Aliaksandras Lukašenka Baltarusiją valdo jau 26 metus. Daugelis ekspertų dabar teigia, kad artėja diktatoriaus valdymo ruduo, tačiau iš valdžios jis savo noru trauktis nesiruošia. Kaip diktatorius sustiprino savo galią ir kas nutiko jo oponentams?

Praėjusį savaitgalį pasibaigę rinkimai parodė, kad 65-erių A.Lukašenka surinko 80,08 proc. balsų, tačiau žmonės tuo nepatikėjo. Baltarusijoje visą savaitę tęsiasi protestai prieš diktatoriaus valdžią ir rinkimų klastojimą.

Specialiosios tarnybos sulaikė ne vieną tūkstantį žmonių, tačiau ketvirtadienio naktį buvo pažadėta, kad rugpjūčio 14-ąją, penktadienį visi bus paleisti.

A.Lukašenka iššūkį rinkimuose metusi Sviatlana Cichanouskaja turėjo palikti šalį. „Dieve apsaugok nuo tokio pasirinkimo, kurį turėjau padaryti“, – prieš išvykimą padarytame vaizdo įraše kalbėjo S.Cichanouskaja.

Tačiau toks susidorojimas su oponentais nėra pirmasis A.Lukašenkos valdymo istorijoje. Tad kaip A.Lukašenka sustiprino savo galią ir kovojo su oponentais?

Tėvynės gelbėtojas

„Ar jūs bepročiai, ar aš turėsiu imtis priemonių, kaip prezidentavimo pradžioje, kai banditai žudė žmones greitkelyje Berlynas-Maskva? Aš nusiunčiau patikimų žmonių su ginklais, kurie pusę jų sušaudė ir viskas po mėnesio grįžo į senas vėžes“, – 2018-ųjų pavasarį parlamentarams kalbėjo A.Lukašenka, taip užsimindamas apie žiaurius ir neteisėtus metodus, kuriuos naudojo praėjusio amžiaus pabaigoje.

Sovietų Sąjungos griūtis Baltarusijai buvo tragedija. Socialinės ir ekonominės institucijos sugriuvo per naktį, gyventojai sparčiai skurdo, nusikaltėlių skaičius žymiai išaugo. Politinė situacija situacija tik dar labiau pablogino.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais Baltarusija tapo parlamentine respublika. Jai vadovavo Stanislav Šuškevič. Gerbiamą akademiką sužavėjo perestroikos idėjos, jis vadovavo opozicijos judėjimui ir 1991 metais tapo Baltarusijos parlamento vadovu. Respublikos vardu jis pasirašė Belovežo susitarimus, kurie žymėjo Sovietų Sąjungos griūtį.

Tačiau de jure valstybės galva tapęs asmuo nesugebėjo su tuo susitvarkyti de facto. Šalis smuko žemiau ir žemiau į socioekonominės krizės bedugnę, o parlamente aktyviai baltarusiško nacionalizmo ideologijos idėjas propagavo Baltarusijos liaudies frontas.

Valstybės vėliava buvo balta-raudona-balta, o herbas – Vytis. Šalis save taip siejo su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Valstybėje buvo vykdoma aktyvi derusifikacija. Pavyzdžiui, šalyje gyveno 87 proc. rusiškai kalbančių žmonių, tačiau rusiškų mokyklų buvo tik 5 proc.

Baltarusijos liaudies frontas ateitį matė Europoje ir NATO.

Atsižvelgiant į ekonomines ir socialines problemas buvo kuriama šalies konstitucija. Aktualiausias klausimas buvo prezidento institucijos sukūrimas. S.Šuškevič norėjo silpno prezidento posto, tačiau kiti valdžioje buvę nomenklatūrininkai pasisakė , kad prezidentui būtų suteikti visi vykdomosios valdžios įgaliojimai.

Galų gale jie laimėjo, o valstybės vadovo rinkimus 1994 metais laimėjo 39-erių A.Lukašenka.

Kolūkio Mogiliavo regione vadovas A.Lukašenka į politinį gyvenimą įsijungė perestroikos metu. Jis aktyviai kritikavo S.Šuškevič kairiuoliškas pozicijas ir kaltino jį žmonių nuskurdinimu ir valstybės žlugdymu. A.Lukašenkos pergalę rinkimuose užtikrino teisingumo siekis. Jis žadėjo suvaldyti infliaciją, atgaivinti ūkį ir kovoti su korupcija.

Pirmas žingsnis į galios stiprinimą buvo 1995-ųjų referendumas, kuris iš esmės sutrikdė parlamento darbą. Referendume rusų kalbai buvo suteiktas antros valstybinės kalbos statusas, užtvirtintas ekonominės integracijos su Rusija siekis, sugrąžinti sovietiniai simboliai, o prezidentui suteikta teisė paleisti parlamentą, jeigu jis mano, kad ši institucija pažeidė šalies konstituciją.

Ne visiems patiko naujovės. Prieštaraujantys parlamentarai pradėjo bado streiką, tačiau juos sudaužė riaušių policijos pajėgos. ES ir ESBO pranešė apie pažeidimus referendumo metu, tačiau niekas to neklausė.

OMON išvaikė parlamentą

Kitais metais buvo surengtas dar vienas referendumas, kuris sužlugdė parlamentą galutinai. Žmonės balsavo dėl naujos konstitucijos, kuri šalį paverstų itin-prezidentine respublika. Baltuojant vėl buvo pažeistos visos taisyklės. Siūlomų pakeitimų žmonės nežinojo, tad turėjo balsuoti aklai.

Prieš balsavimą buvo pakeistas Centrinės rinkimų komisijos (CRK) vadovas. Viktorą Gončarą pakeitė Lidija Jarmošina, po šiai dienai šias pareigas užimanti prezidento patikėtinė. Referendumo balsalapius spausdino ne CRK, o Prezidentinio turto valdymo departamentas. Atspausdintų balsalapių skaičius nebuvo skelbiamas.

Tuomet pasireiškė ir prezidento kontrolė spaudai – balsavimo išvakarėse visi kanalai vieningai kalbėjo apie prezidento poziciją, o ne opozicijos.

Už naująją konstituciją balsavo 83 proc. baltarusių. Opozicija nepripažino rezultatų, tačiau jų nuomonė niekam nerūpėjo. OMON pajėgos išvaikė senąjį parlamentą ir iš prezidentui lojalių žmonių buvo suformuota nauja Nacionalinė Asamblėja.

Į prezidento rankas buvo perduota vykdomoji valdžia, Vidaus reikalų ministerija, KGB, teismai, prokuratūra.

Nepatenkintus pradangino

Ne visiems patiko toks valdžios persidėliojimas. Protestuodami atsistatydino premjeras, du ministrai ir 7 konstitucinio teismo teisėjai. Prezidento oponentai nesusitaikė su realybe ir buvo pasirengę 1999-aisiais suorganizuoti alternatyvius prezidento rinkimus.

Tačiau opozicijos planai nebuvo įgyvendinti. 1999-ųjų balandį patyręs širdies smūgį netikėtai mirė 49-erių Genadijus Karpenko. Jis vadovavo Jungtinei pilietinei partijai ir prieš pat mirtį buvo paskelbęs, kad dalyvaus rinkimuose. Bet jo mirtis nebuvo paskutinė netikėtų mirčių eilėje.

Jurijus Zacharenko buvo vienas iš A.Lukašenkos režimo pagrindinių žmonių. 1994-1995 metais jis vadovavo Vidaus reikalų ministerijai, tačiau jo ir prezidento nuomonės pradėjo skirtis.

Jis prisijungė prie Jungtinės pilietinis partijos, tačiau 1999-ųjų gegužę netikėtai pradingo.

Vėliau buvo rašoma, kad politikas kelios dienos prieš dingimą pastebėjo, kad yra sekamas, o vienas iš jį sekusių automobilių, raudonas BMW priklausė specialiųjų pajėgų vadui Dmitrijui Pavličenkai.

Kita režimo auka tapo Viktoras Gončaras. Jis taip pat pradžioje buvo A.Lukašenkos komandos dalis, tačiau suabejojo referendumo teisėtumu. 1999-aisias jis prisijungė prie opozicijos ir ketino dalyvauti išvaikyto buvusio parlamento susirinkime, kuriame turėjo būtų ruošiamas planas pašalinti A.Lukašenką iš valdžios ir suorganizuoti naujus prezidento rinkimus.

Likus kelioms dienoms iki minėtojo susitikimo V.Gončaras ir jo draugas verslininkas Anatolijus Krasovskispo incidento Minske dingo be žinios. Buvo rastos stabdymo žymės, tačiau ne šie du vyrai.

Žurnalisto niekas neberado

2003-aisiais „Novaja Gazeta“ paviešino Viktoro Zabolockio interviu. Šis Minske gyvenantis vyras tvirtino, kad matė V.Gončaro ir A.Krasovskio egzekuciją.

1999-ųjų spalį vienose Minsko kapinėse jis išgirdo jų balsus ir ginklų šaudymo garsus.

Kita tuo metu didelio dėmesio sulaukusi istorija buvo 27-erių Rusijos pirmojo kanalo žurnalisto mirtis.

Į oro uostą su savo viršininku susitikti keliavęs Dmitrijus Zavadskis pradingo. Manoma, kad jį surado Baltarusijos specialiųjų pajėgų vado D.Pavličenkos sėbrai, nes žurnalistas išsiaiškino apie jo slaptą veiklą Šiaurės Kaukaze.

Žurnalisto kūnas niekad nebuvo rastas.

Situacija taip įkaito, kad 2000-ųjų lapkritį D.Pavličenka geriausiai buvo sulaikytas KGB pareigūnų.

Dieną prieš tai Minsko kalėjimo vadovas paskelbė, kad tuometinio vidaus reikalų ministro Jurijaus Sivakovo įsakymu jis buvo išdavęs pistoletą, kuriuo ir buvo įvykdytos žmogžudystės. Ginklų išdavimo datos sutapo su opozicionierių pradingimu.

Tačiau A.Lukašenka pasirūpino D.Pavličenkos saugumu. Netrukus jis buvo paleistas iš sulaikymo, o KGB vadas ir vyriausiasis prokuroras buvo pašalinti iš pareigų.

Smurto galima tikėtis tik daugiau

A.Lukašenka ir toliau tęsė represijas prieš opozicijos atstovus. Po kiekvienų rinkimų kildavo didesni ar mažesni protestai, būdavo sulaikomi opozicijos kandidatai, tačiau šį kartą protestų mastas yra didžiausias istorijoje.

Baltarusijos prezidento rankose išlieka visi galios svertai – elitas, kariuomenė, policija, spec. pajėgos. Jis nėra pasirengęs kažkam kitam atiduoti savo valdžią.

Mažai tikėtina, kad šį kartą kilusi protestų banga ramiai nuslūgs, tačiau smurto demonstracijų galima tikėtis ir jos gali būti tik dar žiauresnės.

Parengta pagal lenta.ru inf.