Taip rašo Eksperimentiniam socialinių tyrimų institutui priklausantis interneto leidinys „Vzgliad“.
Jį kontroliuoja Rusijos Federacijos prezidento administracija ir jos vadovas Antonas Vaino. Todėl į „Vzgliad“ publikacijas reikėtų pažvelgti įdėmiau.
Rusija negali praėjusį savaitgalį vėl suintensyvėjusio armėnų ir azerbaidžaniečių konflikto, kurio metu abiejose pusėse šią savaitę žuvo mažiausiai 109 kariai ir 12 civilių, stebėti iš šalies.
To reikalauti – vadinasi, reikalauti Rusijos susilpnėjimo, jos įtakos įvykiuose ir procesuose susilpnėjimo, ir ne tik Kaukaze. To reikalavimas reikštų didžiosios valstybės statuso atsisakymą ir pasitraukimą į antrąjį planą.
To reikalauti – vadinasi, atsisakyti bet kokios įtakos visoje buvusios SSRS erdvėje, įskaitant Kazachstaną ir Baltarusiją.
Jeigu galima „mesti“ vieną sąjungininką, kodėl tavimi turėtų pasitikėti likusieji?
Turi neįsitraukti į karą
Interneto leidinys rašo, kad Rusija negali užimti proturkiškos pozicijos. Kai kam norėtųsi, bet toks žingsnis nėra įmanomas.
Azerbaidžanas nėra Rusijos sąjungininkas.
Baku yra verslo partneris, bet kartu ši valstybė yra Turkijos satelitas. To pakeisti neįmanoma.
Tuo metu Armėnija Maskvai yra sąjungininkė. Šalies lyderis Kremliuje vertinamas kaip nelabai adekvatus ir šį postą pasiekęs tiktai per „spalvotąją“ revoliuciją, bet abi šalys yra sąjungininkės.
Rusija, žinoma, turi kiek įmanoma priešintis, kad jos neįtrauktų į karą. Jei tai atsitiktų, tai būtų ne Armėnijos ir Azerbaidžano, o rusų ir turkų karas.
Tokio karo pasekmes sunku įsivaizduoti. Tai – dvi stipriausios Europos armijos, kurios per pastaruosius dešimtmečius yra atpratusios nuo didelių karų.
Nereikėtų pamiršti, kad Turkija yra NATO narė. O tai jau kvepia apokalipse.
Rusų statuso patikrinimas
Todėl, kaip rašo „Vzgliad“, karą reikia sustabdyti ir sustabdyti liekant neabejingu Armėnijos sąjungininku. Tai reiškia neleisti jai pralaimėti, užkertant kelią tiesioginiam Turkijos dalyvavimui kare, bet neįmetant į ugnį savo kariuomenės. Tai labai sudėtingas uždavinys.
Kitais žodžiais kalbant, šiuo metu Kaukaze faktiškai vyksta Rusijos pretenzijų į didžiavalstybės statusą patikrinimas. Šis patikrinimas Kremliui atėjo labai ne laiku. Ne todėl, kad dabartinė Rusija silpna kariniu požiūriu. Šiuo atveju viskas priešingai. Ne todėl, kad šalis faktiškai neturi sąjungininkų Europoje, ir net vienintelis dabartinis satelitas Aliaksandras Lukašenka vargiai laikosi valdžioje.
Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui dabar pribrendo kita – vidaus problema.
Vis daugiau rusų nebenori, kad jų šalis išsektų siekdama susigrąžinti ar išlaikyti didžiavalstybės statusą.
Trokšta ekonominės gerovės
Tai byloja rugsėjo 15 dieną paskelbti Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centro duomenys.
2014 m., po Krymo prijungimo, šiam savo tėvynės tikslui pritarė 42 proc. gyventojų, o dabar didžiavalstybiškumo šalininkų dalis sumažėjo iki 31 procento.
18–24 metų jaunimo tikslas – priklausyti ekonominiu požiūriu labiausiai išsivysčiusioms pasaulio šalims. Tokią nuomonę išsakė 51 proc. apklaustųjų.
Tokiam požiūriui pritaria ir 50 proc. 25–34 metų respondentų, ir 42 proc., priklausančių 35–44 metų bei 60-ies ir vyresnio amžiaus grupėms.
„Akcentai pasislinko į ekonomikos pusę“, – taip apklausos rezultatus komentavo Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centro Tyrimų departamento vadovas Stepanas Lvovas.
Panašiai kalba ir autoritetingas rusų politologas, Rusijos tarptautinių reikalų tarybos generalinis direktorius Andrejus Kortunovas: „Terminas „didžiavalstybė“ pamažu dingsta iš politinio diskurso.“
Bet ar šiai nuomonei pritaria Kremlius, nežinia.
