Kampuoto stiklinio bokšto Manhatane (Niujorkas) 38 aukšte įsikūręs JAV investuotojo, ribotos rizikos fondų valdytojo 90-mečio G.Soroso biuras. Visur, kur akys užmato, – monitoriai, kuriuose mirguliuoja skaičių kolonos ir grafikai.
Čia kiaurą parą vertinama rinkų padėtis pasaulyje. Bet viename monitorių oranžinės spalvos grafikas atskleidžia visai ką kita. Tai – neapykantos G.Sorosui rodiklis.
Grafikas rodo, kokios reakcijos G.Sorosas ir jo veikla sulaukia internete. Milijardieriaus pavardė paminima dešimtis tūkstančių kartų per savaitę, ir beveik visada neigiamai.
G.Sorosas – blogis, narkotikų kontrabandininkas, spekuliuotojas valiuta, sąmokslininkas, ekstremistas, žydas, nacių talkininkas.
Milijardieriaus demonizavimas, išskyrus kelias išimtis, – krūva melo. G.Sorosas yra iš Vengrijos kilęs žydas. Jis – vienas garsiausių pasaulio investuotojų ir didysis spekuliantas valiuta.
G.Sorosas remia JAV Demokratų partiją ir austrų kilmės filosofo, sociologo ir logiko Karlo Popperio atviros visuomenės idėją buvusiose Rytų bloko šalyse.
Bet beprotiškos teorijos, kaip antai, jog milijardierius sužlugdęs Sovietų Sąjungą, kad afrikiečiams ir arabams perduotų Europą, arba naujausia, jog jis pasaulyje paskleidęs pražūtingąjį koronavirusą, – visiška nesąmonė, iš kurios reikėtų tik pasijuokti. Bet tik jei tos teorijos nebūtų taip paplitusios.
G.Sorosui ir jo darbuotojams dažnai kilo klausimas: iš kur visa tai atsirado?
Įsitikinimus suformavo aplinka
Atsakymą žino du žmonės. Vienas – miręs, kitas papasakojo savo istorijos versiją.
George’as Birnbaumas – lieknas ir aukštas, galva ir veidas nepriekaištingai nuskusti. Po elegantiškais raginių rėmelių akiniais – skvarbios mėlynos akys.
50-metis G.Birnbaumas – politikos konsultantas, dirbęs JAV, Izraelyje, Vengrijoje ir Balkanuose. Jis sutiko pasikalbėti apie savo vaidmenį kuriant G.Soroso – siaubūno – įvaizdį.
G.Birnbaumas norėjo apginti savo buvusio mokytojo ir draugo Arthuro Finkelsteino darbą.
George’ui tėvai davė senelio vardą. Pastarąjį naciai nušovė jo sūnaus, kuriam vargais negalais pavyko išvengti holokausto pabėgus į JAV, akivaizdoje.
Bet ir Atlantoje, kur augo jaunasis George’as, jų šeimą persekiojo antisemitai. Privati žydų mokykla, kurioje mokėsi G.Birnbaumas, nuolat būdavo ištepliota priešiškais užrašais. Tai jį formavo.
Kiekvieną savaitgalį tėvas duodavo sūnui skaityti laikraštį „Jerusalem Post“.
„Pirmiausia rūpinsiesi, kaip sekasi žydams, o jau paskui nerimausi dėl likusio pasaulio“, – sakė tėvas.
Taip stiprėjo G.Birnbaumo įsitikinimas, kad tik stipri Izraelio valstybė gali apsaugoti žydus nuo naujo holokausto.
Visa tai atrodo dar keisčiau, nes G.Birnbaumas ir jo mokytojas A.Finkelsteinas padėjo įžiebti naują antisemitizmo bangą tarnaudami autoritariniam Vengrijos premjerui Viktorui Orbanui.
Nuolat kaltina priešininkus
Ši istorija prasidėjo 1996-aisiais per iš pradžių beviltiškai atrodžiusio „tamsiojo arkliuko“ Benjamino Netanyahu rinkimų kampaniją Izraelyje. Jos vedlys buvo A.Finkelsteinas.
„Jis buvo genijus“, – apie savo mentorių sakė G.Birnbaumas.
A.Finkelsteinas buvo skaičių žmogus: savo klientų rinkimų kampanijos taktiką ir strategiją kūrė remdamasis rinkėjų apklausomis.
Tuo pat metu A.Finkelsteinas paliko pėdsaką JAV Respublikonų partijos istorijoje – nuo septintojo dešimtmečio iki Donaldo Trumpo.
Padėjo senatoriui iš Arizonos, Respublikonų partijos kandidatui Barry Goldwateriui per 1964 m. JAV prezidento rinkimus, dirbo Richardui Nixonui, ištvėrė „Watergate“ skandalą.
Prisidėjo prie Ronaldo Reagano pergalės rinkimuose 1980-aisiais, darbavosi George’ui Bushui vyresniajam ir 2000-ųjų pradžioje verslininkui Donaldui Trumpui.
A.Finkelsteinas per savo karjerą visada laikėsi negatyvios rinkimų kampanijos organizavimo metodikos ir ją nuolat tobulino. Šios rinkimų kovos metodikos esmė – pulti priešininką, užuot reklamavus savo programą.
Išeities taškas – visų rinkimų baigtis jau nulemta dar prieš rinkimus. Dauguma žmonių jau iš pat pradžių žino, už ką ar prieš ką balsuos, ir dėl to juos nepaprastai sunku įtikinti priešingai.
Kiekvienai rinkimų kampanijai A.Finkelsteinui reikėjo priešo, kol galiausiai sukūrė naują tikslo siekimo metodiką – atmetimo balsavimą.
Jos esmė – kalbėti ne apie savo kandidatą, o visa, kas bloga, nukreipti į priešininką ir taip sugriauti rinkėjų pasitikėjimą.
Paskutinis A.Finkelsteino rinkimų kampanijos metodikos žingsnis – spąstai priešininkui. Viešumoje jo komanda paskleisdavo teiginį tikėdamasi, kad priešas bandys jį paneigti.
A.Finkelsteinas tapo įžymus ir dėl to, kad sąvoką „liberalas“ pavertė kone keiksmažodžiu.
Jo sukurtas ir toliau tobulinamas rinkimų kampanijos metodas buvo paprastas, bet veiksmingas. Spėjama, kad niekas neatvedė į Baltuosius rūmus daugiau politikų nei A.Finkelsteinas.
Strategija rėmėsi skaičiais
Savo formulę A.Finkelsteinas veiksmingai įgyvendino 1996-aisiais Izraelyje – rinkimų kampanijos metu visais kanalais nukreipė ugnį į Shimoną Peresą.
Rytą, kai jis atsibudo po rinkimų, jo priešininkas B.Netanyahu buvo naujasis Izraelio premjeras. Už jį savo balsus atidavė 50,5 proc. rinkėjų, nors kampanijos pradžioje tai daryti žadėjo tik kiek daugiau nei 20 proc.
G.Birnbaumas – vienas A.Finkelsteino komandos narių. Į jo akiratį pateko Vašingtone dešimtojo dešimtmečio viduryje, kai dirbo Respublikonų partijai. Tuomet G.Birnbaumas kiekvieną rytą atnešdavo A.Finkelsteinui krūvas apklausų.
„Visa Arthuro strategija rėmėsi skaičiais, bet niekas negalėjo iš skaičių sužinoti to, ką išskaitė Arthuras“, – teigė G.Birnbaumas.
Žvelgiant iš šalies, A.Finkelsteinas buvo neiššifruojamas strategas, dirbęs dešiniesiems. Bet G.Birnbaumas netrukus pažino Arthurą ir privačioje aplinkoje.
Kostiumuotų politikų pasaulyje Arthuras nenešiojo kaklaraiščio ir po biurą vaikščiojo su puskojinėmis. Jis galėjo leisti sau viską, nes buvo dešinysis dešiniųjų smegenų pusrutulis.
A.Finkelsteinas yra sakęs vienam savo darbuotojui, kad R.Reagano štabo vadovas jam raštiškai padėkojo už tai, jog jis Ovaliajame kabinete vaikščiojo su batais.
A.Finkelsteino aistra buvo rinkimų kampanijos. Bet tikroji meilė buvo skirta abiem dukterims ir jo vyrui. A.Finkelsteinas, padėjęs radikaliems, gėjų nekenčiantiems respublikonų pareigūnams, pats buvo homoseksualus.
Pakvietė dirbti kartu
1998-aisiais A.Finkelsteinas paskambino G.Birnbaumui ir paklausė, ar jis nenorėtų dirbti Izraelyje dešiniajai B.Netanyahu partijai „Likud“. Šis pasiūlymas buvo G.Birnbaumo svajonės išsipildymas.
2006-aisiais G.Birnbaumas su A.Finkelsteinu įkūrė bendrovę „GEB International“. Kartu jie norėjo įsitvirtinti dabar jau Rytų Europoje – naujoje politinių konsultantų rinkoje.
G.Birnbaumas ieškojo klientų ir pardavinėjo A.Finkelsteino sėkmės rinkimuose formulę. Rumunijoje jie padėjo ateiti į valdžią Calinui Popescu-Tariceanu, Bulgarijoje – Sergejui Staniševui.
2008-aisiais Vengrijoje į valdžią vėl veržėsi buvęs ministras pirmininkas V.Orbanas – jis sulaukė pagalbos iš savo seno draugo B.Netanyahu.
Pasak dienraščio „Haaretz“, Izraelio politikas nusiuntė V.Orbanui savo rinkimų kampanijos strategus A.Finkelsteiną ir G.Birnbaumą.
Per 2010-ųjų rinkimus buvo pasitelkta A.Finkelsteino formulė. Dar ir dabar G.Birnbaumas stebisi, kad tuomet valdančiuosius socialistus pavyko dar iki rinkimų „nupūsti“ nuo stalo.
Nauji priešininkai buvo rasti greitai. Tuo metu Vengrija patyrė finansų krizę ir ją turėjo išgelbėti piniginė injekcija. Tai savo ruožtu paskatino skolintojus – Pasaulio banką, Europos Sąjungą ir Tarptautinį valiutos fondą – diktuoti taupymo politikos kryptį.
A.Finkelsteinas ir G.Birnbaumas patarė V.Orbanui biurokratus ir užsienio didįjį kapitalą apibrėžti kaip priešą. Ir tai pasiteisino – rinkėjai buvo pasukti į dešinę „Fidesz“ naudai, o V.Orbanas laimėjo rinkimus surinkęs du trečdalius rinkėjų balsų.
Naujo priešo paieškos
Tuo metu V.Orbanas buvo nusiteikęs kurti alternatyvią savo tautos istoriją. Anot Vengrijos premjero, jo tauta nuolat buvo apsupta.
Pirmiausia – osmanų, paskui – nacių, po to – komunistų. Vengrijos misija – krikščionybės gynimas nuo užsienio jėgų.
Atsižvelgiant į tai, A.Finkelsteinui toptelėjo išganinga idėja: o jei praskleidus sąmokslo teorijos uždangą priekyje atsidurtų figūra, kuri viską laikė savo rankose? Kažkas, kas ne tik valdo didįjį kapitalą, bet ir jį įkūnija?
Realus asmuo, vengras. Svetimas, bet žinomas. Šiuo asmeniu A.Finkelsteinas pasirinko G.Sorosą, o G.Birnbaumas buvo sužavėtas: „G.Sorosas buvo tobulas priešininkas.“
Žmogus, kuris palaikė opoziciją prieš komunistus, dovanojo vaikams maitinimą mokykloje, vėliau Budapešte įkūrė vieną geriausių Rytų Europos universitetų.
V.Orbanas kartą net buvo gavęs pinigų iš G.Soroso. Tuomet, kai buvo opozicijoje, jo nedidelis pogrindžio fondas „Szazadveg“ leido kritinius žurnalus. Jie buvo leidžiami kopijavimo aparatu, už kurį sumokėjo G.Sorosas.
Pats V.Orbanas buvo vienas iš daugiau nei 15 tūkst. Atviros visuomenės fondo stipendininkų. Jis G.Soroso dėka galėjo studijuoti filosofiją Oksfordo universitete.
Abu susitiko kartą, kai 2010-aisiais G.Sorosas atvyko į Vengriją, kad suteiktų skubią milijono dolerių pagalbą potvynio aukoms.
V.Orbanas patikėjo lengvai
Nebuvo jokio pagrindo sukelti Vengrijoje neapykantos G.Sorosui bangų, bet A.Finkelsteinas ir G.Birnbaumas milijardierių laikė tobulu priešu.
Prieš G.Sorosą nukreipta kritika nusidriekė iki 1992-ųjų, kai po vieno sandėrio jis per naktį uždirbo milijardą dolerių ir tuomet pelnė reputaciją žmogaus, įstūmusio britus į skurdą.
Daugeliui kairiųjų G.Sorosas buvo tarsi skėrys. Bet jis netikėtai viešai pažėrė kairės pakraipos liberalių idėjų.
G.Sorosas pritarė viskam, su kuo nesutiko dešinieji.
Jis pasisakė prieš Irako karą, vykusį 2003-iaisiais, George’ą W.Bushą palygino su naciais, tapo vienu pagrindinių JAV Demokratų partijos donorų. Taip G.Sorosas įgijo įvairiausių priešų.
A.Finkelsteinas, kaip sako G.Birnbaumas, žvelgė visiškai racionaliai: G.Sorosas buvo tik priemonė tikslui pasiekti.
„A.Finkelsteinui buvo lengva įtikinti V.Orbaną, kuris juo labai pasitikėjo“, – tvirtino G.Birnbaumas.
Priešindamasis tik padėjo
Pirmasis šūvis į G.Sorosą buvo paleistas 2013 m. rugpjūčio 14-ąją, likus beveik 9 mėnesiams iki kitų rinkimų Vengrijoje. Šalies vyriausybei artimo laikraščio „Heti Valasz“ taikiklyje atsidūrė filantropo neva valdomos nevyriausybinės organizacijos.
Po to Vengrijos valstybinis aparatas pakilo į kovą prieš neva G.Soroso kontroliuojamą aplinkosaugos organizaciją „Okotars“.
Vengrijos policija užgriuvo tariamų G.Soroso liokajų biurus, konfiskavo kompiuterius. Prasidėjo mėnesių mėnesius užsitęsę procesai ir tyrimai prieš „Okotars“. Vengrų tyrėjai galiausiai nieko nerado, bet pavojingai supintų G.Soroso tinklų vaizdas buvo sukurtas.
2017 m. spalį prasidėjo išpuoliai ir prieš G.Soroso įkurtą Centrinės Europos universitetą. Jam teko vėliau persikelti į Vieną.
V.Orbanas laimėjo rinkimus 2014 ir 2018 m. – kaskart didžiule persvara, o G.Sorosas buvo patekęs į jo spąstus.
„Kuo daugiau jis būtų atsikirtęs, tuo labiau būtų palaikęs mūsų tvirtinimą, kad jis kišasi į politiką“, – pabrėžė G.Birnbaumas.
G.Sorosas ir Atviros visuomenės fondas dažnai bandė priešintis išpuoliams.
Jie kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, kad Vengrijos vyriausybei būtų iškelta byla, bet 87-erių filantropas negalėjo žengti į politinę areną ir rinkimuose mesti iššūkio V.Orbanui.
„Tobulas priešininkas yra tas, į kurį ir vėl pataikai ir kuris niekada nepataiko atgal“, – įsitikinęs G.Birnbaumas.
Jis prieštarauja teiginiui, kad vykdė tolesnes kampanijas prieš G.Sorosą, nes to ir nereikėjo. Tarp sąmokslo teorijų šalininkų G.Soroso pavardė jau seniai tapo kone keiksmažodžiu.
A.Finkelsteinas mirė 2017 m. rugpjūtį. Vengrija buvo jo baigiamasis projektas, kuris rinkimų ekspertą greičiausiai privertė suabejoti savo palikimu.
2011-aisiais sakydamas viešą kalbą A.Finkelsteinas prisipažino: „Norėjau keisti pasaulį. Tai padariau. Aš jį padariau blogesnį.“
Parengė Ona KACĖNAITĖ
