Kol pasaulis yra susirūpinęs koronaviruso suvaldymu, Pietų Kaukaze kilo pirmas pandemijos laikotarpio karinis konfliktas, kuris gali bet kurią akimirką virsti rimtu karu. Pastangos pasiekti taiką žlugo akimirksniu, o aukų daugėja kiekvieną dieną.

Kalnų Karabacho regionas jau kelis pastaruosius dešimtmečius buvo lyg rusenanti parako statinė. Ne kartą čia vyko didesnio ar mažesnio masto susišaudymai, bet tokio rimtumo konflikto regione gyvenantys žmonės nematė nuo 1994-ųjų, kai baigėsi karas dėl Kalnų Karabacho.

Susirėmimai šį kartą prasidėjo beveik prieš tris savaites – rugsėjo 27-osios rytą.

Dėl šios priežasties Armėnija ir Kalnų Karabachas paskelbė karinę padėtį ir visuotinę mobilizaciją, o Azerbaidžane taip pat buvo paskelbta karinė padėtis, dalinė mobilizacija ir komendanto valanda.

Tarptautiniai ekspertai mano, jog kovos prasidėti galėjo dėl Azerbaidžano pradėto puolimo, siekiant užimti mažiau kalnuotus pietinius Kalnų Karabacho rajonus. Šie yra lengviau prieinami negu likusi ginčytino regiono dalis.

Spalio 10-ąją Rusija tarpininkavo ugnies nutraukimo deryboms, tačiau netrukus vėl pasirodė pranešimai apie besitęsiančius bombardavimus.

Tai sustabdė planus apsikeisti žuvusiais, sužeistais asmenimis ir kaliniais.

Nors tikslūs skaičiai nėra skelbiami, manoma, kad aukų skaičius jau gali siekti beveik tūkstantį.

Dabar jau abi konflikto pusės tvirtina, kad oponentai vykdo karo nusikaltimus. Akivaizdu, kad tam tikrą kaltės ir atsakomybės dalį turi prisiimti abi pusės, bet nė viena jų nesupranta kitos.

Naujienų reportažai ir pranešimai socialiniuose tinkluose iš dviejų kaimyninių valstybių gali priminti dvi skirtingas visatas – dezinformacija sklinda visais įmanomais būdais.

Vienoje oficialioje Armėnijos valdžios paskyroje „Twitter“ socialiniame tinkle buvo pasidalyta dvasininko, kuris rankose laikė kryžių ir automatą, nuotrauka. O Azerbaidžano gynybos ministerija socialiniuose tinkluose pasidalino sunkiojo metalo kūriniu, kurį atlikėjai įrašė grodami priešais tankus.

Valdžios atstovai Baku ir Jerevane kaltina vienas kitą skleidžiant melagingą informaciją, bet patys yra kalti dėl to paties.

Rasti tiesą yra neįmanoma, tačiau galima pažvelgti į šio konflikto priežastis, liudininkų pasakojimus ir ekspertų nuomonę, kokia ateitis laukia Pietų Kaukazo regiono ir ar parako statinė gali sprogti.

Įtampa kilo prieš šimtmetį

Pirmiausia nagrinėjant šiandieninį konfliktą dėl Kalnų Karabacho reikia atkreipti dėmesį į istorijos vingius, nes juose yra užkoduoti visi dabartiniai armėnų ir azerbaidžaniečių nesutarimai.

Konfliktas dėl Kalnų Karabacho siekia daugiau nei šimtmetį regione trukusią krikščionių armėnų, musulmonų tiurkų ir persų kovą dėl įtakos.

Kalnų Karabachas XIX amžiuje tapo Rusų imperijos dalimi ir dvi etninės grupės – armėnai ir tiurkai – gyveno gana taikiai, nors kalbama apie brutalius išpuolius, prasidėjusius XX amžiaus pradžioje.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Spalio revoliucijai Rusijoje, naujieji sovietų vadai, regione vykdydami „skaldyk ir valdyk“ politiką, Kalnų Karabache įkūrė autonominį regioną su etnine armėnų dauguma Azerbaidžano Socialistinės Respublikos viduje.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje, silpstant sovietų įtakai, rusenantis armėnų ir azerbaidžaniečių konfliktas gana greitai išaugo į smurtą, kai regiono parlamentas balsavo už prisijungimą prie Armėnijos.

Manoma, kad per konfliktą žuvo nuo 20 iki 30 tūkst. žmonių.

Etniniai armėnai perėmė regiono valdymą. Jie taip pat bandė okupuoti Azerbaidžano teritorijas už Kalnų Karabacho ribų ir taip sukūrė buferinę zoną, jungiančią Kalnų Karabachą ir Armėniją.

Žlugus Sovietų Sąjungai Kalnų Karabachas pasiskelbė nepriklausoma respublika. Dėl to konfliktas virto karu.

Nors Armėnija niekada nepripažino regiono nepriklausomybės, Jerevanas tapo pagrindiniu šalies finansiniu ir kariniu rėmėju.

Dabar didžioji dalis tarptautinės bendruomenės pripažįsta Kalnų Karabachą Azerbaidžano dalimi, tačiau armėnai nesiruošia užleisti šio regiono kontrolės.

Pavertė miestu vaiduokliu

Intensyvūs mūšiai ir Azerbaidžano vykdomi bombardavimai Kalnų Karabacho sostinę Stepanakertą pavertė miestu vaiduokliu, nors dar prieš kelias savaites gyvenimas čia tekėjo įprasta vaga ir niekas nejautė, kad sugrįš baisiausi prisiminimai.

Iš granatais, degtine ir duona su žolelėmis garsėjančio miesto pabėgo didžioji dalis gyventojų.

Kalnų Karabacho žmogaus teisių ombudsmenas Artakas Beglarianas tvirtino, kad kariniai veiksmai bėgti gilyn į Kalnų Karabacho teritoriją arba Armėniją privertė apie 50 procentų regiono gyventojų – 70–75 tūkstačius žmonių.

Stepanakerte liko tiktai senyvo amžiaus žmonės, kurie dabar dienas leidžia slėptuvėse, o išlenda tik įvertinti apylinkėms bombų padarytos žalos.

„Mes gyvenome šiose armėnų žemėse amžių amžius, tie musulmonai turkai neprivers mūsų išsikelti“, – naujienų agentūrai AFP tvirtino 83-ejų Džamalas Tadevosianas.

Lietuvoje gyvenanti armėnė Kristina Albertyan „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad Kalnų Karabacho gyventojai išgyvena tikrą pragarą.

„Turiu pažįstamų, gyvenančių bombarduojamame Stepanakerte. Jiems tenka nuolat tūnoti šaltuose rūsiuose, nes Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos, nepaisydamos jokių humanitarinės teisės normų, be paliovos atakuoja pagrindinius Kalnų Karabacho miestus.

Pasekmės yra tragiškos. Iš Stepanakerto beveik nieko neliko. Po visą miestą pasklidę kasetinių bombų likučiai.

Prieš kelias dienas Azerbaidžanas atakavo pagrindinę Šušos miesto katedrą, pastatytą maždaug 50 metų prieš Azerbaidžano valstybės įkūrimą.

Šią savaitę Azerbaidžano pajėgos atakavo Kalnų Karabache veikiančią ligoninę, kurioje gydomi civiliai.

Kalnų Karabacho armėnai jaučia nuolatinį pavojų, nes Azerbaidžanas vykdo vieną karo nusikaltimą po kito bombarduodamas Kalnų Karabacho miestus, užuot bandęs išspręsti konfliką fronto linijoje laikantis karo taisyklių“, – pasakojo K.Albertyan.

Žmonės laikosi tvirtai

Bet apie savo teritorijos bombardavimus praneša ir Azerbaidžano valdžia.

Baku kaltina Jerevaną jau ne kartą atakavus Gendžės miestą, esantį už nesutarimus keliančio Kalnų Karabacho ribų. Antrasis pagal dydį Azerbaidžano miestas yra nutolęs per 100 km į šiaurę nuo Stepanakero.

„Geografiškai Gendžė yra toli nuo konflikto zonos, bet spalio 11-osios naktį armėnų pajėgos iš Armėnijos teritorijos balistinėmis raketomis apšaudė miesto gyvenamuosius rajonus.

Buvo sunaikintas gyvenamasis pastatas, žuvo 10 žmonių, dar 34 buvo sužeisti.

Trys vaikai prarado abu savo tėvus. Situacija yra tragiška.

Nors tai kelia pavojų gyvybei, niekas – nei mano tėvai, nei artimieji – nepalieka savo namų ir miesto.

Žmonės laikosi tvirtai ir tikisi išgirsti geras žinias, kad Azerbaidžano teritorijos bus išvaduotos iš Armėnijos okupacijos“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino Azerbaidžano jaunimo organizacijos Lietuvoje vadovas Khidiras Kazimovas.

Šią savaitę Azerbaidžano atstovai taip pat pranešė, kad šalies vakaruose esančiame Tartaro mieste per išpuolį žuvo mažiausiai trys žmonės, kurie lankėsi kapinėse.

„Ar miesto kapinės yra karinis objektas, kurį būtina atakuoti? Armėnijos tikslas yra tiktai sukelti kuo daugiau civilių mirčių“, – socialiniame tinkle „Twitter“ pareiškė Azerbaidžano prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais Hikmetas Hajijevas.

K.Albertyan tvirtina, kad Gendžėje buvo apšaudytas tiktai oro uostas.

„Azerbaidžanas periodiškai skleidžia dezinformaciją apie tariamus išpuolius, vykdomus iš Armėnijos teritorijos, kad paruoštų dirvą savo išpuoliams prieš Armėniją.

Šitaip rugsėjo 29 dieną paskelbęs apie tariamą išpuolį iš Armėnijos teritorijos, Azerbaidžanas netrukus apšaudė Armėnijos Vardeniso regiono karinę ir civilinę infrastruktūrą, žuvo vienas taikus gyventojas.

Tas pat įvyko ir spalio 14-ąją, kai tame pačiame regione buvo sužeistas keturiolikmetis“, – pasakojo 25 metus Lietuvoje gyvenanti armėnė, kuri tokius Azerbaidžano veiksmus prilygino karo nusikaltimams.

Armėnai Azerbaidžaną šią savaitę apkaltino vykdant ir kitus karo nusikaltimus.

Socialiniuose tinkluose paplito vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip azerbaidžaniečių kariai nušauna du sugautus armėnų karius.

Armėnai taip pat tvirtina, kad prieš juos kariauti turkai į Azerbaidžaną siunčia samdinius iš Libijos ir Sirijos.

Požiūrio taškai išsiskiria

Vargu ar šis konfliktas netrukus galės būti baigtas taikiai, nes abiejų pusių viena kitai padarytos žaizdos yra pernelyg gilios.

Kh.Kazimovas tvirtina, kad regione taika įmanoma tiktai tuo atveju, jei Armėnijos pajėgos paliks Kalnų Karabacho teritoriją.

„Armėnijos kariai neturi jokios teisės ten būti, o Azerbaidžanas turi teisę išvaduoti šias okupuotas teritorijas ir apginti milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių teises, kad šie galėtų sugrįžti į namus“, – kalbėjo Kh.Kazimovas.

K.Albertyan tuo metu teigė, kad Armėnija nekart pritarė taikiam Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimui, bet Baku su tuo niekada nesutiko.

„Reikia suprasti, kad šalių motyvai skiriasi.

Kalnų Karabacho armėnai gina savo tėvynę, kurioje gyvena nuo pat 180 m. pr. Kr. O azerbaidžaniečiams Kalnų Karabachas neturi jokios istorinės ar kultūrinės vertės: jiems tai tėra dar vienas žemės lopinėlis, mažas kąsnelis, kurį atsikandę jie tuoj pat pereis prie Armėnijos, kad teritoriškai susijungtų su savo broliais turkais.

Neatsitiktinai vienas Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybės karo vadų Montė Melkonianas teigė: „Jeigu atiduosime Kalnų Karabachą, užversime paskutinį savo istorijos puslapį.“

Taigi armėnai yra priversti kariauti ne tiktai dėl gimtosios žemės, bet ir dėl išlikimo“, – pasakojo K.Albertyan.

Ambicijos daug didesnės

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad kelias iki taikos regione yra tikrai ilgas.

„Tai itin įsisenėjęs konfliktas, bene seniausias regione.

Jis paremtas radikalia tapatybine priešstata tarp armėnų ir azerbaidžaniečių.

Abiejų valstybių politikai taip pat naudojasi įtampa savo vidinėms problemoms spręsti.

Dabartinė Turkijos aktyvesnė nei anksčiau parama Azerbaidžanui dar labiau sustiprino pastarojo nenorą taikytis su esama padėtimi, kuri jiems nenaudinga.

Todėl šiuo metu turbūt netgi prasmingiau kalbėti ne apie taikos viltis, o apie kiek įmanoma didesnę konflikto deeskalaciją“, – kalbėjo prof. D.Jakniūnaitė.

Kol kas pastangas suvaldyti įtampą deda JAV, Prancūzija ir Rusija.

Tačiau pirmosios dvi šalys turi mažai poveikio svertų, nes ilgą laiką šio regiono problemoms skyrė mažai dėmesio.

„Vienintelė šalis, kuri turi ir svertų, ir šiokių tokių galių paveikti esamą situaciją, yra Rusija, kuri stengiasi užimti kiek įmanoma neutralios mediatorės vaidmenį.

Tačiau rusai negali tiesiog priversti abi valstybes jų klausyti.

Rusijos poveikio svertai nėra absoliutūs.

Tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas yra svarbiausi šio konflikto žaidėjai, į kuriuos mes iš toli stebėdami per mažai kreipiame dėmesio, tačiau būtent jų sprendimai yra lemiami.

O kol kas šios abi valstybės yra savo retorikos, tapatybių politikos ir vidaus nacionalizmo įkaitės“, – tvirtino VU TSPMI profesorė.

Anot D.Jakniūnaitės, Rusija nori išlaikyti regione ekonominę, energetinę įtaką ir Kremliui nereikia dar vieno karšto konflikto židinio, tačiau vien Rusijos valios suvaldyti šį konfliktą neužteks. Svarbų vaidmenį vaidina ir Turkija, kuri aiškiai palaikydama vieną pusę dar labiau prisideda prie konflikto stiprėjimo.

K.Albertyan tvirtina, jog Azerbaidžano karinės ambicijos Kalnų Karabachu neapsiriboja.

„Šiandien taikius Kalnų Karabacho gyventojus puolantis Azerbaidžanas padeda savo sąjungininkei Turkijai iki galo įgyvendinti 1915–1923 m. Osmanų imperijoje vykdytą armėnų genocidą. Armėnija ir Kalnų Karabachas, esantys tarp Turkijos ir Azerbaidžano, yra dvi kliūtys, trukdančios panturkizmo ir panislamizmo idėjų plėtrai“, – kalbėjo K.Albertyan.

Valdžia žaidžia su ugnimi

Jeigu nori žinoti, kas įvyks ateityje, turi būti išmokęs praeities pamokas. Šis posakis puikiai tinka situacijai Pietų Kaukaze apibūdinti.

Kol nebus išspręstos praeities problemos, tol anksčiau jau buvę įvykiai bei konfliktai atsikartos ir ateityje.

Prof. D.Jakniūnaitė pažymėjo, kad kol kas abi valstybės mano, kad gali žaisti su ugnimi, tačiau nesudegti, o tai kol kas ir kelia didžiausią pavojų.