Buvusi Sovietų Sąjungos teritorija – ekologijos bastionas ir paslaptis turistams Nepriklausomybę paskelbė anksčiau už Lietuvą

Šis 450 tūkst. gyventojų turintis Azerbaidžano lopinėlis, kurį geografiškai nuo likusios šalies skiria 80–130 km besitęsianti Armėnija, yra didžiausias pasaulyje sausumos eksklavas.

Šioje vietovėje apsilanko tiek mažai keliautojų, kad beveik kiekvienas jų žinomas vietos tarnyboms ir pastebimas vietinių.

Tačiau Nachičevanėje yra ne vienas objektas, galintis pritraukti turistų dėmesį: mauzoliejus, kuriame tariamai palaidotas pranašas Nojus, viduramžių tvirtovė kalnų viršūnėje, kuri buvo praminta Eurazijos Maču Pikču, ir be galo švari sostinė, kurioje savaitgaliais valstybės tarnautojai sodina medžius ir šluoja gatves.

Nachičevanės teritorija yra pirmoji Sovietų Sąjungos dalis, paskelbusi nepriklausomybę, – tai padarė pora mėnesių anksčiau nei Lietuva – ir po dviejų savaičių prisijungusi prie Azerbaidžano.

Dėl išskirtinės Nachičevanės padėties Sovietų Sąjungos pasienyje, besiribojančiame su Turkija ir Iranu, tai buvo slapta vieta, uždara net daugeliui Sovietų Sąjungos piliečių.

Net ir praėjus 30 metų po to, kai autonominė respublika tapo nepriklausoma, ji vis dar išlieka nežinoma daugumai pasaulio gyventojų.

Šiandien į regioną patekti gali visi, turintys Azerbaidžano vizą. Nors tai gana saugi turistams vieta, valdžios institucijos ir toliau įtariai žvelgia į pašalinius asmenis. Dažniausiai dėl to, kad užsieniečių čia atvyksta labai mažai.

Neretai saugumo tarnyboms apie atvykstančius užsieniečius praneša ir pats oro uostas. Juos pastebėti dažniausiai nėra sunku – kai turistų nėra daug, pasislėpti tarp vietinių gyventojų nelengva.

Nachičevanėje esantis Nojaus kapas yra viena iš bent penkių pranašo amžinojo poilsio vietų, išsibarsčiusių po pasaulį.

To geriau nesakyti Nachičevanės gyventojams, savo tėvynę išdidžiai vadinantiems Nojaus žeme.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad Nachičevanės pavadinimas yra dviejų armėniškų terminų, kurie kartu reiškia „kilmės vieta“, junginys.

Tuo metu daugelis azerbaidžaniečių tvirtina, kad jis kilo iš senovės persų kalbos žodžių „Nakh“ (Nojus) ir „chivan“ („vieta“).

Anot vietinės legendos, nuslūgus didžiajam tvanui Nojaus arka sustojo ant netoliese esančio Ilandago kalno ir taip jo viršūnę perskėlė į dvi dalis.

Kai kurie gyventojai pasakoja, kad pranašas ir jo sekėjai čia praleido visą savo likusį gyvenimą, todėl jie – Nojaus palikuoniai.

Nachičevanė galbūt ir asocijuojasi su Nojumi, tačiau, praėjus maždaug 7,5 tūkst. metų po pranašo ir jo sekėjų išsilaipinimo prie kalno, jų palikuoniams teko išgyventi Persijos, Osmanų ir Rusijos valdymą ir sukurti tautų mišinį, kuriame dominuoja musulmonai.

Pastaraisiais dešimtmečiais su Armėnija tebesitęsiantis ginčas dėl žemės tebėra vienas paskutinių posovietinės Europos įšaldytų konfliktų.

Kai 1988 metais Maskva po truputį ėmė prarasti galimybę valdyti savo respublikas, kaimyniniame Nachičevanei anklave, Azerbaidžano pietvakariuose esančiame Kalnų Karabache, kilo karas.

Konflikto metu susirėmė etniniai armėnai ir azerbaidžaniečiai ir iki 1994 metų, kai buvo paskelbtos paliaubos, žuvo 30 tūkstančių žmonių.

Tačiau siekdama keršto teritoriją kontroliuojanti etninių armėnų dauguma dar 1988 m. uždarė visus geležinkelius ir kelius, jungiančius Nachičevanę su likusia Azerbaidžano bei Sovietų Sąjungos dalimi.

Teritorijos gyventojus nuo visiško bado išgelbėjo du nedideli tiltai, vedantys į Iraną ir Turkiją. Dėl šios blokados ir būtiniausių produktų trūkumo Nachičevanės gyventojai išsiugdė neįprastą savarankiškumo jausmą.

Nenorėdami išlikti ekonomiškai priklausomi nuo tiltų ir kaimyninių valstybių šalies gyventojai pradėjo auginti savo maisto produktus ir gaminti savo prekes.

Šiandien, kaip ir Šiaurės Korėja, šis Azerbaidžano eksklavas yra vienas iš nedaugelio pasaulio laisvosios ekonomikos pavyzdžių, kai šalis išsilaiko be didelės išorės pagalbos ar tarptautinės prekybos.

Nachičevanė taip pat stebina lėtai gaminamu maistu ir pažangiu požiūriu į ekologiją, ir tai tapo pasididžiavimo šaltiniu, kuris formuoja regiono identitetą.

Čia maistas gerbiamas, ir ne be priežasties.

Nachičevanėje gyvenantis Elshadas Hasanovas teigia, kad prisiminimai apie maisto trūkumą vis dar persekioja žmones, tačiau, jiems atitrūkus nuo Sovietų Sąjungos, regionas ėmėsi griežtos ekologiškų maisto produktų politikos.

Tai užtikrina, kad mėsa, žuvis, daržovės ar net druska ant gyventojų stalo patektų tik iš Nachičevanės ūkininkų rankų.

„Mūsų žmonės yra sveiki ir daugiau nebesusiduria su tokiais negalavimais kaip anksčiau vien dėl to, kad mes valgome tai, kas natūralu“, – kalbėjo E.Hasanovas.

Tačiau Nachičevanėje neapsiribojama vien ekologišku maistu.

Keturiolika kilometrų nuo Nachičevanės miesto yra Duzdago druskų urvas – įspūdinga, didelių išlaidų nereikalaujanti sanatorija, pastatyta buvusios sovietinės druskų kasyklos viduje.

Internetinėje sanatorijos svetainėje tvirtinama, kad komplekse yra 130 mln. tonų grynos druskos ir ji gali išgydyti daugybę kvėpavimo takų ligų – nuo astmos iki bronchito.

„Čia atvyksta žmonės iš viso pasaulio, – pasakojo taksi vairuotojas Mirza Ibrahimovas. – Vienas vyras iš Urugvajaus, sirgęs astma, praėjusiais metais čia atvyko ir namo išvažiavo pasveikęs.“

Nachičevanė laikoma ir viena švariausių vietų visame Azerbaidžane, o gal netgi visame Kaukazo regione. Visur, kur pažvelgsi, kruopščiai iššluotos gatvės, tvarkingai nugenėti medžiai ir išravėtos piktžolės.

Anot Norvegijos Helsinkio komiteto paskelbtos ataskaitos, dėl to reikėtų dėkoti viešojo sektoriaus darbuotojams – mokytojams, kariams, gydytojams ir vyriausybės darbuotojams, kurie laisvalaikiu valo gatves.

Be to, siekiant atgaivinti miškus, kurie blokados metu buvo panaudoti kurui, gyventojai, kai nedirba ar nešluoja gatvių, yra skatinami sodinti medžius.

Šis darbas turėtų būti savanoriškas, tačiau toje pačioje Helsinkio komiteto ataskaitoje pabrėžiama, kad visi žmonės, kurie prieštaraus šiai „savanorystei“, turės iškart išeiti iš savo darbo.

Vienas Nachičevanės universiteto profesorius pripažino, kad dabartinis regiono lyderis Vasifas Talibovas daugelio yra laikomas autoritariniu vadovu, besipelnančiu iš nemokamo žmonių darbo.

Galima pamanyti, kad Nachičevanė yra panaši į Singapūrą, kuriame švara ir tvarka yra palaikoma pasitelkus menkai apmokamus darbuotojus ir nuobaudas.

Bet sunku pasakyti, ar šio Azerbaidžano regiono žmonės darbą, už kurį nemokama, atlieka tik iš baimės. 

Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktas dėl Kalnų Karabacho yra gerokai labiau įsišaknijęs ir siekia daugiau nei šimtmetį trukusią krikščionių armėnų, musulmonų tiurkų ir persų kovą dėl įtakos. Kalnų Karabachas XIX a. tapo Rusų imperijos dalimi ir dvi etninės grupės – armėnai ir tiurkai – gyveno gana taikiai, nors kalbama apie brutalius išpuolius, prasidėjusius XX a. pradžioje.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Spalio revoliucijai Rusijoje, naujieji sovietų vadai, regione vykdydami „skaldyk ir valdyk“ politiką, Kalnų Karabache įkūrė autonominį regioną su etnine armėnų dauguma Azerbaidžano Socialistinės Respublikos viduje.

1980-ųjų pabaigoje, silpstant sovietų įtakai, rusenantis armėnų ir azerbaidžaniečių konfliktas gana greit išaugo į smurtą, kai regiono parlamentas balsavo už prisijungimą prie Armėnijos. Manoma, kad per konfliktą žuvo nuo 20 iki 30 tūkst. žmonių. Etniniai armėnai perėmė regiono valdymą. Jie taip pat bandė okupuoti Azerbaidžano teritorijas už Kalnų Karabacho ribų ir taip sukūrė buferinę zoną, jungiančią Kalnų Karabachą ir Armėniją.

Žlugus Sovietų Sąjungai Kalnų Karabachas pasiskelbė nepriklausoma respublika. Dėl to konfliktas virto karu. Nors Armėnija niekada nepripažino regiono nepriklausomybės, Jerevanas tapo pagrindiniu šalies finansiniu ir kariniu rėmėju.

2006-ųjų gruodį vykusiame referendume, kurį Azerbaidžanas pavadino neteisėtu, regionas patvirtino naują konstituciją. Nepaisant to, yra ženklų, kad po truputį regione įsivyrauja reali taika, – kartais įvyksta Armėnijos ir Azerbaidžano lyderių susitikimai. Apie didelę pažangą pranešta po 2009 m. kelis mėnesius vykusių lyderių derybų. Tačiau visa tai sustojo ir nuo to laiko buvo padaryta nemažai rimtų paliaubų pažeidimų. Kol kas rimčiausias susirėmimas įvyko 2016 m. balandį, kai dešimtys kareivių iš abiejų pusių žuvo paaštrėjus karo veiksmams.