Sibire mokslininkai lenktyniauja su mamutų ilčių medžiotojais. Archeologai ir istorikai atsargiai po kaulelį kelia šių priešistorinių žinduolių palaikus iš žliugsinčios šaltos žemės.
O lobių ieškotojams rūpi tik viena – kuo greičiau išlupti iltis. Kuo daugiau ilčių, tuo didesnis uždarbis, mat kilogramas žaliavos juodojoje rinkoje kainuoja apie 34–35 tūkst. rublių (400 eurų), o viena iltis gali sverti net iki 250 kg. Palyginimui – labai stambaus suaugusio afrikinio dramblio iltis sveria 140 kg.
Todėl palei Kolymos, Lenos ir kitas upes, kurios skrodžia Sibirą iš pietų į šiaurę, siaučia naujoji dramblio kaulo karštligė.
Dėl vienos tokios karštligės Afrikoje ir Azijoje anksčiau kilo grėsmė dramblių išlikimui. Dėl šios karštligės gresia svarbių žinių ir pasaulio paveldo netektis.
Amžinasis įšalas tirpsta
Sibire vasarą saulė nenusileidžia – visą parą šviesu, tad galima darbuotis net naktį.
Kur bemiškė tundra susimaišo su eglynais, plyti miškatundrė – medžiai išsiklaipę ir paliegę, apaugę kerpėmis ir samanomis, o žengiant po kojomis žliugsi šlapia šalta įmirkusi žemė. Čia ir slypi lobynai.
Miškatundrėje mamutų medžiotojai praleidžia ilgas valandas – tirpstant amžinajam įšalui tapo įmanoma iš žemės iškasti priešistorinių gyvūnų liekanas.
Mamutų kaulai puikiai išsilaikę, nes tūkstančius metų buvo sustingę lede. Įšalas veikė kaip natūrali šaldymo kamera.
Dabar ilčių ieškotojai atokioje miškatundrėje kasa duobes, atsainiai rausia karjerus, išardo visą istorinį sluoksnį, kad susirinktų vienintelį juos dominantį dalyką – mamutų iltis.
Dėl klimato kaitos vis labiau šylant žemei, ji aukštyn, link paviršinių dirvos sluoksnių, pati išstumia gelmių lobius.
Dažniausiai nelegalūs lobių ieškotojai dar ir gausiai pripumpuoja upių – Kolymos ar Lenos – vandens į dirvožemį, kad jis galutinai atsileistų, išskystų ir atsivertų.
Ilčių ieškotojai atokioje miškatundrėje kasa duobes, atsainiai rausia didžiulius karjerus, išardo visą istorinį sluoksnį, kad susirinktų mamutų iltis.
Kolymos pakrantė mena ir kitus beprotiškus įvykius.
Nuo XX a. trečiojo dešimtmečio čia veikusiuose koncentracijos lageriuose kalėjo politiniai kaliniai ir tremtiniai.
Jie buvo verčiami dirbti aukso, urano ir kobalto kasyklose. Čia daugybės kankinių mirties vietos be deramų atminimo ženklų. Visai greta jų darbuojasi jau nebe aukso, o mamutų kaulų kasėjai.
Lenktynės su juodąja rinka
Kodėl mamutai išnyko? Kai kas kaltina klimato pokyčius, kai kas – intensyvią medžioklę. Sibire mamutai išnyko prieš 10 tūkstančių metų, o paskutinėje savo buveinėje, Vrangelio saloje, – prieš 3700 metų.
Kai gyveno mamutai, Sibiras buvo žalias, jo žemės – derlingos, apaugusios žolynais, neįžengiamų tankmių buvo mažai, žoles užklodavo sniego danga. Savo ilgomis iltimis iš po jos mamutai išsikapstydavo sau maisto.
Ir gamta, ir klimatas pasikeitė, o ši atšiauri Rusijos vieta tapo mamutų ir kitų priešistorinių gyvūnų kapinynu.
Rusijos genetikai, archeologai ir klimatologai svajoja atlikti čia išsamius tyrimus, iškelti priešistorinius gyvūnus, išnarstyti juos po kaulelį.
Bet lenktynėse jie dar tik prie starto linijos, o lobių ieškotojai jau gerokai įsismarkavę.
Daug pasiruošimo ir analizės šiems darbininkams iš atokių Rusijos regionų nereikia: jie į mamutų ilčių medžioklę žiūri kaip į grybavimą ar bulviakasį – kuo daugiau sveikų ilčių iškasi, tuo geriau.
Mokslininkai į ekspedicijas leidžiasi išsinagrinėję, kur galėjo būti mamutų buveinės, vyksta ten pasiruošę.
O mamutų ilčių ieškotojų metodika paprasta: miškatundrėje ieškok iš koto verčiančio dvėselienos dvoko. Jei jau akis graužia – galima kasti.
Mat su iltimis ir kaulais į paviršių išstumiami ir maitos gabalai – jie atitirpsta ir paskleidžia aitrų puvėsių kvapą, kurį gali justi būdamas už kilometro nuo mamuto kapavietės.
Medžioja, kad išmaitintų
Darbas purvinas ir pavojingas. Jo imasi tie, kurie vos suduria galą su galu ir bando išmaitinti šeimas. Tai žmonės iš miestelių, kurie žlugus komunizmui virto vaiduoklių buveinėmis.
Įdomu tai, kad vietiniams sibiriečiams pagal įstatymą nėra draudžiama kasti ilčių ar jų rinkti. Nedidelėms grupelėms, kurios ieško jau į paviršių iškilusių mamutų ilčių, duodami leidimai smulkaus masto kasybai.
Tačiau veikia vis daugiau gaujų, kurios negailestingai žaloja gamtą, – pumpuoja vandenį iš upių, vykdo stambaus masto nelegalią kasybą, plauna gruntą.
Dauguma mamutų ilčių ieškotojų savo uždarbį gauna nelegaliai – parduoda iltis dramblio kaulo prekeiviams juodojoje rinkoje.
O šie jas perparduoda toliau į Rytus – 90 proc. Sibire rastų mamutų ilčių keliauja į Kiniją, kur iš jų kuriami dekoratyviniai dirbiniai, papuošalai arba dramblio kaulo milteliai naudojami tradicinėje medicinoje.
Išmokę slėpti ir slėptis
Rusijos valdžia stengiasi pažaboti įžūliausius mamutų ilčių ieškotojus – jei iš sraigtasparnių pastebi grupeles, ką nors veikiančias miškatundrėse, prisistato, paprašo parodyti leidimus. Jei reikalingų dokumentų jie neturi, pareigūnai sunaikina ieškotojų techniką ir konfiskuoja iltis.
Bet, kaip „National Geographic“ pasakojo vienas toks ilčių medžiotojas Karlas Gorchovas, „ilgainiui išmoksti suslapstyti iltis ir labai tyliai tūnoti kur nors tundroje, kai tavęs ieško pareigūnai“.
Nepaisant pavojų, pastaraisiais metais vis daugiau sibiriečių įsitraukia į ilčių medžioklę – juk tereikia atrasti vieną iltį, kad gyvenimas pasikeistų. Vidutinis atlyginimas Sibiro kaimo vietovėse nesiekia daugiau kaip 36,4 tūkst. rublių (420 eurų). Kai kas bando verstis su vos keliais šimtais.
O už vieną iltį, nelygu jos kokybė ir dydis, galima gauti nuo 30 tūkst. eurų. Tokia galimybė pralobti iš gelmių turtų verčia sibiriečius plaukti šimtus kilometrų upe į šiaurę, o tada klampoti po dvėseliena įmirkusias žemes, jas agresyviai rausti ir plauti technika.
Galingomis vandens srovėmis žmones plauna upių pakrantes ir amžinojo įšalo suformuotas žemes. Vandens pompas varo savadarbiai benzininiai varikliai, dažniausiai išimti iš senų automobilių.
Tokios aukšto slėgio vandens patrankos įšalą paverčia dvokiančia, akmenuota buza, iš kurios į viršų kyla tūkstantmečius prieš mūsų erą menantys radiniai.
Žmonės susirenka iltis, o visas kitas mamutų ir kitų gyvūnų liekanas palieka šlapiame purve žemės paviršiuje ir bakterijos per kelerius metus jas paverčia dulkėmis.
„Ledo dramblio kaulas“
Pietų Kinijoje esantis megapolis Guangdžou nuo seno degė aistra dramblio kaului, čia gausu meistrų, sugebančių jį apdirbti, drožti skulptūras.
Drambliams nykstant ir stengiantis pažaboti nelegalią prekybą dramblio kaulu iš Afrikos kinai ėmė domėtis mamutų iltimis.
„Ledo dramblio kaulas“, – taip rusų pardavėjai anksčiau pristatydavo mamutų iltis kolekcininkams ir juvelyrams, kurie skaldė jas ir gamino pakabučius, apyrankes ir karolius.
Dabar, Kinijoje augant vidurinei klasei ir plečiantis turtingųjų sluoksniui, mamutų iltys jau nebėra tik kolekcinė vertybė – jos vertinamos kaip prabangos prekė, puiki medžiaga prabangiam drožiniui.
Kinai teigia, kad tai „etiškas dramblio kaulo šaltinis“, nes iltys pasisavinamos iš jau išnykusių gyvūnų liekanų.
Bet kai kas teigia, kad bet kokia dramblio kaulo paklausa skatina brakonierius naikinti šiuos nykstančius žinduolius.
Laukinėje Afrikos gamtoje šiandien gyvena vos 400 tūkst. dramblių. Kasmet 40 tūkst. jų sumedžiojama dėl ilčių.
Gamtosaugininkai baiminasi, kad, vis labiau klestint prekybai mamutų iltimis, jų gyviems ainiams kyla dar didesnė grėsmė.
Be to, jeigu nušlifuotos mamutų iltys papuošia kolonadas ar tampa vazomis, jos netenka archeologinės vertės.
Šios raitytos pirmykščių dramblių ataugos yra tartum jų gyvenimo ir praėjusių laikų dienoraštis. Kaip medžio rievės, taip ir sluoksniai ant mamuto ilčių parodo gyvūno amžių, mitybos įpročius, klimato sąlygas ir mamuto turėtą palikuonių skaičių.
Įdomu tai, jog Sibire neįtikėtinai kartojasi pirmykštė istorija: kad išlaikytum šeimą, reikia eiti medžioti mamuto.
Bet šiuo atveju kelios pamaitintos šeimos lemia ne žmonijos postūmį į ateitį, o planetai reikalingų žinių praradimą.
