Kasmetinės artojų varžybos šiemet neįvyko dėl koronaviruso pandemijos grėsmės, tačiau kas kartą jų išvakarėse Vokietijos miestelio Roitlingeno viešbučio bare susirenka pasaulio artojų elitas.
Vaizdelis lyg iš Jungtinių Tautų (JT) vakarėlio – šveicarai, airiai, keniečiai, australai, latviai, kanadiečiai ir prancūzai, visi kelia bokalus už kitos dienos sėkmę.
Kelioms dešimtims artojų – tarp jų būna mažiau nei 10 moterų – tai lyg klasės draugų susitikimas. Aktualiausios pokalbių temos: šernų išraustas laukas, kuriame vyks varžybos.
Nors dalyviai vieni kitiems linki sėkmės, už šypsenų slypi kiekvieno troškimas laimėti.
Savotiškas sportas arimuose
57-erių Mickas Chappellas ir 35-erių Ashley Boylesas kasmet į varžybas atvyksta su šeimomis. M.Chappellas juokauja, jog varžyboms ruošiasi kasdien išgerdamas apie 2 litrus alaus.
Nors artojų varžybos yra daug energijos ir jėgos reikalaujantis sportas, tai nereiškia, jog varžovai turi atitikti sveiko kūno masės indekso arba amžiaus kriterijus.
Pavyzdžiui, pernai Jungtinėje Karalystėje vykusias artojų varžybas laimėjo 82 metų vyras.
A.Boyleso kūno sudėjimas atletiškas, o kartu atvykęs M.Chappellas ne tik nešioja akinius, bet ir stipriai šlubuoja, mat būdamas 17 metų neteko kairės kojos.
Tuo metu dar jauno vaikino koja pateko į kombainą, o atskubėjus pagalbai jau buvo per vėlu.
Varžybų dieną varžovai užkurs traktorius, plūgus įsmeigs į dirvožemį ir praleis 4 valandas ardami žemę.
Viskas čia vyksta iš lėto. Nors greičio atžvilgiu šias varžybas sunku priskirti prie sporto rungtynių, jos išsiskiria ir ploto dydžiu.
Pavyzdžiui, šaudymas iš lanko, sportas, kuris buvo populiarus senovėje, dabar tapo hobiu. O štai arimas niekur nedingo, jis vis dar lieka vienu svarbiausių žemdirbystės darbų. Artojo profesija – viena seniausių.
Plūgai dažnai eksponuojami muziejuose kaip įrankiai, parodantys žmonijos vystymąsi. Daugelis muziejuose esančių įrankių yra seniai nebenaudojami ar pamiršti, tačiau plūgų technologijos vis modernėja.
Kita vertus, kaip ir daugelis technologijų, sukurtų gyvenimui palengvinti, jos padarė meškos paslaugą.
Dabar dirvožemis yra užterštas kaip niekad anksčiau.
Airiai – išskirtiniai artojai
Dažniausiai arimo čempionatą laimi airiai ar šveicarai. Airiams tai įgimtas įgūdis ir jų gimtinėje, priešingai nei kitose valstybėse, į artojus žiūrima su pagarba.
Airijoje kasmet vyksta arimo čempionatas, kuriam pirmininkauja 84 metų Anna May McHugh, kitaip dar žinoma kaip Artojų Karalienė.
Tai vienas labiausiai Europoje lankomų renginių, į kurį per kelias dienas atvyksta 300 tūkst. žiūrovų. Čia apsilanko nuo paprasčiausių airių iki aukštų valstybės vadovų.
Renginį taip pat remia tokios pasaulinio lygio kompanijos kaip „Aldi“ ar „Coca-Cola“. O laimėtojas gauna ne tik piniginį prizą, bet ir finansinę paramą varžytis pasaulio artojų varžybose.
Vis dėlto kitose Europos šalyse daugelis šiuolaikinių žmonių apie žemdirbystę menkai nutuokia, o ūkininkų skaičius mažėja.
O tokia aistra ir užsidegimas arimo čempionatui, kuris nesukrauna milijonų, iš šono žvelgiantiems žmonėms atrodo mažų mažiausiai absurdiškai.
Arimas tartum menas
Likus dviem mėnesiams iki varžybų M.Chappellas ir A.Boylesas rimtai pradėjo ruoštis kasdien ardami laukus.
57-erių vyro treniruočių vieta – 800 hektarų ūkis, kuriame jis dirba traktorininku.
35 metų artojas – kaimynams priklausančiame lauke.
Abu varžovai užaugo ūkyje, jau šešerių mokėjo vairuoti traktorių. Nors vėliau A.Boyleso šeima ūkį pardavė, silpnybė traktoriams ir žemdirbystei išliko.
Pastarasis vairuodamas traktorių užsirašinėja, piešia schemas, kurios padeda pergudrauti konkurentus.
„Neįsivaizduoju savęs savaitgaliais žaidžiančio golfą“, – prisipažino A.Boylesas.
Varžybose ne pirmą kartą dalyvaujantis M.Chappellas žiūri paprasčiau. Užuot vadovavęsis knygomis ar piešiniais, jis greičiau užtrauks dūmą.
Per treniruotes rūkantis vyras juokauja, kad jo pusryčiai sudaryti iš kavos, cigarečių ir kosulio.
Stebint treniruotę pirmąkart, rodos, nieko ypatinga nevyksta. Artojai užveda traktorius, įleidžia plūgus į žemę ir pradeda ją arti.
Tačiau po kiek laiko galima pastebėti įdėtas pastangas – vagos išartos ne tik idealiai lygiai, bet ir nėra išlindusių piktžolių. Tvarkingai suartas laukas – tarsi aukščiausias sporto laimėjimas.
„Tai lyg dar viena meno forma... Man tai prilygsta ant drobės tobulai nutapytam paveikslui“, – negalėjo surasti tinkamų žodžių A.Boylesas.
Svarbu gylis ir estetika
Varžybų dieną ore tvyro įtampa, jaudulys ir dar daugelis emocijų. Varžovai susėda į traktorius ir yra pasirengę juos užkurti bet kurią sekundę.
Dalyviai per pirmąsias 20 minučių turi išarti pirmąją vagą.
Po to jų laukia pusės valandos pertrauka, per kurią teisėjai įvertins pradėtą darbą.
Toliau varžybos truks 2 valandas ir 40 minučių, per kurias dalyviai turi suarti likusį plotą. Tų, kurie nesuspės atlikti užduoties laiku, balai bus sumažinti.
Keturias valandas vyrai ne tik įnirtingai, bet ir preciziškai aria vagas. Jų darbą vertina trys komisijos nariai, kurie atsižvelgia į tvarkingumą, tiesumą, plotį, gylį ir estetinį vaizdą.
Varžovai pasirenka skirtingus plūgus – abipusio vertimo plūgą arba tradicinį. Abipusio vertimo plūgas gali apsiversti kiekvienos vagos gale, leisdamas arti iš viršaus į apačią. Tradicinis plūgas negali apsiversti, tačiau visuomet išlieka toje pačioje vietoje.
Antrą varžybų dieną varžovai persikėlė iš pievų į laukus, kur darbas daug sunkesnis. Čia kiekvienas nelygumas lengvai pastebimas. Abiejų dienų rezultatai susumuojami ir kiekvienos užduoties laimėtojas paskelbiamas per ištaigingą vakarienę.
Pernai čempionate dalyvavo 16-metė Hailey Gruber, atvykusi iš JAV. Ji – viena iš dviejų moterų, pernai dalyvavusių šiose varžybose. Pasirodo, mergina yra nugalėjusi net savo tėvą, kuris 2017 metais tapo pasaulio čempionu.
Lygina su „Formule 1“
Prieš varžybų startą dalyvių vaikai siaučia aplinkui. Žiūrovai pramogai atsineša užkandžių ir nesijaudindami valgo picas, kol artojai pluša.
A.Boylesui susidoroti su nerimu padeda himno giedojimas, nors arimas ir nėra greičio reikalaujantis sportas.
Patys artojai varžybas lygina su „Formule 1“, mat abejose varžybose sėkmę smarkiai lemia transporto galimybės.
Teisėjai griežti – bet koks netikslumas, ratų žymės, pėdsakai ar kyšančios piktžolės mažina balus.
Nors dalyviai varžosi vienas su kitu, žiūrint iš šono atrodo, jog kova vyksta tarp vairuotojo ir jo traktoriaus. Didžiąją laiko dalį traktoriai vairuojami atbulai, o priekiniame veidrodėlyje dirvožemį stebintys vairuotojai, rodos, nebemirksi.
A.Boylesas varžybas prilygina biliardui: įsivažiavęs dalyvis susikoncentruoja į vieną tašką.
Kitas dalyvis, Johnas Hillas, kuris yra tris kartus arimo pasaulio čempionas, šį sportą lygina su dailiuoju čiuožimu: „Pradedi tobulai, o galiausiai netenki balų dėl neatidumo.“
Šiose varžybose netrūksta nieko: ribotas laikas, užduotis, kurią, nors atlieki vienas, lygini su kitų, galiausiai rezultatai, kuriuos subjektyviai vertina teisėjai.
Šis aspektas labiausiai erzina šio sporto dalyvius.
Archajiškas žmonijos darbas
Nuo pat geležies amžiaus arimo technika išliko panaši, patobulėjo tik įrankiai. Prieš 4 tūkst. metų artojų jėgą pakeitė arkliai, tuomet gariniai plūgai, kol visai neseniai, daugiau nei prieš 100 metų, traktoriai.
XIX amžiuje plūgais įkinkyti arkliai per dieną išvagodavo apie pusę hektaro. Dalyvis M.Chappellas sėdėdamas savo japoniškos firmos traktoriuje „Kubota“ ir prisijungęs norvegų gamybos plūgą, iki pietų gali išarti maždaug 80 hektarų. Grįžtant prie arklių, reikėtų 50 vyrų, kad įveiktų 800 ha lauką.
Dabar pramoninis plūgas, tempiamas 168 arklio galios traktoriaus, gali išarti nuo 8 iki 12 vagų vienu kartu. Vis daugiau konservatyviai mąstančių žmonių teigia, kad tai viena iš dirvožemio taršos priežasčių.
„Dirvožemis yra sudarytas iš įvairių mineralų ir mikroorganizmų, kurių sunaikinimas kelia didelę žalą dirvai“, – pareiškė ūkininkas Johnas Cherry.
J.Cherry yra 1 tūkst. ha ūkio, esančio Harfordšyre, savininkas. Jam prižiūrėti laukus padeda brolis Paulas. Seniau šias vietas broliai ardavo, kol pastebėjo, kad ne tik prastėja dirvos kokybė, bet ir pamažu nyksta pati dirva.
Arimas palieka dirvą pliką, ją lengvai gali sunaikinti lietus ir vėjas.
Prasidėjo erozija, viskas subėgo į griovius – tuomet vyrai nustojo arti laukus, o neseniai vėl buvo pasėti pirmieji javai. Dabar čia ekologinis ūkis, kurio ekosistema yra netrikdoma.
Prieš ketverius metus J.Cherry pradėjo propaguoti neariminę žemdirbystę ir sumanė festivalį „Groundswell“.
„Visos žmonijos likimas priklauso nuo to, kaip elgsimės su dirvožemiu, jo tarša kelia pavojų ir mums“, – tikino vyras.
Tačiau daugelis ūkininkų nesutinka su tokiu žemdirbystės metodu ir pats metodas nėra toks tobulas. Nustojus arti dirvą piktžolės lieka, todėl lauką reikia purkšti pesticidais.
Taigi ekologija ir neariminė žemdirbystė nesuderinama.
Bet šio metodo propaguotojai teigia, kad purkšti augalus chemikalais nėra taip blogai kaip arti dirvą. O kad labiau įtikintų, J.Cherry pacituoja Frankliną D.Rooseveltą: „Tauta, kuri naikina dirvožemį, naikina pačią save.“
Daugelis artojų negali įsivaizduoti savo gyvenimo be šios veiklos. Ir kodėl turėtų nustoti tai darę? Juk arimas – ne tik žemdirbystės veikla, tai gyvenimo būdas.
Tai įsišakniję mūsų kalboje. Daugeliui ūkininkų tai senovinė, dvasiškai prie protėvių priartinanti veikla, kuri jau seniai tapo jų gyvenimo dalimi.
