Silandas – kunigaikštystė šalia Anglijos Safolko krantų, vadinanti save mažiausia pasaulio valstybe. Jos įkūrėjas apie asmeninės šalies kontrolę niekada nesvajojo.

Antrojo pasaulinio karo priešlėktuvinė platforma, ant kurios įsikūręs Silandas, pastatyta 1942 m. kaip Jos Didenybės „Fort Roughs“ – ginkluotas jūrų fortas, esantis už tuomečių Jungtinės Karalystės teritorinių vandenų Šiaurės jūroje.

Karo metais šioje platformoje buvo dislokuota iki 300 Karališkųjų jūrų pajėgų personalo narių, tačiau po paskutinės evakuacijos 1956 metais ginklų bazė buvo greit apleista ir palikta nugrimzti į jūros dugną.

Tačiau 1966-aisiais platforma buvo prisiminta – buvęs Didžiosios Britanijos armijos majoras ją užėmė ir sukūrė mikrovalstybę.

Maža sala – didelės paslaptys

Šiandien platforma tebestovi – nuo kranto ji nutolusi net 12 km, todėl iš arti galima pastebėti tik priplaukus.

Žvelgiant iš tolo ši vieta neatrodo nė kiek išskirtinė: metalinė platforma, kurios viršuje išsidėstę konteinerius primenantys pastatai. Norint pasiekti viršų reikia nebijoti keltis kranu, kai aplink plaka ledinis vėjas ir didžiulės bangos.

Tačiau ši „šalis“ slepia gerokai daugiau, nei būtų galima pastebėti. Pavyzdžiui, istorijas apie sraigtasparnių reidus auštant arba korumpuotų Europos verslininkų planuotą perversmą.

Pasakojama netgi apie įslaptintą Jungtinės Karalystės dokumentą, kuriame platforma apibūdinama kaip „Kuba prie rytinės Anglijos pakrantės“.

Visa tai skamba tarsi Holivudo filmo scenarijus, atsiradęs scenaristo, tačiau tikrai ne iš darbininkų klasės Esekse kilusio žmogaus galvoje.

Šioje atokioje Šiaurės jūros vietoje mezgėsi svajonės, buvo suteikta laisvė nuo autoritetų ir valdė britiškas ekscentriškumas.

Niekada neprašė pripažinimo

Mažajai valstybei vadovauja Silando princas Michaelas, kuris su svečiais dalijasi daugeliu Silando istorijų.

„Man buvo vos 14 metų, kai pirmą kartą čia atvykau per vasaros atostogas padėti savo tėvui. Maniau, kad tai bus tik šešių savaičių nuotykis, – pasakojo jis. – Tikrai nesitikėjau, kad tai taps istorija, kurią kursiu 50 metų.

Augau labai keistoje aplinkoje – kartais mes čia praleisdavome mėnesių mėnesius, o gyvenimui reikalingų prekių mums atplukdydavo laivas.

Aš žvelgdavau į horizontą ir viskas, ką regėdavau nuo ryto iki vakaro, buvo Šiaurės jūra.“

Tačiau vyras tikina, kad kylantis ilgesys neturėtų nuslopinti keistų Silando geopolitinių ambicijų, o gal jų nebuvimo. Princas Michaelas teigia, kad jokia šalis nepripažįsta Silando, tačiau valstybė to niekada ir neprašė.

„Mes net ir nesitikime būti pripažinti, – sako jis. – Prisiminkite, kad ši platforma buvo nelegaliai pastatyta karo metu ir yra už teritorinių vandenų ribos.

Tuo metu tai niekam nerūpėjo.

Britai turėjo platformą sunaikinti vos gavę progą, bet jie to taip ir nepadarė. Dabar, praėjus ne vienam dešimtmečiui, Silandas vis dar stovi.“

Norėta gyventi savaip

Mikrovalstybės priverčia mus iš naujo permąstyti šalių dydžio suvokimą. Silando dydis yra vos 0,004 kvadratinio kilometro. Tačiau kas lemia, kad žmonės užsinori sukurti savo valstybes?

Kaip teigia apie mikrovalstybes rašęs George’as Dunfordas, pagrindinė priežastis – nepasitenkinimas dabartine valdžia ir „noras įvairius dalykus daryti savaip“.

„Silandas yra išskirtinis atvejis, nes šiai vietai pavyko taip ilgai išvengti įstatymo ir išlikti, – kalbėjo G.Dunfordas. – Jungtinėse Valstijose ši šeima būtų laikoma disidentais, bet Jungtinė Karalystė septintajame dešimtmetyje buvo gerokai tolerantiškesnė. Biurokratai turbūt manė, kad būtų gerokai sunkiau platformą nugriauti nei palikti.

Jie tai bandė padaryti keletą kartų, tačiau nepavyko.“

Daugumą mikrovalstybių de facto pripažinimą gavo 1933 metais, kai pasaulio lyderiai, tarp jų ir JAV prezidentas Franklinas Delanas Rooseveltas, pasirašė Montevidėjo valstybių teisių ir pareigų konvenciją.

Šiame dokumente nurodomi keturi svarbiausi valstybingumui reikalingi kriterijai.

„Montevidėjo konvencija paprastai reikalinga suteikti mikrovalstybės statusą.

Mikrovalstybei reikalinga populiacija, teritorija, vyriausybė ir santykiai su kitomis šalimis, – aiškino ekspertas. – Būtent dėl paskutinio punkto mikrovalstybės agituoja labiausiai ir bando išprovokuoti kitas šalis, kad būtų pripažintos.

Silandas išsiskiria iš jų būrio. Jis vengia to ir teigia esąs suvereni valstybė, turinti savo vadovą.“

Istorija prasideda nuo radijo

Kiekviena šalis turi savitą kilmės istoriją, tačiau Silando yra keistesnė nei daugumos. Viskas prasidėjo 1965 metais, kai princo Michaelo tėvas, buvęs britų armijos majoras Paddy Roy Batesas sukūrė Esekso radiją. Ši piratinė radijo stotis buvo įrengta kitame nebenaudojamame jūrų forte, vadinamame „Knock John“.

Nelegalios jūrų radijo stotys buvo gana populiarios, todėl 1967 m. Jungtinės Karalystės vyriausybė pasirašė Jūrų transliavimo nusikaltimų įstatymą. Jis turėjo vienintelį tikslą – visas šias stotis uždaryti.

Išvydęs galimybę P.R.Batesas savo stotį perkėlė į Jos Didenybės „Fort Roughs“ platformą, kuri dar labiau nutolusi nuo kranto ir yra tarptautiniuose vandenyse. Kaip ir „Knock John“, ji, neturėjo savininkų ir nesvarbu, teisėtai ar ne, P.R.Batesas 1966 m. Kūčių vakarą perėmė forto valdymą.

Po devynių mėnesių, 1967 m. rugsėjo 2 dieną, P.R.Batesas platformą paskelbė Silando Kunigaikštyste – tai turėjo būti romantiška dovana jo žmonos Joanos gimtadienio proga. Netrukus į platformą persikėlė visa Batesų šeima.

Geriausiu laikotarpiu, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, Silande gyveno 50 žmonių. Tarp jų buvo šeimos giminės, draugai ir techninės priežiūros personalas.

Maždaug tuo metu Silandas tapo Jungtinėje Karalystėje vykstančių protestų prieš valdžią simboliu.

Silando gyventojai susidurdavo su įvairiausiomis problemomis.

„Niekas neveikė, – pasakojo princas Michaelas. – Pradėjome nuo žvakių, vėliau perėjome prie žibalinių lempų ir siurblinių generatorių.

Labai gerai, kad gyvenome sausai – jei nežinotum, kad esi jūroje, niekada negalėtum to suprasti.“

Valstybę ruošėsi užgrobti

Nuo to laiko ši keista vieta save ėmė laikyti valstybe. Ji pristatė savo herbą ir konstituciją, turi savo vėliavą, futbolo komandą, himną ir netgi pinigus, ant kurių vaizduojamas princesės Joanos portretas. Taip pat egzistuoja ir Silando pasas, kurį turi maždaug 500 žmonių.

„Mano tėvas niekada neplanavo pradėti savo valstybės, – aiškino princas Michaelas, kuris taip pat turi valgomųjų širdučių moliuskų žvejybos verslą. – Jis principingai įsižeidė, kad vyriausybė norėjo uždaryti jo piratinę radijo stotį.

Nuo to laiko kovojome su valdžia. Ir mes laimėjome – Silandas iki šiol yra nepriklausomas.“

Labiausiai prieštaringai vertinamas įvykis Silando istorijoje nutiko 1978 metais.

Vieną rugpjūčio naktį, paskatinti minčių apie tarptautinį valdymą, grupė vokiečių ir olandų šturmavo Silandą ir įkaitais paėmė visą Batesų šeimą.

„Tai paskatino Vokietijos ambasadorių ir oficialią delegaciją iš ambasados Londone atvykti ir pradėti derybas dėl mūsų paleidimo, – pasakojo princas Michaelas. – Tiesą sakant, derybų metu jie mums, kaip mikrovalstybei, suteikė de facto pripažinimą.“

Prekiauja įvairiais suvenyrais

Tačiau nepriklausomybė nėra pigi. Kad būtų galima išlaikyti Silandą ir du nuolat dirbančius apsaugos darbuotojus, internete parduodami marškinėliai, pašto ženklai ir karališki titulai.

Pavyzdžiui, už beveik 30 svarų sterlingų (33 eurus) galima nusipirkti lordo, ledi, barono arba baronienės titulą.

Norintiems atvykti į Silandą nėra taikomos įprastos muitų bei imigracijos procedūros – čia galima apsilankyti tik gavus oficialų princo kvietimą.

„Daugelį žmonių Silando istorija vis dar įkvepia, – pabrėžė princas Michaelas. – Gyvename visuomenėje, kurioje žmonėms nepatinka, kai jiems sakoma, ką daryti, tačiau visiems patinka laisvė ir nepriklausomybė nuo valdžios. Pasauliui reikia daugiau tokių vietų kaip mes.“

Parengta pagal BBC inf.