mėgsta katedroje būti vienas, jis užmiega ant čia esančios lovelės.
Dviračiu savo namus vyras gali pasiekti vos per kelias minutes, bet kiekvieną naktį jis leidžia katedros varpinės bokšte tarp dviejų milžiniškų varpų.
„Turėsiu pasitraukti, kai man sukaks 65-eri, tačiau dabar apie tai dar negalvoju. Tai bus skausminga ir labai emocionalu“, – kalbėjo naktinis budėtojas.
Saugo nuo senų laikų
Naktinių budėtojų mitologines užuomazgas galima surasti Senojo Testamento Ezechielio knygoje.
Ezechielį Dievas skiria Izraelio sargybiniu ir paveda jam pūsti ragą, kad kilus nelaimei žmonės būtų apsaugoti.
Kaip sakoma Šventajame Rašte, tai yra gyvybės ir mirties klausimo užduotis.
Kitose istorijose taip pat gausu panašių palyginimų.
IX amžiuje Anglijoje buvo rašoma, kad naktiniai budėtojai savo miestą gali palikti tiktai maro atveju. Priešingu atveju jiems būtų reikėję susimokėti didžiulę baudą.
„Per pastaruosius 800 metų nebuvo nė vienos nakties, kad Ripono rago pūtėjai nebūtų senuoju ritualu pradėję budėjimo.
Nėra duomenų, kad šis procesas kada nors būtų nutrūkęs ir tikrai niekuomet nenutrūks. Tai yra miesto tapatybės dalis, ir žmonėms tai patinka – vasaros naktimis to paklausyti kartais susirenka iki 70 turistų“, – tvirtino Ripono miesto istorikas Mickas Tayloras.
Vokietijoje esančiame Nerdlingene naktinio budėtojo pareigas eina Horstas Lenneris.
Buvęs žurnalistas dabar kiekvieną vakarą nuo 22 valandos iki vidurnakčio kartą per pusvalandį sušunka „So g’sell go“ („Sveikas, drauguži, sveikas“).
Tokia tradicija Nerdlingene yra nuo 1440 metų.
Viduramžiais miesto sargyba atsakydavo į kiekvieną naktinių budėtojų šaukinį, kad abi pusės žinotų, jog kita nemiega.
„Ir šiandien, jeigu kas nors atsako į šaukinį, aš turiu jam atsakyti atgal, – tvirtino H.Lenneris. – Tai gali nutikti ir 40 kartų per naktį, ypač jeigu mieste yra daug turistų.“
Vėl skambina varpais
Šiomis dienomis kyla tik vienas klausimas – ką naktiniai budėtojai saugo, jeigu saugoti nebėra ko.
Jie toliau pučia ragus arba lipa į aukščiausius miestų bokštus. Tačiau vienintelis skirtumas toks, kad pandemijos metu niekas jiems neatsako iš apačios.
„Atrodo, jog tai vaiduoklių miestas“, – kalbėjo H.Lenneris.
R.Haeusleris toliau lipa į Lozanos katedros bokštą. Vienintelis skirtumas – pastaruoju metu jis pats kelias minutes skambina vienu varpu.
„Tai pakelia žmonėms nuotaiką ir skatina gyventi toliau“, – kalbėjo R.Haeusleris.
Pandemijos metu žmonėms itin svarbios tapo tradicijos, kurios suteikia pastovumo jausmą, tad naktiniai budėtojai valandas skaičiuos ir toliau.
Parengta pagal BBC inf.
