Pasaulis įdėmiai ir nerimastingai stebi JAV, kurios kasdien vis labiau artėja link prezidento rinkimų datos. Vis garsiau kalbama, kokią užsienio politikos viziją turi abu kandidatai ir kaip tai atsilieps kitoms šalims.

Užsienio politika šių rinkimų kampanijos metu minima labai retai, tačiau likusiam pasauliui lapkričio 3 d. rezultatai neabejotinai bus vieni svarbiausių istorijoje.

Netgi patys aršiausi Donaldo Trumpo kritikai pritaria, kad prezidento administracija sugebėjo keletą užsienio politikos tikslų paversti sėkme – ypač Kinijoje ir Viduriniuose Rytuose.

D.Trumpui pavyko sistemingai nukreipti JAV nacionalinio saugumo aparatą naujos didžiųjų valstybių konkurencijos eros link ir įtikinti Vašingtoną, kad Pekinas šiuo metu yra didžiausia grėsmė JAV ir greičiausiai tokia išliks ateinančiais dešimtmečiais.

Bet manoma, kad to gali nepakakti problemoms, kilusioms per šiuos ketverius metus, atsverti.

Beveik 500 į pensiją išėjusių kariuomenės lyderių, ministrų kabineto sekretorių ir buvusių nacionalinio saugumo pareigūnų dėl šios priežasties pareiškė paramą Joe Bidenui. Jie baiminasi, jog dar viena D.Trumpo kadencija gali padaryti žalos NATO ir daugelio kitų šalių saugumui.

Pensijoje esantys kariškiai J.Bideną išrinko kandidatu, turinčiu įgūdžių, reikalingų „šuo metu visą pasaulį naikinančioms liepsnoms įveikti“.

Tai, kas ateinančius 4 metus vadovaus galingiausiai pasaulio valstybei, yra svarbu ir Lietuvai. Ne vienas mūsų šalies politikas JAV laiko strateginėmis šalies partnerėmis.

Ginti norėjo ne visus

Prieš dvejus metus susitikimo su Baltijos valstybių lyderiais metu D.Trumpas patikino, kad „niekas kitas nėra griežtesnis Rusijai nei jis“, bet pabrėžė, kad taip pat svarbūs ir geri JAV santykiai su Rusija.

„Mes turėsime stipriausią kariuomenę nei bet kada, o tai Rusijai nieko gera nežada, – tikino JAV prezidentas. – Tačiau manau, kad galėčiau turėti labai gerus santykius su Rusija ir Vladimiru Putinu. Tai būtų puiku.“

Regis, kad per visą savo prezidentavimo laikotarpį D.Trumpas iš tiesų puoselėjo draugiškus jausmus V.Putinui: atsisakė sutikti su jo paties žvalgybos agentūrų išvada, kad Maskva kišosi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus, ragina Rusiją ir vėl prisijungti prie G7 ir kilus koronaviruso krizei į Rusiją išsiuntė plaučių ventiliatorių siuntą.

Pranešama, kad nuo kovo 30 d. iki birželio 1 d. abu lyderiai telefonu kalbėjosi net 6 kartus – neįprastai dažnai.

Per visą D.Trumpo prezidentavimo laikotarpį V.Putinas iš lyderio gavo viską, ko jam reikėjo: Vakarų demokratijos delegitimizavimą, JAV karių perkėlimą iš Vokietijos ir suprastėjusius santykius su NATO.

Be to, V.Putinas neturi pagrindo net manyti, kad jam gali tekti atsakyti už įsikišimą į 2016 m. JAV prezidento rinkimus.

JAV žvalgybos pareigūnai praneša, kad Kremlius bando įsikišti į šių metų rinkimus ir padidinti D.Trumpo galimybes laimėti, tačiau pats Rusijos prezidentas teigia, neva jis mato tvirtesnį ideologinį pagrindą darbui su J.Bidenu.

Manoma, jog taip V.Putinas bando žaisti abiem pusėmis, nes, iki rinkimų likus gerokai mažiau nei mėnesiui, J.Bidenas ir toliau pirmauja daugelyje nacionalinių apklausų.

NATO kritikuoja jau seniai

J.Bidenas prieš 4 metus pažadėjo Baltijos šalių lyderiams, kad bet kokia Rusijos agresija Europoje sulauks JAV atsako.

„Mes norime, kad jūs žinotumėte, ir norime, kad žinotų ir Maskva, – tai, ką mes kalbame, įvykdysime, jeigu to prireiks“, – pabrėžė viceprezidentas, svečiuodamasis Latvijoje. Taip J.Bidenas siekė nuraminti Europą dėl D.Trumpo pareiškimų prieš NATO.

Tuomet D.Trumpas tikino, kad jei bus išrinktas, JAV gali ir nesuteikti pagalbos kitoms NATO narėms, jei jos bus užpultos Rusijos. Jis teigė, kad JAV parama NATO narėms priklausys nuo to, kokį finansinį indėlį jos suteikė Aljansui.

„Išpuolis prieš vieną šalį yra išpuolis prieš visas Aljanso nares, – sakė J.Bidenas, perfrazuodamas 5-ąjį NATO sutarties straipsnį. – Nesiklausykite jo. Jis nesupranta, ką šneka.“

Viceprezidentui savanoriškai kritikuoti kandidatą į prezidentus, ypač išvykus į užsienį, buvo gana neįprasta. Ekspertai tikino, kad taip buvo parodytas Baltųjų rūmų susirūpinimas ir noras nuraminti Europą dėl JAV pozicijos.

Baiminasi Aljanso žlugdymo

Po ketverių metų, per kuriuos D.Trumpas su sąjungininkais ginčijosi dažniau nei su priešais, daugelis diplomatų ir karinių pareigūnų vis dar baiminasi, kad išrinktas antrajai kadencijai JAV prezidentas gali sužlugdyti NATO.

Žinoma, šis susirūpinimas – gerokai didesnis, nei turėtų būti, tačiau išlieka grėsmė, kad D.Trumpas išliks įtakingiausias NATO vadovas, sėjantis nepasitikėjimą ir chaosą Aljanso viduje.

„Tikėtina, kad jis ir toliau jauks situaciją tiek politiškai, tiek kariškai“, – sakė į pensiją išėjęs generolas leitenantas Douglasas Lute’as, kuris nuo 2013 iki 2017 m. buvo JAV ambasadorius NATO. Šiuo metu jis yra strateginių konsultacijų firmos „Cambridge Global“ vadovas.

D.Trumpui laimėjus prezidento rinkimus Pentagonas privalėtų iš Vokietijos išvesti didelį skaičių JAV pajėgų. Dauguma kariuomenės atstovų mano, kad tai yra bloga idėja, kuri labiau primena pastangas nubausti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel nei naudingą karių paskirstymą.

„Jo paskelbtas ketinimas pašalinti dalį JAV pajėgų iš Europos taptų realybe taip parodant JAV įsipareigojimų Europai atšaukimą ir sumažinant NATO grėsmingumą bei įtaką“, – teigė D.Lute’as.

Prisideda požiūris į Kremlių

Švelnus D.Trumpo požiūris į V.Putiną taip pat gali susilpninti Aljansą.

„Problema yra ta, kad D.Trumpui nereikia oficialiai palikti Aljanso – to jam vis tiek neleistų padaryti Kongresas, – sakė buvęs Lenkijos gynybos ministras ir ilgametis užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis. – Kad NATO veiktų, mes, kaip sąjungininkai, turime būti garantuoti, kad ekstremaliomis aplinkybėmis ji pasipriešins potencialiam priešui. Šia prasme jis gali sunaikinti NATO vos viena tviterio žinute.“

Įvairiems kariuomenės vadams labiausiai nerimą kelia D.Trumpo nenuspėjamumas. Blogiausia, kas gali įvykti, yra vienašališki kariniai veiksmai, kurių prezidentas noriai imasi netgi neperspėjęs NATO sąjungininkų – pavyzdžiui, kai jis nusprendė išvesti JAV pajėgas iš Sirijos šiaurės rytų.

Beveik tokie pat blogi yra garsiai skelbiami prieštaravimai, ypač tada, kai NATO deda milžiniškas pastangas, kad būtų parodyta Aljanso vienybė.

Rugsėjį, praėjus vos kelioms valandoms po to, kai NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pasakė, jog visi sąjungininkai pritaria Vokietijos išvadai, jog Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas buvo apnuodytas cheminiu ginklu, D.Trumpas ėmė teigti, kad nėra jokių įrodymų.

Laikysis panašios politikos?

Bet nereikėtų nustebti, jei, kalbant apie gynybos išlaidas, J.Bidenas taip pat išlaikytų spaudimą sąjungininkams, tarp jų ir Vokietijai.

Pirmasis Baracko Obamos gynybos sekretorius Robertas Gatesas 2011 m. gana tiesmukai perspėjo NATO apie „niūrią transatlantinio Aljanso ateitį“.

JAV spaudimas paskatino 2014-ųjų susitarimą, kuriuo NATO narės sutiko siekti tikslo iki 2024 m. gynybai išleisti 2 proc. bendrojo vidaus produkto.

Griežti D.Trumpo pareiškimai šia tema gali suteikti J.Bidenui daugiau erdvės pastūmėti šį klausimą dar tolėliau, vis tiek parodant save kaip sveikintiną ir laukiamą alternatyvą D.Trumpui.

Vis dėlto vargu ar J.Bidenas grasins NATO arba dar labiau velsis į ginčus su sąjungininkais.

Demokratų kandidatas kampanijos pradžioje kritikavo dabartinio prezidento naudojamą jėgą prieš draugiškas šalis.

Tuo metu buvusi gynybos pareigūnė, dirbusi B.Obamos administracijoje, Susan Rice tikino, kad J.Bidenas tiki įvairių sąjungų galia dar nuo tada, kai buvo Senato Užsienio ryšių komiteto vadovas ir lankydavosi užsienio valstybių sostinėse.

J.Bidenas leistų NATO lengviau atsikvėpti

Linas Kojala

Rytų Europos studijų centro direktorius

„D.Trumpui ir vėl laimėjus rinkimus spaudimas NATO tikrai nemažės. Gali būti priimta ir daugiau sprendimų, kurie tiesiogiai sietųsi su Aljansu, pavyzdžiui, tokių kaip karių atitraukimas iš Vokietijos, nors kol kas šis sprendimas nėra patvirtintas Pentagono ir Senato. Tokių sprendimų galėtų būti ir daugiau, nes D.Trumpo retorika nesikeis.

Žinoma, labai daug priklausytų ir nuo žmonių, kurie jį suptų antros kadencijos metu. Svarbu, kas būtų nacionalinio saugumo patarėjas, gynybos sekretorius, valstybės sekretorius. Šie pareigūnai kasdieniame darbe atliks reikšmingesnį vaidmenį nei pats prezidentas, kuriam NATO, nepaisant visos kritikos, kurią jis reiškė, niekada nebuvo pirminės svarbos dalykas.

Vis dėlto kalbėdami apie švelnius JAV ir Rusijos santykius matome, kad, nepaisant kartais keistokos D.Trumpo retorikos V.Putino atžvilgiu, JAV pozicija jo šalies atžvilgiu nesikeitė.

Netgi priešingai – buvo priimtos papildomos sankcijos, suduoti smūgiai Basharo al-Assado, Rusijos sąjungininko Sirijoje, režimui, taip pat, nors ir su papildomomis kontroversijomis, buvo priimtas sprendimas apginkluoti Ukrainos kariuomenę.

Bet kuriuo atveju JAV politika Rusijos atžvilgiu netapo nuolaidesnė. Iš dalies tai sietina su tuo, kad net ir prezidentas negali pakeisti strateginės šalies užsienio politikos, ypač kai ta kryptimi labai domisi kitos institucijos, tokios kaip Kongresas, kuris neleidžia jam pernelyg nusileisti Kremliui.

Bet D.Trumpui laimėjus rinkimus, nors jis poste būtų jau antrąją kadenciją ir galėtume sakyti, kad jis bent kažkiek nuspėjamas, būtų sunku prognozuoti šio politiko veiksmus ir aplinką, kuri jį sups. Ypač žinant tai, kad antroji kadencija visuomet skiriasi nuo pirmosios.

Jei rinkimus laimėtų J.Bidenas, ko gero, situacija būtų daug labiau prognozuojama. Jau dabar galime matyti gaires ir numanyti užsienio politiką, tiek atsispiriant nuo praeities, tiek matant jo dabartines programines nuostatas.

Galima nuspėti ir kokia komanda jį suptų – tai būtų patyrę žmonės, daug metų dirbę su šiomis temomis. Ko gero, bet jau retoriniame lygmenyje J.Bideno santykiai su Europa tikrai būtų geresni.

Aš manau, kad J.Bidenui tapus prezidentu daugelis Aljanse lengviau atsipūstų. Akivaizdu, D.Trumpas nebuvo labai pozityviai sutiktas NATO šalių lyderių. Jo santykiai tiek su A.Merkel, tiek su kitais šalių lyderiais yra gana komplikuoti.

J.Bidenas yra senas politikos vilkas, lyderiams pažįstamas vien dėl viceprezidento pareigų, kurias ėjo 8 metus. Jis yra labiau prognozuojamas, todėl šiuo atveju daug kas grįžtų į kiek švelnesnes vėžes.

Ar dėl to NATO automatiškai taptų efektyvesnė ir priimtų sprendimų, kurių nepriėmė per pastaruosius 4 metus? Tikrai nebūtinai, Aljansas funkcionavo neblogai net ir šios politinės turbulencijos metu. Paprasčiausiai būtų daugiau ramumo ir susikalbėjimo – tai ir atsispindėtų viešojoje erdvėje.“