Įvaikinti, tačiau neišmokę mylėti našlaičiai bando kurti savo gyvenimą Tragiškomis sąlygomis prieš komunizmo griūtį gyveno per 170 tūkst. vaikų

Pirmuosius trejus gyvenimo metus Izidorius praleido ligoninėje.

Tamsiaakis juodaplaukis berniukas, gimęs 1980-ųjų birželio 20 dieną, po kelių savaičių buvo paliktas.

Priežastis – vaiko dešinė koja buvo šiek tiek deformuota. Po ligos (greičiausiai poliomelito) jis atidūrė išmestų kūdikių jūroje Rumunijos Socialistinėje Respublikoje.

Tais laikais filmuotoje medžiagoje matyti, kaip slaugytojos vysto naujagimius tarsi darbininkės prie konvejerio be pabaigos.

Raumeningomis rankomis ir abejingais veidais moterys guldo kiekvieną ant medžiagos gabalo, profesionaliai suvynioja kaip paketą ir deda į tylių kūdikių susirūpinusiais veidais eilę.

Šioje ligoninėje Pietų Karpatų kalnų miestelyje, pavadintame Sigetu Marmaciėjus, Izidorius buvo maitinamas iš buteliuko, įkišto jam į burną ir atremto į lovytės strypus.

Už ligoninės sienų augę jo bendraamžiai jau ragavo kietą maistą ir valgė patys, o Izidorius ir kiti vaikai ligoninėje vis dar gulėjo ant nugaros ir iš buteliuko čiulpė praskiestą tyrę.

Be tinkamos priežiūros ar fizinės terapijos vaiko kojų raumenys sunyko. Kai jam sukako treji, nuspręsta, kad jis „su trūkumais“, todėl buvo išsiųstas į kitame miesto gale esančią Namų ligoninę nepagydomiems vaikams.

Našlaičiai čia augo pakankamai nepavalgę, drebantys, nemylimi, perpildytose patalpose, be perstojo siūbuodami pirmyn atgal arba daužydami savo veidą ir klykaudami.

Toks gyvenimas tęsdavosi, kol jiems sueidavo 18 metų. O tada – eik į prieglaudą arba ieškok laimės gatvėje.

Per praėjusias Kalėdas suėjo lygiai 30 metų nuo tos dienos, kai viešai buvo sušaudytas paskutinis komunistinės Rumunijos diktatorius Nicolae Ceausescu, valdęs šalį 24 metus.

1990-aisiais pasaulis sužinojo apie jo sukurtą „vaikų gulagų“ tinklą, kuriame augo apie 170 tūkst. paliktų kūdikių, vaikų ir paauglių.

N.Ceausescu įsivaizdavo, kad Rumunijos ekonomikai pasitarnautų didesnė populiacija. Todėl diktatorius šalyje nutraukė kontracepcijos ir abortų programas, užkrovė mokesčius bevaikėms šeimoms ir šlovino motinas didvyres, pagimdžiusias dešimt ir daugiau vaikų.

Tėvai, kurie neišgalėjo auginti dar vienos atžalos, tokius naujagimius vadino Ceausescu vaikais, supraskit: „Leiskim juos užauginti jam.“

Kad apgyvendintų visus nereikalingus ar tuos, kurių išlaikyti artimieji nebeišgalėjo, diktatorius liepė pastatyti ir rekonstruoti šimtus pastatų visoje Rumunijoje. Visur buvo iškabinti šūkiai: „Šalis gali geriau pasirūpinti jūsų vaiku nei jūs patys.“

Žlugus komunistiniam režimui užsienio žurnalistai atrado šias institucijas ir daugybę išsekusių vaikų, gyvenusių neįsivaizduojamomis sąlygomis, – aplipusių išmatomis, besitaškančių šlapimo balose.

Pirmieji lankytojai pasijuto tarsi Osvencimo koncentracijos stovyklos išvaduotojai. Tą dieną išvysti vaizdai jiems iki šiol stovi akyse.

„Į Siretą atskridome sraigtasparniu per šaltį, nusileidome po vidurnakčio, – žurnalui „The Atlantic“ pasakojo Jane Aronson, kuri buvo vienoje pirmųjų pediatrų komandų, iškviestų į šalį naujosios Rumunijos valdžios. – Lydimi Rumunijos apsaugininkų su „Uzi“ automatais įėjome į tamsų, šaltą pastatą ir radome vaikus.

Nežinau, kokio amžiaus, nes jie buvo gal metro ūgio, tačiau atrodė galbūt daugiau kaip 20 metų. Kitose patalpose matėme 6–7 metų vaikų ūgio paauglius be išreikštų skirtumų tarp lyčių. Buvo ir vaikų, turinčių genetinių sutrikimų, gulinčių narvuose.“

Po komunizmo griūties Rumunijos demokratinė valdžia kvietėsi vaikų vystymosi ekspertus iš Vakarų, kad jie padėtų ir ištirtų dešimtis tūkstančių vaikų, gyvenančių valdiškuose namuose.

Mokslininkai tikėjosi atsakyti į klausimą, ar nervų sistemos vystymosi cikle yra laikotarpis, po kurio vaiko smegenys nebegali visiškai priimti protinės, emocinės ir fizinės stimuliacijos?

Ar vaikas iš institucijos, perkeltas į šeimą, gali įgauti neišvystytus gebėjimus? Kitaip tariant, ar žmogus, nemylėtas vaikystėje, gali išmokti mylėti?

Šiandien Izidorius gyvena beveik 10 tūkst. kilometrų nuo Rumunijos, netoli Denverio oro uosto Jungtinėse Valstijose.

40 metų lieknas vyras graudžiomis akimis vienas nuomojasi butą ir vietos KFC restorane eina direktoriaus pareigas.

Jo namuose pilna suvenyrų iš Rumunijos: siuvinėtų servetėlių, tamsiai raudonų kilimų, Rumunijos vėliavų ir medinių figūrėlių, slyvų brendžio ir rumuniškos liaudies muzikos kompaktinių plokštelių.

„Visi taip gyvena Maramureše“, – gimtąjį regioną Rumunijoje ir namus JAV palygino Izidorius.

Angliškai vyras kalba be akcento, nes iš našlaičių pragaro prieš dvidešimt metų jį ištraukė amerikiečių šeima.

Danny ir Marlys Ruckelai gyveno San Diege su trimis dukterimis ir labai norėjo berniuko.

Jie sužinojo, kad vietos režisierius Johnas Uptonas padeda šeimoms įsivaikinti Rumunijos našlaičius.

Pora dviem mėnesiams išvažiavo į Rumuniją, kad galėtų namo parsivežti berniuką, kurį pamatė vaizdo įraše.

Jį nufilmavęs J.Uptonas pasistengė, kad filmuojami vaikai atrodytų kaip žmonės, mokantys kalbėti, apsirengę, o ne kaip televizijoje matyti nuogi, būryje stovintys „maži ropliai akvariume“.

Bet ne visi vaikai mokėjo šnekėti, o paklaustos jų vardų ir amžiaus prižiūrėtojos tik gūžtelėdavo pečiais.

Bet vienas berniukas internate žinojo visų vardus ir amžių. Jis likimo brolius pažinojo geriau nei darbuotojai. Izidoriui tuo metu buvo dešimt, bet jis atrodė kaip šešerių, nes svėrė apie 20 kilogramų.

Būtent jį iš vaizdo įrašo pamilo Ruckelai ir atskrido į Rumuniją įsivaikinti.

„Kai Izidorius įėjo į kambarį, mačiau tik jį. Viskas aplinkui susiliejo. Jis buvo toks gražus, kaip ir įsivaizdavau. Mūsų vertėja paklausė jo: ar norėtum, kad kuri nors iš lankytojų būtų tavo mama? Jis parodė į mane!“ – apie pirmąjį susitikimą su būsimu įvaikiu pasakojo M.Ruckel.

Praėjus daugeliui metų savo atsiminimuose Izidorius šią akimirką aprašė kitaip.

„Roxana, kuri iš jų bus mano mama?“ – paklausiau vertėjos.

„Kurios norėtum? Ta aukšta amerikietė“, – atsakė Roxana.

„Tada taip ir noriu, kad būtų ji“, – pasakiau.

Izidorius tvirtino, kad kai pasirinko Marlys, moteris iš laimės pradėjo verkti.

1991-ųjų spalį Izidorius išskrido į San Diegą. Oro uoste jį pasitiko naujoji berniuko šeima ir būrelis anksčiau įvaikintųjų iš Rumunijos – su balionais, plakatais, plodami ir mojuodami rankomis.

Tarp jų buvo 17-metė Izabela. Ji gimė su hidrocefalija (padidėjusia galva) ir buvo palikta prieglaudoje visą laiką gulėti lovytėje, todėl neišmoko vaikščioti.

Dabar mergina sėdėjo vežimėlyje gražiai papuošta globėjų šeimos – tos pačios, kuri įsivaikino Izidorių.

Jis sutriko pamatęs iš internato pažįstamą veidą: „Kas tavo mama?“

„Mano mama yra tavo mama, Izidoriau“, – atsakė Izabela.

Berniukui nepatiko, kad reikės priprasti gyventi su keturiomis sesėmis.

Kai automobilyje naujasis tėtis Danny bandė prisegti saugos diržą, jis pradėjo klykti išsigandęs, kad jam maunami tramdomieji marškiniai.

Marlys vaikus mokė namuose, bet Izidorius prašėsi eiti į ketvirtą klasę mokykloje, kur greitai išmoko kalbėti angliškai.

Jo apsukrumas ir gebėjimas perprasti aplinką padėjo pelnyti gerą vardą tarp mokytojų, bet namuose berniukas atrodė nuolat susierzinęs. Staigiai įsižeidęs jis išlėkdavo iš kambario daužydamas viską aplinkui.

„Jis plėšė knygas, plakatus, šeimos nuotraukas, o tada skutelius paleisdavo iš balkono, – pasakojo Marlys. – Jei turėdavau kur nors išeiti valandai, kai grįždavau, visi namuose būdavo pikti: jis padarė tą, jis padarė aną. Jam nepatiko mūsų mergaitės.“

Naujasis šeimos narys beveik niekada nesijuokė. Jam nepatiko būti liečiamam. Jis buvo budrus, įsižeidęs, išdidus.

„Keturiolikos jis pyko dėl visko, – pasakojo Izidoriaus mama. – Nusprendė, kad užaugęs bus JAV prezidentas, bet kai sužinojo, kad tai neįmanoma gimus užsienyje, pareiškė, jog grįš į Rumuniją.“

Nuo tada Izidorius pradėjo siekti savo tikslo sugrįžti.

„Manėme, kad gal ir gerai jam turėti tikslą. Pasakėme: eik dirbti, susitaupyk ir kai sukaks 18-a, galėsi kraustytis į Rumuniją“, – pasakojo Marlys.

Kiekvieną dieną po mokyklos Izidorius dirbo greitojo maisto restorane.

„Tai buvo sunkūs metai. Kad jo nesuerzinčiau, vaikščiojau ant pirštų galų, – tvirtino Marlys. – Mergaitėms visa tai buvo atsibodę, jos pyko ant manęs. Ne todėl, kad į šeimą atvežėme Izidorių, o todėl, kad buvau jo taip apsukta.

Jos sakydavo: mama, tu nieko daugiau nedarai, tiktai bandai jį pataisyti. Buvau taip susitelkusi į tai, kad jis priprastų prie naujo gyvenimo, jog nepastebėjau, kad kiti vaikai gauna tik dalelę mano dėmesio.

Mes su Danny bandėme vesti Izidorių pas psichoterapeutą, bet jis atsisakė ten grįžti. Sakydavo: man terapijos nereikia, o jeigu jums reikia, jūs ir eikite.

Mes ėjome. Jis sakydavo: aš jaučiuosi gerai, kai nieko nėra namuose. Mes atsakydavome, kad tai yra mūsų namai.“

Daugelį metų mokslininkai atliko įvairiausius tyrimus bandydami suvokti, kaip vystosi vaikai, neturėję jokio žmogaus, prie kurio būtų galėję prisirišti.

„Bukarešto ankstyvosios intervencijos projekte dirbęs vaikų psichiatras Charlesas H.Zeanah iš Tulane’o universiteto pasakojo, jog anksčiau buvo manoma, kad kūdikiai prisiriša prie suaugusiojo, net jei tas žmogus smurtauja.

Bet projekto rezultatai parodė, kad yra vaikų, kurie neturi jokio prieraišumo jausmo.

„Tie vaikai neturi menkiausio supratimo apie tai, kad suaugęs žmogus gali juos paguosti. Įsivaizduokite jausmą, kai jautiesi siaubingai, bet net nežinai, kad kitas žmogus gali tau padėti“, – tvirtino Ch.H.Zeanah.

Tyrimas rodė, kad vaikai, paimti iš institucijų į šeimas iki antrojo gimtadienio, geriau prisitaiko ir atsigauna nei vyresni. Vaistas vienintelis – globojančiųjų meilė ir dėmesys.

Studijos atskleidė, kad apie 50 proc. vaikų, perkeltų į šeimas, būdami pusketvirtų metų pradėjo demonstruoti saugų prieraišumą. O iš ilgiau likusių internatuose – tik 18 proc.

Kai 2003-iaisiais buvo paskelbti tyrimo rezultatai, Rumunijos valdžia uždraudė kitų šalių piliečiams įsivaikinti dvejų metų nesulaukusius vaikus.

Po to amžius buvo pakeistas iki septynerių, o valstybės remiama globos sistema gerokai išplėsta.

Neuromokslininkas Charlesas Nelsonas patikino, kad likusiems internatuose po antrojo gimtadienio durys į gyvenimą neužsitrenkė, tačiau kuo ilgesnis laukimas, tuo sunkiau pasivyti savo bendraamžių išsivystymą.

Izidoriui sunkiai sekėsi pajusti meilę ir prieraišumą. Jis prisimena, kad vis laukdavo, kol jam bus pasakyta: „Būtų buvę geriau, jei nebūtume tavęs įsivaikinę, dabar išsiųsime tave atgal į ligoninę.“ Bet niekas niekada to neištarė.

Jam sunku buvo suvokti savo šeimos meilę. Internate viskas paprasčiau – arba buvai mušamas, arba ne.

„Amerikoje jie turėjo taisykles ir pasekmes. Ir daug kalbėjo. Aš nekenčiau jų „pasikalbėkime“, – prisiminė Izidorius. – Būdamas mažas niekada nebuvau girdėjęs žodžių „esi ypatingas“ arba „esi mūsų vaikas“.

Vėliau, kai įvaikinę tėvai taip kalba, jautiesi maždaug taip: gerai, nesvarbu, ačiū, net nežinau, apie ką čia kalbate, nežinau, ko iš manęs norite ir ką dabar turiu daryti.“

Už šiurkštų elgesį ir keiksmažodžius arba pykčius su seserimis Izidorius būdavo nusiunčiamas į savo kambarį. Jis visu garsu pasileisdavo rumunišką muziką arba daužydavo duris kumščiais ir kojomis.

Dėl tokio sūnaus elgesio Marlys kaltino save. Bet kartą, kai Izidoriui buvo 16-a, tėvai taip išsigando jo pykčio protrūkio, kad paskambino policijai. Jis šaukė: „Aš jus nužudysiu!“

O policininkams paauglys paaiškino, kad tėvai jį skriaudė.

Kitą rytą Marlys ir Danny vietoj mokyklos nuvežė Izidorių į psichiatrijos kliniką. Tai paauglį gerokai išgąsdino ir jis pasižadėjo laikytis taisyklių.

„Neturi mūsų mylėti, bet turi jaustis saugiai ir mes turime jaustis saugiai. Iki 18-os gali pas mus gyventi, eiti į darbą. Mes tave mylime, – apie pokalbį pakeliui iš klinikos pasakojo tėvai. – Bet švelnybės jo nejaudino.“

Izidorius taisyklių laikėsi trumpai. Kai vieną naktį negrįžo namo iki antros valandos, rado užrakintas duris, o savo daiktus – garaže. Nuo tada jis pradėjo gyventi atskirai su kažkokiais draugais.

Kai sūnui suėjo 18-a, Marlys iškepė tortą ir supakavo dovaną – jų gyvenimo nuotraukų albumą: pirmoji diena JAV, pirmasis apsilankymas pas dantistą, pirmasis darbas, pirmasis ūsų skutimas.

Motina nuvežė dovaną į namą, kuriame Izidorius buvo apsistojęs. Duris atidaręs draugelis pažadėjo jam tai perduoti.

Vidury nakties tėvai išgirdo padangų cypimą ir bumbtelėjimą į duris. Nusileidę laiptais jie rado nušveistą nuotraukų albumą.

Būdamas 20-ies Izidorius pagaliau nuskrido į Rumuniją. Jis neturėjo pinigų, todėl rašė laiškus televizijomis ir siūlė išskirtinį reportažą apie save – Rumunijos našlaitį, pirmą kartą sugrįžtantį į gimtinę.

Jaunuolis skrido su filmavimo grupe iš Los Andželo oro uosto, kur atsisveikinti atvažiavo ir Ruckelų šeima.

„Maniau, kad tai pabaiga ir aš jo daugiau nepamatysiu, – pasakojo Marlys. – Apkabinau, pabučiavau, nesvarbu, ar jis to norėjo, ar ne. Pasakiau, kad jis visada bus mūsų sūnus ir mes visada jį mylėsime.“

Rumunijoje prodiuseriai nuvežė Izidorių į senąjį internatą. Ten jis pasijuto kaip sugrįžęs princas, o tuomet buvo pranešta, kad surasta ir tikroji vaikino šeima, gyvenanti kaime, trys valandos kelio nuo internato.

Nuvažiavę jie rado vieno kambario lūšną, stovinčią purvyne, kurioje gyveno tikras Izidoriaus tėvas, motina ir dvi seserys. Ten nebuvo elektros ir vandens, vietoj grindų – asla.

Motina, vardu Maria, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, raudojo: „Fiul meu! Fiul meu!“ (liet. „Mano sūnau, mano sūnau!“)

Ji paaiškino, kad šešių savaičių naujagimis susirgo. Kažkas darėsi su dešine koja, niekas negalėjo padėti, todėl šeima nuvežė savo atžalą į ligoninę ir paliko.

„Kodėl niekas manęs neaplankė vienuolika metų?“ – klausė Izidorius.

„Tėvas neturėjo darbo, aš rūpinausi kitais vaikais, neturėjome pinigų tavęs lankyti“, – aiškino Maria.

„Ar žinai, kad gyvenimas tuose namuose man buvo kaip pragare?“ – ištarė Izidorius.

Jis praleido su gimdytojais tris valandas. Parodė spalvingų nuotraukų iš gyvenimo Amerikoje albumą. Maria paklausė, ar Ruckelai jį mušė, ar mokė elgetauti. Jis patikino, kad tikrai ne.

Maria sakė, kad Izidorius atrodo liesas, amerikiečiai jo nemaitina, siūlė atvažiuoti gyventi kartu. Klausinėjo apie jo darbą ir uždarbį, domėjosi, ar jis pastatytų šeimai naują namą.

Grįžęs į Bukareštą Izidorius paskambino Marlys į Ameriką ir pasakė, kad tie žmonės siaubingi ir jis nori namo.

O parskridęs į JAV vaikinas vis tiek ilgėjosi Rumunijos, ir tas namų ilgesys jį lydi visą gyvenimą.

Vienas pirmųjų ekspertų, aplankiusių Rumunijos „vaikų gulagus“, Ronas Federici įsitikinęs, kad iš klaikių institucijų išplėštiems ir įvaikintiems asmenims labiausiai reikia išmokti paprastų išgyvenimo įgūdžių ir tam tikro elgesio.

Užuot kartojus „aš tave myliu“, reikia nuolat sakyti, kad „esi saugus“.

Šis neuropsichologas savo kabinete Virdžinijos valstijoje per daugelį metų yra priėmęs per 9 tūkst. įvaikintų asmenų, trečdalis jų buvo iš Rumunijos.

R.Federici manymu, maždaug ketvirtadaliui pacientų reikia nuolatinės priežiūros. Kiti 55 proc. turi rimtų sutrikimų, todėl jiems teikiama pagalba.

Tik apie penktadalį asmenų gali gyventi visiškai nepriklausomai. Izidorius yra vienas tokių – išgyvenusiųjų N.Ceausescu institucijose sėkmės istorijos pavyzdys.

Bet išgirdęs klausimą, ar pats norėtų turėti šeimą, jis atsako, kad nuo 15 metų žinojo, jog savo šeimos neturės. Pasak Izidoriaus, jam negali trūkti to, ko niekada neturėjo.

Gyvenime jis koncentruojasi į užduotis, kurias turi atlikti taip, kaip iš jo tikimasi.

„Gali būti protingiausias internato našlaitis, bet daug ko trūko. Nesu žmogus, kuris nori artumo. Todėl sunkiausia tėvams, kurie rodo meilę, o tu tuo pačiu atsakyti negali“, – sakė Izidorius.

Vis dėlto Izidoriaus jausmai kartais prasiveržia. Praėjus dvejiems metams po to, kai išsikraustė iš Ruckelų namų, kirpykloje stilistas jo paklausė: „Ar žinai, kas nutiko tavo šeimai? Tavo mama ir sesės vakar pateko į baisią avariją, jos ligoninėje.“

Izidorius pasiėmė laisvadienį darbe, nupirko glėbį raudonų rožių ir nulėkė į ligoninę.

„Įvyko penkių automobilių avarija. Po kelių valandų, praleistų ligoninėje, mus paleido, – pasakojo Marlys. – Neskambinau Izidoriui. Bet jis sužinojo ir ligoninėje pasakė, kad atvažiavo aplankyti Ruckelių šeimos. Jam atsakė, jog jų nebėra, tad jis suprato, kad mes mirėme.“

Izidorius išskubėjo į namus, kuriuos taip ilgai boikotavo, pas šeimą, kurios nekentė.

Danny nenorėjo jo iš karto įsileisti, tačiau atvėrė duris, kurias Izidorius tiek daug kartų spardė.

Jis įėjo į svetainę su gėlėmis ir ašarų pilnomis akimis. Izidorius padavė mamai puokštę ir sukaupęs visas jėgas pasakė: „Visos jos tau. Aš tave myliu.“

Sovietai Rumuniją užėmė Antrojo pasaulinio karo metu. 1945-ųjų kovą po masinių demonstracijų šalyje į valdžią atėjo nauja socialistinė vyriausybė. Darbininkų partija ir kiti komunistiniai judėjimai pamažu perėmė šalies valdymą, o prieš karą valstybę valdę politikai buvo pašalinti iš politinio gyvenimo. Karalius Michailas sosto buvo priverstas atsisakyti 1947 m., o šalis pavadinta Rumunijos Liaudies Respublika.

Prezidento postas šalyje sukurtas 1974 m.: jį užėmė šalies Komunistų partijos generalinis sekretorius N.Ceausescu. Jis iš pradžių buvo vienas liberaliausių socialistinių valstybių lyderių, tačiau valdymo pabaigoje pavirto nuožmiu diktatoriumi.

Paskutiniais komunistinio režimo metais šalyje buvo vykdoma griežta taupymo politika, normuojamas maisto ir kitų produktų pardavimas, varžoma žmonių laisvė, o viską griežtai kontroliavo slaptoji policija „Securitate“.

1989-ųjų lapkritį Rumunijos komunistų partijos XIV suvažiavime tuomet 71-erių N.Ceausescu paskirtas šaliai vadovauti dar 5 metus. Prezidentas pasmerkė Rytų Europoje vykstančias revoliucijas, tačiau kitą mėnesį po Timišoaroje ir Bukarešte kilusių kruvinų protestų subyrėjo ir paties diktatoriaus vyriausybė.

Revoliucija prasidėjo Timišoaroje, kur tūkstančiai etninių vengrų gruodžio 16 d. išėjo protestuoti į gatves prieš mėginimą iškeldinti reformatų bažnyčios pastorių vengrą Laszlo Tokesą. Jis viename interviu televizijai sukritikavo N.Ceausescu režimą ir jo vykdomą miestų rekonstrukcijos politiką ir pareiškė, kad priespaudą patiriantys rumunai nieko nežino apie žmogaus teises.

Tūkstantiniai protestai tęsėsi kelias dienas, o N.Ceausescu įsakė gruodžio 21 d. surengti didelį mitingą, kuriame turėjo būti paremta jo pozicija. Tačiau žmonių nuotaikos buvo kitokios, ir mitingas virto sukilimu. Kariuomenė perėjo į žmonių pusę, bet „Securitate“ toliau šaudė į protestuotojus. Skaičiuojama, kad per revoliuciją galėjo žūti per tūkstantį žmonių.

N.Ceausescu su žmona Elena pavyko pasprukti iš sostinės į prezidento rezidenciją Snagove, o vėliau – į Tirgovištę. Čia juos sugavo policija ir perdavė į kariuomenės rankas. Karo tribunole prezidentui ir jo sutuoktinei pareikšti kaltinimai vykdžius genocidą, nusmukdžius ekonomiką ir piktnaudžiavus kariniais veiksmais prieš paprastus žmones. Jie buvo pripažinti kaltais dėl visų pareikštų kaltinimų ir nuteisti mirties bausme. Pora sušaudyta nedelsiant – 1989-ųjų Kalėdų dieną.

Po lyderio egzekucijos šalis tapo demokratinė, 2004 m. prisijungė prie NATO, o 2007 m. – prie Europos Sąjungos. Tačiau nemažai gyventojų su nostalgija tebežiūri į komunistinę praeitį. 2014 m. vykusioje apklausoje daugiau kaip 44 proc. rumunų tvirtino, kad komunistinės santvarkos laikais gyventi buvo geriau, ir net 47,5 proc. teigiamai vertino diktatorių N.Ceausescu.