Svarbiausia diena Kolumbijos Andų regione esančiame Baričaros mieste nėra Kalėdos, Naujieji metai ar Velykos. Vietiniai ją vadina „la salida“ – išėjimu.
Atėjus minėtai dienai žmonės Baričaros gatvėse užmiršta visus kitus darbus. Baltais akmenimis grįstų gatvių šlavėjai meta savo įrankius į šalį, vaikai bėga iš mokyklų, o parduotuvių savininkai pradingsta be pėdsakų.
Visi jie ieško vertingų skruzdėlynų ir didžiausių skruzdėlių, kurios laikomos Kolumbijos Santandero departamento ikrais.
Vertina vabzdžių užpakaliukus
Kiekvienais metais, kai milijonai šių vabzdžių išsirita Baričaros apylinkėse, žmonės patraukia rinkti derliaus.
„Pirmas atėjai, pirmas ir gavai savo dalį. Jeigu ant skruzdėlyno pirmas uždėjai savo kibirą, jis tau priklauso nepaisant žemės nuosavybės ribų“, – tvirtino į Baričarą 2000-aisiais persikėlusi ir kulinare tapusi Margarita Higuera.
Kiekvienų metų kovo ir balandžio mėnesiais po gausių kritulių ir šviečiant pilnačiai prasideda kasmetinis skruzdėlių poravimosi sezonas, kuris gali trukti iki 2 mėnesių. Per šį laikotarpį vietiniai nori surinkti kuo daugiau skruzdžių motinėlių.
Pasiruošusios daugintis tarakono dydžio skruzdėlės itin vertinamos dėl žirnio formos kūno užpakaliuko, kuris paskrudintas ir pasūdytas gali priminti riešutus, spragėsius arba net kiaulienos šoninę.
„Man jų skonis yra išskirtinis. Jis primena praeitį.
Prisimenu, kaip vieną kartą senelis namo parvežė visą statinę šių skruzdžių. Galėjai girdėti, kaip jos ropoja viena per kitą. Visa šeima tuomet sėdėjo ir ruošė jas po vieną“, – pasakojo M.Higuera.
Skruzdės motinėlės – delikatesas. Jomis prekiauja gatvės prekeiviai, jas išskirtinėmis progomis gamina darbininkų klasės šeimos. Skruzdžių galima rasti ir aukščiausio lygmens restoranų meniu.
Vietinių sveikatos šaltinis
Už 1 kilogramą šių vabzdžių galima gauti 300 tūkst. pesų (apie 73 eurus).
Tai yra kelis kartus vertingiau už Kolumbijoje auginamas kavos pupeles. Skruzdės padeda vietiniams pragyventi.
„Galiu per dieną skruzdžių rinkimo užsidirbti savo įprastame darbe gaunamą savaitės atlyginimą. Bet šis darbas gali būti sudėtingas. Skruzdžių kolonijos nėra nusiteikusios taip lengvai atiduoti savo motinėlių“, – pasakojo gatves Baričaroje šluojantis Federico Pedraza.
Rinkdami skruzdes motinėles žmonės avi aukštus apsauginius guminius batus ir vilki drabužius ilgomis rankovėmis.
Jie turi dirbti greitai, nes juos užpulti pasirengę skruzdžių kolonijų kariai, kurių tikslas – apginti motinėlę. Laukuose išsibarstę žmonės sugautas motinėles deda į bet ką, kas yra po ranka, – maišus, stiklainius, puodus.
Regione paplitusios Atta laevigata rūšies skruzdės yra ne tik geras baltymų šaltinis. Jose gausu nesočiųjų riebalų rūgščių, kurios padeda išvengti didelio cholesterolio kiekio.
Kiti mokslininkų tyrimai parodė, kad šios skruzdėlės turi ir nemažai nuo vėžio apsaugoti galinčių antioksidantų.
„Tai yra priežastis, kodėl Baričaros gyventojai gyvena ilgai ir sveikai. Skruzdės suteikia mums stiprybės. Ypač tos motinėlės, kurios turi sultingus didelius užpakaliukus“, – tvirtino skruzdėmis jau 20 metų prekiaujanti Cecilia Gonzales-Quintero.
Dovanoja vestuvių proga
Regione šios skruzdės valgomos mažiausiai 1400 metų. Istoriniai šaltiniai rodo, kad jau VII amžiuje vietiniai gyventojai mito šiomis skruzdėlėmis. Vėliau ispanų konkistadorai (užkariautojai) perėmė šią praktiką.
Skruzdės laikomos ir afrodiziaku. Jas dažnai keraminiuose puoduose žmonės dovanoja santuokos proga.
Šis paprotys paplitęs tarp vietinių Andų kalnų bendruomenių.
Netoli esančiame Bukaramangos mieste skruzdėms pagerbti pastatytos milžiniškos skulptūros. Jos piešiamos ant sienų, vaikai žaidžia su mažais skruzdžių formos pliušiniais žaislais.
Pastaraisiais metais regioninis užkandis tapo gurmanišku ingredientu.
Pavasarį daugybė sunkvežimių sugautas skruzdžių motinėles išvežioja po visą Kolumbiją. Jų galima rasti ir aukščiausios klasės Bogotos restoranuose. Pavyzdžiui, restorane „Mini-Mal“ skruzdės patiekiamos šalia arapaimos žuvies arba kaip dalis ant jautienos kepsnio užpilamo juodųjų pipirų padažo.
„Skruzdės yra svarbi Kolumbijos virtuvės dalis. Noriu populiarinti jų vartojimą ir užtikrinti, kad ši tradicija išliks“, – tvirtino restorano šefas Eduardo Martinezas.
Miestas kvepėjo skruzdėmis
Tačiau pastaruoju metu dėl miškų naikinimo ir miestų plėtros tarp žmonių ir skruzdžių kilo daugybė nesutarimų.
Santandero departamente šie vabzdžiai rausiasi į namų pamatus ir naikina ūkininkų auginamas grūdines kultūras. Be to, dėl klimato kaitos keičiasi ir skruzdžių dauginimosi ciklas.
„Ekosistema keičiasi. Jei sąlygos nėra tinkamos, skruzdės gali neišsiristi arba nesugebėti išsikasti į žemės paviršių“, – tvirtino Bukaramangos autonominio universiteto tyrėja Aura Judit Cuadros.
Tačiau skruzdžių nykimas kol kas nėra rimta problema.
„Šios skruzdės yra labai protingi gyviai. Jos dirba kaip vienetas, kad užtikrintų savo išlikimą. Mes jas renkame ir valgome šimtus metų, o jos neišmiršta“, – tvirtino regiono gidas Alexas Jimenezas.
Vyras pasakoja, kad su draugais pernai važiavo pasivažinėti dviračiais.
Pusvalandį galėjusi trukti kelionė užtruko keturias valandas, nes grupė nuolatos stojo ir rinko skruzdes, kurių aplink ropojo tūkstančiai.
Prie jų jungėsi ir kiti žmonės, laimikio užteko visiems.
„Visas miestas tą naktį kvepėjo skruzdėmis“, – prisimena A.Jimenezas.
Parengta pagal BBC inf.
